Vaikas atpylė viską, ką išgerdavo ar suvalgydavo
Liepos 1 d. Rima kartu su šeima išvyko suplanuotų atostogų – tuo metu, kaip mama pasakoja, dar nebuvo jokių ženklų, kad dukra jaučiasi blogai.
„Išskridome penktadienį, o pirmadienį pirmą kartą atpylė. Galvojome, kad persivalgė, nes valgė daug ledų. Vis dėlto nesureagavome, jog gali būti kas nors rimto, nes buvome svečioje šalyje – taip nutinka nuo bet ko. Savaitės pabaigoje pradėjo atpilti skysčius – kadangi ją dar maitinu, naktimis atpildavo pieną.
Kiek visko yra nutikę, dar niekada nebuvo tokio gausaus atpylimo. Šeštadienį grįžome namo, atrodo, jautėsi gerai, valgė oro uoste. Manėme, kad taip ir praėjo. Tačiau vakare nelabai norėjo vakarieniauti, viskas ėmė eiti lauk – išgeria vandens ir atpila viską. Naktį pieno nebedaviau, bet vandenį irgi išvėmė“, – prisimena R.Aukštuolytė.
Sekmadienio rytą Rima paskambino į Santaros klinikas, kurios nukreipė į polikliniką, nes atvejį laikė kaip neskubią pagalbą. Apsilankius pas budintį gydytoją ir atlikus kraujo tyrimus, dukrai nieko blogo nenustatė, tik pamatė, kad kraujas yra tirštesnis – vadinasi, trūksta skysčių.
„Dar papildomai išrašė vaistų, kad atsistatytų, o tada, jei nepagerės, vidurnaktį sakė važiuoti į klinikas, – pasakoja R.Aukštuolytė. – Žinote, būna, kai tėvai kartais persistengia, labai viską sureikšmina, bet kai po kraujo tyrimų laukėme atsakymų, mano vaikas apsivėmė fontanu – neperdedu nė trupučio. Aptaškė mane, vyrą, sieną, o viena mama, buvusi su vaiku, apsisukusi išėjo lauk.
Įsivaizduoju, kaip turėjo atrodyti vaizdas iš šalies. Nemelavome, kad mums yra blogai.“
Grįžus iš poliklinikos, Rimos vyras išėjo nupirkti vaistų, o pati moteris vaikui išvirė košės, kurios davė minimaliai. Visgi jau netrukus mamos gyvenime prasidėjo tikros siaubo akimirkos – dukra netikėtai krito ir prarado sąmonę.
„Su vyru ramiai gėrėme kavą, dukra vaikščiojo aplink stalą, kai išgirdau keistą garsą – ji krito aukštielninka ant sofos ir nebejudėjo. Aš bėgau link jos, vyras pakėlė, o dukra taip išlinkusi... Pasakiau, kad skambintų 112, o aš puoliau gaivinti vaiką – maniau, galbūt vėmė ir užspringo koše.
Atmintis buvo labai gyva, tiksliai žinojau, ką reikia daryti: bandžiau pražiodyti burną, bet negalėjau, nes dantys buvo itin sukąsti, tuomet pradėjau masažuoti širdį, stengiausi daryti dirbtinį kvėpavimą, nes dukra mėlynavo mano akyse. Kai supratau, kad niekas neveikia, galvoju, viskas, gyvename netoli poliklinikos, todėl imu vaiką ant rankų ir bėgu.
Gerai, kad vyras įjungė telefono garsiakalbį, kur išgirdau ramų moters balsą, kuri paklausė, ar vaikas kvėpuoja. Kaip aš to galėjau nepatikrinti? Paguldžiau, puoliau žiūrėti, žiūriu, kvėpuoja, radau pulsą. Kažkuriuo metu dukra ėmė atgauti spalvą, bet vis dar buvo be sąmonės. Liepė ją paguldyti ant šono, aš likau kartu, o vyras nubėgo pasitikti greitosios pagalbos.
Atvykę medikai mane patraukė, išsinešė vaiką, bandė jį kalbinti – dukra reagavo į vardą, atsimerkdavo. Manęs klausė, ar jai nebuvo temperatūros, nes vaikams taip būna nuo jos. Bet visą savaitę tikrai jos nebuvo“, – sako mama.
Stengiausi daryti dirbtinį kvėpavimą, nes dukra mėlynavo mano akyse.
