„Kūno kultūros vadovėlių Lietuvoje nėra. Yra tik programos, kurias kiekviena mokykla pabando pritaikyti sau. Per visą šalies nepriklausomybės laikotarpį nėra išleista nei vieno vadovėlio, kai tuo metu matematikai kiekvienai klasei yra išleista bent penkios versijos, istorijos – apie 80 vadovėlių. Jie po keleto metų atsiduria sąvartynuose, nes kas nors pasikeičia ir vėl iš naujo leidžiama. Tad aš manau, kad tai yra pinigų švaistymas. Ar mes istoriją perrašinėjam? Ar naujus skaičius išradom?“, – sako D. Mikutienė.
„Kūno kultūros užsiėmimai vaikams tikrai yra labai nepatrauklūs. Manau, kad turėtų būti dėstomi ir atliekami ne tik fiziniai pratimai, bet jei vaikai yra atleisti nuo šių pamokų, gal jie galėtų atlikti kvėpavimo pratimus, gal skaityti literatūrą apie fizinio aktyvumo naudą“, – siūlo D. Mikutienė.
Remiantis tyrimais, kuriuos atliko Lietuvos edukologijos universitetas, sveikatos ugdymo dalis kūno kultūros pamokose yra silpniausia vieta.
Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Nemanienė sako, jog ministerija tokio vadovėlio poreikio neatmeta, tačiau ji priminė, kad yra įvairios programos vaikams fiziškai ugdyti, kuriomis naudojasi mokytojai: „Kūno kultūros dalykas turi savo specifiką. Tai nėra kaip matematika ar lietuvių kalba, nes ši pamoka yra paremta fiziniu aktyvumu. Tad iš tiesų tokio vadovėlio, skirto skaityti vaikams, sukurta nebuvo. Tačiau yra kuriamos įvairios metodinės priemonės mokytojams. Tai diskutuotina tema ir greičiausiai vaikams kažkokių mokymo priemonių reikėtų, tačiau labiau galėtų būti išplėtota ir akcentuota sveikatos ugdymo dalis“.
Specialistė sako, kad prieš porą metų buvo sukurta bendroji sveikatos ugdymo programa, apimanti ir psichologinę, ir socialinę sveikatą. Nes, pasak jos, labai svarbu pabrėžti bendrą sveikatingumą, o ne tik fizinį aktyvumą, kuris kūno kultūros pamokose ir plėtojamas labiausiai.
„Kūno kultūros bendrojoje programoje šalia tradicinių sporto šakų svarbi sveikatos dalis. Tačiau, remiantis tyrimais, kuriuos atliko Lietuvos edukologijos universitetas, sveikatos ugdymo dalis kūno kultūros pamokose yra silpniausia vieta, todėl mes kalbame, kad ta mokymo medžiaga turėtų būti skirta ne tik vaikams, bet ir mokytojams“, – sako J. Nemanienė.
Pasak specialistės svarbu suprasti, kad visą atsakomybę dėl vaikų sveikatingumo priskirti vien kūno kultūros mokytojams netikslinga. Tai, esą, priklauso nuo visos ugdymo įstaigos pastangų.
