Gydytojai nesuteikė vilčių išgyventi
Prieš susirgdama meningokokine infekcija Aurelija buvo ką tik pradėjusi studijuoti universitete, jautėsi kupina energijos ir norėjo kuo daugiau visko išbandyti bei patirti. Vis dėlto vieną dieną, likus kelioms dienoms iki Kalėdų, A.Ivanauskaitė pasijuto prastai.
„Galvojau, kad peršalau, tačiau stebėjausi, nes tiek daug simptomų vienu metu niekada nesu jautusi. Buvo labai aukšta temperatūra, gerklės ir galvos skausmas, silpnumas, nerimas, šaltkrėtis, atsirado odos bėrimas“, – prisimena Aurelija.
Būtent atsiradęs bėrimas leido suprasti, jog A.Ivanauskaitės jaučiami simptomai nėra tik įprastas peršalimas. Nuvykus į Kauno infekcinę ligoninę, iš karto buvo diagnozuotas meningokokas, o po kelių valandų Aurelijai buvo sukelta dirbtinė koma.
„Apie gydymą žinau tik tiek, kad dėl prastėjančios būklės buvau perkelta į Kauno klinikinę ligoninę. Iš viso miegojau aštuonias paras, vėliau du mėnesius praleidau plastinės chirurgijos skyriuje, o tada porą savaičių reabilitacijoje“, – pasakoja A.Ivanauskaitė.
Nors gydytojai keturias paras net negalėjo suteikti vilties, kad jai pavyks išgyventi, Aurelija visą laiką nebuvo supratusi ligos rimtumo ir tik pasveikusi suvokė, ką jai pavyko įveikti.
„Tuo metu nesiorientavau, kas vyksta, anksčiau nebuvau girdėjusi apie tokią ligą, todėl maniau, kad nėra dėl ko nerimauti, kurį laiką pabūsiu ligoninėje, ir tiek. Situaciją supratau tik pabudusi iš komos, kai man po truputį pradėjo aiškinti, kas nutiko“, – teigia A.Ivanauskaitė.
Dėl infekcijos Aurelijai amputavo dešinės rankos ir kojų pirštus
Dėl infekcijos Aurelijai amputavo dešinės rankos ir kojų pirštus. A.Ivanauskaitė atvirai sako, kad skausmas buvo didžiulis, o minčių kildavo pačių įvairiausių.
„Jau buvau suvokusi, kad išgyvenau per stebuklą. Amputavo ne viską vienu kartu, todėl skausmą teko vis iš naujo patirti skirtingose vietose. Padarinius pamatydavau tik perrišant žaizdas, tuo metu nepavykdavo sulaikyti ašarų. Nors šiuo metu ranka gražiai sugijusi ir nelabai kas pastebi, kad kažkas ne taip, tada galvojau, kaip reikės ją paslėpti“, – prisimena Aurelija.
Vis dėlto vidines baimes ir nerimą dėl amputuotų galūnių išsklaidė darbas su vaikais. Susidūrusi su mažųjų reakcija, pamažu Aurelija išmoko priimti savo kitoniškumą.
„Prisistačiusi vaikams iš karto parodydavau savo ranką, papasakodavau, kas man nutiko. Sulaukiau įvairių reakcijų: nuo noro išeiti iš klasės iki smalsumo kupinų akių. Supratau, kad atsakymas į klausimus, kodėl man teko tokia patirtis ir skausmas, būtų tas, kad dabar aš padedu auginti skirtingo amžiaus žmonių empatiją ir toleranciją kitaip atrodantiems. Mačiau, kaip mano ranka laikui bėgant vaikams tapo natūraliu dalyku, išmokiusiu apie gyvenimą daug daugiau nei kai kurios pamokos“, – tikina A.Ivanauskaitė.
Ligos įveikimą vadina stebuklu
Aurelija prisimena, kad iš pradžių, amputavus galūnes, buvo nelengva. Visą gyvenimą laisvę dievinusi A.Ivanauskaitė sako, jog būti priklausomai nuo kitų žmonių jai yra didžiulė kančia, prie kurios reikėjo priprasti.
„Negalėjimas vaikščioti, praustis, valgyti, kasdien jaučiamas varginantis skausmas buvo iššūkis tiek man, tiek artimiesiems. Suvokiau, jog visi nori kuo labiau padėti, tačiau kartais norėjosi ramybės ir savarankiškumo, galimybės nuo nieko nepriklausyti. Buvau ką tik sulaukusi 18-os, išsilaikiusi teises ir pradėjusi taip ilgai lauktą, išsvajotą suaugusios moters gyvenimą“, – sako Aurelija.
Nors šiandien A.Ivanauskaitė jaučiasi gerai, dėl amputacijos ji patiria sunkumų vaikščiodama ir stovėdama.