Medikai Rimos dukrą išvežė į ligoninę, kur ją ištiko antras priepuolis. Tiesa, jis buvo daug lengvesnis – vaikas sustingo, šiek tiek drebėjo galūnės.
„Medikai sakė, kad priepuolis buvo vadovėlinis – tokie būna, jei vaikui kas nors negerai. Iki trijų minučių nieko nereikia daryti, tik stebėti – praėjo labai greitai. Tuomet priėmė sprendimą statyti lašinę, o jau ryte po litro skysčių dukra atsibudo kaip niekur nieko“, – prisimena R.Aukštuolytė.
Sveikatos sutrikimus sukėlė adenovirusas
Anot Rimos, kai vaikui yra dehidratacija, reikia žymėtis, kiek vandens jis išgeria, ar vemia, matuoti sauskelnes arba puoduką tam, jog matytųsi, kaip įsisavinami skysčiai.
„Mums buvo svarbu padaryti išmatų tyrimus, nes kraujas nieko nerodė. Taip rado adenovirusą, nuo kurio kilo vėmimas ir viduriavimas. Dehidratacija buvo kaip viso šito padarinys. Galbūt dar prisidėjo skrydžiai, aplinkos pakeitimas, atostogos, – svarsto R.Aukštuolytė. – Po savaitės ėjome planinio vizito pas pediatrę – gydytojos mūsų istorija nenustebino.
Panašu, kad vaikams taip nutinka – mes nebuvome unikalūs. Nors anksčiau nieko panašaus nėra buvę, jog vaikas tiesiog išsijungtų.“
Klinikose Rima sužinojo, kad šis virusas nėra stebuklingas – dar prieš porą mėnesių iki nutikimo medikai pasakojo, jog vaikai Vilniuje buvo masiškai atvežami su traiškanojančiomis akimis.
„Tai irgi buvo adenovirusas. Panašu, kad liepą visi jau viduriavo, – sako R.Aukštuolytė. – Vieni tėvai iš darželio įspėjo, jog būtume atsargūs, nes jų vaikas sirgo, o kita mama rašė, kad jos atžala jau persirgo. Vadinasi, mes į atostogas išvykome jau turėję kontaktą. Džiaugiamės, kad taip nutiko ne kelionės metu ar lėktuve.“
Atsidūrusi tokioje situacijoje, Rima tik dar kartą įsitikino, kaip svarbu turėti pirmosios pagalbos žinių. Iki tol ji mokėjo gaivinti paspringusį žmogų, yra dalyvavusi išgyvenimo kursuose kalnuose.
„Esu taikiusi pirmąją pagalbą vyrui, kuris užspringo. Tačiau širdies masažo visi bijo. Ar mes mokame jį daryti? Turbūt ne. Kai medikams sakiau, jog viską dukrai dariau, man pasakė, kad, jei ji būtų atpylusi gaivinimo metu, būčiau savo vaiką turbūt pribaigusi pati, nes, darydama dirbtinį kvėpavimą, būčiau nustūmusi vėmalus.
Kai neturi daug praktikos ir kompetencijų, geriau masažuoti širdį ir laukti medikų nebandant eksperimentuoti su dirbtiniu kvėpavimu, apie kurį kažkur kažkada girdėjai“, – įsitikinusi R.Aukštuolytė.
Jei ji būtų atpylusi gaivinimo metu, būčiau savo vaiką turbūt pribaigusi pati.
Vis dėlto Rima neslepia, kad pirmosios pagalbos žinios greitai pasimiršta, todėl svarbu jas nuolat atnaujinti.
„Nuo birželio pabaigoje turėtų pirmosios pagalbos mokymų prabėgo keli mėnesiai. Jūs manote, kad aš viską prisimenu? Aš nesipraktikuoju – nežinau, kas kiek laiko reikia mokytis, kad prisimintum“, – sako R.Aukštuolytė.
Ką reikia žinoti užsikrėtus adenovirusu
Kaip teigia šeimos gydytoja G.Miliūnaitė, ši infekcija yra dažna, laki ir itin paplitusi. Adenovirusu užsikrečiama oro lašeliniu būdu, per nešvarias rankas, kūno skysčius, kontakto metu su sergančiuoju.
„Dėl šių priežasčių jis daugiausia paplitęs kolektyvuose, darželiuose, mokyklose. Ypač imlūs yra maži vaikai, nors, žinoma, serga ir suaugusieji“, – pastebi G.Miliūnaitė.
Anot šeimos gydytojos, yra daug simptomų, rodančių, kad galėjote užsikrėsti adenovirusu – vieni pasireiškia dažniau, kiti – rečiau.
„Dažniausiai būna karščiavimas, bendri peršalimo simptomai, tokie kaip sloga, bendras silpnumas, kosulys, gerklės skausmas, gali būti padidėjusios tonzilės su baltu apnašu, taip pat neretai su visais simptomais atsiranda akių junginės paraudimas, gali būti akies uždegimas.
Kiek rečiau pasireiškia vėmimas ir viduriavimas, o retai – šlapimo takų infekcija, kepenų pažeidimas, plaučių uždegimas“, – vardija G.Miliūnaitė.
Rimos dukros atveju dėl vėmimo ir viduriavimo buvo prarandami skysčiai, todėl mergaitei kilo dehidratacija. Gydytoja pabrėžia, kad individualios situacijos komentuoti negali, bet dehidratacija, kaip būklė, yra pavojinga, o ypač vaikams, kurie negali ar nemoka pasakyti, kaip jaučiasi.
„Vaikai negeria pakankamai skysčių dėl gerklės skausmo ar viduriavimo ir vėmimo sukelto pykinimo. Tuomet atsiranda kaip užburtas ratas – vaikui silpna, nes organizme yra nepakankamai skysčių, jų negeria, todėl atsiranda vangumas, susilpnėja kvėpavimas, gali sutrikti širdies ritmas, prarandama sąmonė“, – aiškina G.Miliūnaitė.
Tuomet atsiranda kaip užburtas ratas.
Kaip sako gydytoja, skysčių praradimo atveju būtina vaikams duoti gerti mažais kiekiais ir itin dažnai – tai reiškia didelį darbą tėvams. Specialistė jiems siūlo atžaloms skysčius duoti žaidimo forma: pavyzdžiui, gerti su švirkštu, iš mažų taurelių, stiklinių.
„Skysčiai turėtų būti įvairūs: vanduo, sriuba, jei nieko negeria, galima kažkiek pasaldinti vandenį ar skiesti sultis. Ypač svarbūs, nors ir neskanūs, yra elektrolitų tirpalai. Vemdami ar viduriuodami, vaikai, sveriantys mažiau nei 10 kg, turėtų suvartoti 100 ml/kg skysčių, o sveriantys iki 20 kg, 1000 ml + 50 ml/kg. Stipriai karščiuojant, būtina skysčių gerti daugiau nei įprastai.
Jei vaikas po visų bandymų vis tiek negeria, nelaukite ir važiuokite į priėmimo skyrių, kur bus skirta lašinė skysčių infuzija, kurios metu skysčiai pateks į organizmą tiesiai per kraujotaką, – atkreipia dėmesį G.Miliūnaitė. – Taip pat svarbu stebėti šlapimo išsiskyrimą namie – reikėtų, kad vaikas šlapintųsi bent šešis kartus per parą ir ne po kelis lašiukus.“
Ypač svarbūs, nors ir neskanūs, yra elektrolitų tirpalai.
Anot šeimos gydytojos, adenoviruso gydymas yra simptominis – tai reiškia, kad nereikia skirti jokių antibiotikų.
„Gydoma skysčiais, vaistais nuo skausmo ir karščiavimo, poilsiu. Pagal esamus simptomus, galima plauti nosį, naudoti lašus akims, vaistus gerklės skausmui malšinti. Būtina žinoti, kad simptomai gali tęstis ilgai – adenovirusu galima sirgti net 10 dienų“, – įspėja G.Miliūnaitė.
Kaip teigia G.Miliūnaitė, į šeimos gydytoją ar pediatrą reikėtų kreiptis po 24 val. nuo karščiavimo ar pirmųjų simptomų atsiradimo, jeigu kyla kokių nors abejonių. Tuomet atliekama vaiko apžiūra, įvertinama būklė, jei reikia, padaromi kraujo ar šlapimo tyrimai.
„Nedelsiant vykti į priėmimo skubios pagalbos skyrių reikia, jei vaikas toliau išlieka vangus, stipriai karščiuoja, temperatūra nuo vaistų nekrenta, prasideda traukuliai, atsiranda neblykštantis bėrimas, praranda sąmonę, yra mieguistas, mažai šlapimo, negeria skysčių, apsunkintas kvėpimas, viduriuoja ir vemia su krauju, atsiranda stiprūs pilvo skausmai ar kitos gyvybei pavojingos būklės“, – sako šeimos gydytoja.