„Dėl turimų randų judėjimas yra skausmingas ir po kurio laiko tampa nepakeliamas. Jeigu prireikia aplinkinių pagalbos, išmokau jos paprašyti labai apie tai negalvodama, kartais net primindama jiems apie savo negalią“, – teigia Aurelija.
Meningokokinę infekciją išgyvenusi A.Ivanauskaitė nustebino net gydytojus, kurie itin džiaugėsi dėl sveikstančios merginos. Nors gydymo metu Aurelija susidūrė su daugybe sunkumų, ji pripažįsta iš paskutiniųjų stengėsi išlikti pozityvi.
„Buvau tarsi princesė savotiškoje pasakoje. Kartu su gydytojais sukūrėme stebuklą, leidžiantį man gyventi toliau. Esu dėkinga už viską. Išlikti stipriai labiausiai padėjo atviras kalbėjimas ir dalinimasis tuo, ką jaučiu. Medikų ir artimųjų rūpestis man yra neįkainojamas“, – sako A.Ivanauskaitė.
Grįžusi iš ligoninės, Aurelija susidūrė ne tik su ligos sukeltais sunkumais, bet ir užgulusiomis aplinkinio gyvenimo problemomis. Dėl jaučiamo nuovargio jai buvo sunku sugrįžti į universitetą, kritiškai vertino savo kūną, daug streso sukėlė ir tėvų skyrybos.
„Mūsų visuomenėje įprasta matuoti, kiek moteris yra patraukli vyrui. Manyje tai vis dar stipriai įsišakniję. Visą paauglystę jaučiausi stora, o susidoroti su mintimi, kad dabar esu dar ir neįgali, buvo sunku. Grįžusi iš paskaitų, dažniausiai eidavau miegoti, nes jausdavausi pavargusi.
Supratau, kad esu ne savo vėžėse, todėl vargino ne tik fizinis skausmas, bet ir psichologinis. Visiškai byrėti ėmiau prasidėjus tėvų skyryboms. Nemaniau, kad galima tiek jausti ir verkti“, – prisimena A.Ivanauskaitė ir pridūrė, jog susidoroti su sunkumais jai padėjo vizitai pas psichoterapeutę.
Visą paauglystę jaučiausi stora, o susidoroti su mintimi, kad dabar esu dar ir neįgali, buvo sunku
Kad ir kaip šiuo gyvenimo etapu Aurelijai buvo sunku, ji visada turėjo bent menkiausią viltį, kad rytojus bus geresnis. Po meningokokinės infekcijos A.Ivanauskaitė tapo drąsesnė ir išmoko vertinti kiekvieną akimirką ar susitikimą vis primindama sau, kad šiandien jos pasaulyje galėjo ir nebebūti.
„Gąsdino faktas, kad norėdama užsidirbti, dėl negalios nebegalėsiu dirbti padavėja ar imtis kitokio fizinio darbo. Supratau, jog norėdama kažko pasiekti, turiu išnaudoti protines galimybes, lavinti bendravimo ir mentorystės įgūdžius. Man tai visada labai patiko, bet niekada nemaniau, kad galiu tuo užsiimti.
Įgavau daug drąsos bandyti, nes nelabai turėjau iš ko rinktis. Pradėjau skaityti pranešimus, vesti dirbtuves moksleiviams ir studentams, mokytis Švedijoje apie socialinius projektus. Ėmiau iš naujo vertinti savo patirtį, stiprybę, ir jei vėl tektų gulėti be vilties išgyventi, žinočiau, kad šiame gyvenime buvo ne tik gera būti ir drąsiai kurti, bet turėjau galimybę įkvėpti kitus bei jiems padėti“, – sako Aurelija.
Instagrame kalba apie meilę sau
Šiandien Aurelija ne tik rengia pranešimus bei dirbtuves, bet ir viešai instagrame kalba apie meilę savo kūnui. A.Ivanauskaitė sako norėjusi pažiūrėti, kaip gyvenimas pasikeis, jei vietoje neapykantos, jaučiamos žiūrint į save veidrodyje, pajaus meilę.
„Mano kūnas per penkerius metus taip kito, kad supratau, jog galbūt būčiau laimingesnė, jei išmokčiau jį apkabinti ir mylėti tokį, koks yra dabar. Fotosesijos yra didžiulis mano hobis, kuris padeda įprasminti meilę sau. Vis dėlto nuo svorio priklauso, kaip žmogus žiūrės į nuotrauką, o ypač į nuogumą joje.
Man jis reiškia laisvę, meilę, laimę, augimą ir grožį. Kiti jaučia gėdą, nejaukumą bei pyktį. Kaltinti negaliu, kadangi žinau, kaip yra sunku save priimti, o daugelis to net nenori. Aš su savo įsitikinimais į kitų daržą nelendu, todėl jų nelaukiu ir savajame. Kai man reikia, aš paklausiu ir nuomonės, ir kritikos, bet gyvenime noriu daryti tai, kas man smagu“, – aiškina Aurelija.
Savo instagramo paskyroje A.Ivanauskaitė spinduliuoja pasitikėjimą savimi – dalinasi kūno nuotraukomis, neslepia nuogumo, nevengia šokti prieš kamerą. Ji pripažįsta visada norėjusi būti šokėja ir fotomodeliu – tą daryti Aurelijai patinka nuo pat vaikystės. Įkėlus pirmąsias nuotraukas, jai labai patiko stebėti skirtingas žmonių reakcijas.
„Kai šoku ar fotografuojuosi, pamirštu, kad man gali būti dėl kažko gėda – aš tiesiog būnu. Žinau, jog kai kuriuos mano nuotraukos gali šokiruoti, bet tai yra edukacija. Ne mums komentuoti, kaip kiti atrodo – dabar vienu piršto judesiu galite praleisti jus nedominančią informaciją. Naudokitės tuo ir diena bus gražesnė. Jei jau komentuojate, aš mielai atsakysiu, parodysiu, kad galime diskutuoti, tačiau smerkti neturite teisės“, – teigia A.Ivanauskaitė.
Žinau, jog kai kuriuos mano nuotraukos gali šokiruoti, bet tai yra edukacija. Ne mums komentuoti, kaip kiti atrodo – dabar vienu piršto judesiu galite praleisti jus nedominančią informaciją
Aurelija sako, kad kūnas jai yra kaip meno kūrinys menininkui. Keldama nuotraukas į instagramą, ji jaučiasi tarsi dalindamasi menu internete – visai kaip menininkai eksponuodami savo darbus muziejuose.
„Man labai daug reiškia matyti į mane panašias laimingas ir sėkmės sulaukusias moteris. Paauglystėje to nemačiau, todėl dabar noriu būti tuo, ko man trūko. Gyvenu ne tam, kad vyrams būtų gražu žiūrėti, todėl juokingiausia būna, kai žmonės sako, jog mano nuotraukos yra nepadorios ar nepaliekančios paslapties vyrams.
Kiti mėgsta man diagnozuoti ligas, pranašauja, kas manęs laukia po kelerių metų. Kai kurie patys turi ligų, yra apkūnūs, tačiau kartoja, kad aš esu nusidėjėlė, nes dalinuosi viešai. Treti sako, kad skatinu aplinkinius būti storais, o kai paklausiu, kodėl viskas, ką mato mano istorijoje, yra svoris, paklausia, o ką daugiau čia galima matyti“, – pasakoja A.Ivanauskaitė.
Į neigiamus komentarus atsako su pašaipa
Nors Aurelija sulaukia neigiamų komentarų, į daugumą jų ji atsako su pašaipa, o pasakytų žodžių iš nepažįstamųjų rimtai į širdį nepriima. Vis dėlto A.Ivanauskaitė pripažįsta, kad artimiausių žmonių komentarai ją skaudina.
„Kartais įsitikinimas, kad darai gera, gali sukelti baisių pasekmių: norą badauti, laikytis dietų ar kitaip save žaloti. Nustojusi laikytis dietų, svorio priaugdavau dar daugiau. Man sunku sportuoti be neapykantos, susilaikyti nuo lipimo ant svarstyklių po kiekvienos treniruotės bei nuolatinio tikrinimo, ar priartėjau prie nustatytų standartų.
Kai komentatoriams atsakai su pašaipa, yra veiksmingiau, nes atsuki jiems veidrodį – žmogus ima daugiau jausti ir galvoti, supranta, kad galbūt nereikėjo taip pasakyti. Tokio požiūrio reikėjo išmokti, nes paauglystėje buvau labai arši“, – pripažįsta Aurelija.
Pašaipūs žmonių komentarai ne tik neišveda A.Ivanauskaitės iš pusiausvyros, bet ir motyvuoja toliau užsiimti tuo, ką daro. Nors kartais ji dar kritiškai nužvelgia save veidrodyje, mokosi į kūno netobulumus žiūrėti su meile.
„Man pačiai dar visko būna, kartais išbalansuoja naujai atsiradusios strijos. Tada jas glostau, fotografuoju tol, kol nebesinori verkti į jas žiūrint“, – sako Aurelija.
A.Ivanauskaitė pataria kiekvienai merginai užsiimti tuo, kas teikia malonumą, dažniau šypsotis ir mažiau kritikuoti aplinkinius.
„Įsivaizduokite, kaip galėtų atrodyti pasaulis, jei kiekvienas pirmiausia pasirūpintų savo uodega. Skirkite dėmesį tam, kas jus augina, kelia šypseną ir virpulį. Būsite šokiruotos, kiek durų jums atsidarys vien dėl to, kad esate laimingos“, – tikina Aurelija.
