Visgi keletas pastarųjų metų vyrui buvo itin sudėtingi – gyvenimą užklojo tiršta depresijos migla, nebeliko džiuginančių dalykų ir lankydavo mintys, kad tiesiog belieka laukti pabaigos, rašoma „Depresijos įveikimo centro“ pranešime žiniasklaidai.
„Apie savižudybę negalvojau, bet mąstydavau, kad jei kas bloga nutiks ir mirsiu – tegul, nieko tokio. Pamenu, kad sunkiausias klausimas man būdavo, ką veiksiu savaitgalį – sunku net ir sau pripažinti, kad absoliučiai nieko nesinori. Tuo pačiu jaučiausi labai vienišas, atstumtas, galiausiai teko sau pripažinti, kad man pačiam mano gyvenimas nieko nereiškia, tai kodėl turėtų ką nors reikšti kitiems?“, – sunkiausią gyvenimo laikotarpį prisimena Aleksandras.
Vyras tuo metu lankėsi pas psichologą, o šis nusiuntė pasikonsultuoti pas psichiatrą – taip Aleksandro gyvenime atsirado iki tol nenaudoti žodžiai: „depresija“ ir „antidepresantai“.
Psichologė Aušra Mockuvienė sako, kad depresija žmogų gali kamuoti metų metus, taip pat depresijos epizodai gali pasikartoti, ypač orientuojantis tik į simptomų sumažinimą: „Tikimybė, kad depresijos epizodai kartosis iš tikrųjų pradeda mažėti tuomet, kai imame suprasti sunkios būsenos priežastis ir atsiranda noro bei galimybių su jomis tvarkytis kitais būdais nei iki šiol.
Vienas iš ilgalaikių rūpesčio savimi aspektų susiduriantiems su depresija – gyvenimo būdas. Nuo to, kaip gyvename kasdien, labai stipriai priklauso mūsų psichikos sveikata. Ir ne tik kasdienė savijauta, bet ir sunkios būsenos, pavyzdžiui, depresijos ir nerimo sutrikimai. Todėl susiduriančius su panašiais sunkumais mėgstu kviesti rūpintis savimi su meile, atjauta, supratingumu ir švelnumu, tuo pačiu ir su sveikomis bei rūpestingomis ribomis“, – pasakoja psichologė Aušra Mockuvienė.
Sveikimas – tai kelionė
Šios istorijos herojus Aleksandras sako, kad pirmasis žingsnis su depresija susiduriančiam žmogui – sau pripažinti, kad yra problema: „To nereikia gėdytis ir bijoti. Tik pripažinęs šį faktą sau, pagaliau pasiryžau imtis pokyčių. Man tiesiog nusibodo nuolat jaustis blogai, būti pavargusiam, norėjau vėl jausti gyvenimo skonį, kažkur giliai viduje kirbėjo nuojauta, kad galiu gyventi geriau“.
Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad pripažinimas – tik pirmas žingsnis. Lankydamasis pas psichologą vyras sako supratęs, kad atviras pokalbis gydo, nes kalbantis paprasčiau suprasti save, nesusipainioti įkyrių minčių rate, tačiau vien pokalbiu apsiriboti nereikėtų: „Pokalbis turi paskatinti veiksmui. Jokia žmona neprivers vyro ar vyras neprivers žmonos, kol pats žmogus nenuspręs pasidomėti, pasigilinti. Dirbti su savimi reikia nuspręsti pačiam“.
Aleksandras sveikimą lygina su kelione – tai nėra sprintas, bet veikiau maratonas: „Šios kelionės metu raktinis supratimas man buvo, kad esu laisvas daryti, ką noriu – visos galimybės ant stalo. Tik kurį laiką dar nežinojau, ką su ta laisve turėčiau daryti“.
„Buvau visiems patogus, viską darydavau dėl kitų, mane visur stumdė. Su psichologo pagalba supratau, kad noriu tapti savo gyvenimo šeimininku, todėl privalau brėžti ribas – gyventi ir dėl savęs, ne tik dėl kitų. Tačiau pradėjęs jas brėžti, greitai pamačiau, kad kuo drąsiau būnu pasaulyje, tuo daugiau žmonių nuo manęs atsitolina. Tada ėmiau intensyviau ieškoti balanso – kiek galiu būti savimi, kad pasaulis manęs neatstumtų“, – svarsto Aleksandras.
Būdai padėti sau
Pasak psichologės A.Mockuvienės, vis daugiau mokslinių tyrimų tvirtai pagrindžia pagalbos sau galimybę ir veiksmingumą: „Savijautą keisti padedantys būdai – tai esminis įgūdis norint turėti daugiau vilties susidūrus su depresija ir jaustis labiau savo gyvenimo šeimininku. Šis įgūdis – meškerė, o ne žuvis. Juolab, kad gyvenant su depresija dažnai nebūna vieno aiškaus atsakymo, kaip ją įveikti, ir prireikia viso komplekso priemonių“. Apie tai kalbama ir A.Mockuvienės sukurtoje programoje „Be depresijos“, kuri padėjo Aleksandrui sustiprėti.
Pašnekovas, nors buvo lankęsis pas psichologą, psichiatrą ir vartojo paskirtus vaistus, sako apie depresiją žinojęs mažai: „Prisijungiau norėdamas daugiau sužinoti apie depresiją – kas tai yra ir ką su tuo daryti. Ten išgirdau apie kokybiško miego, dienos šviesos, fizinio aktyvumo svarbą sveikstant. Pastarojo svarbu imtis net jei ir nesinori – džiaugsmas veikiausiai atsiras bedarant. Taip pat išgirdau, kaip svarbu skirti laiko malonioms veikloms“.
„Buvo kalbama ir apie darbų vengimą – kaip atlikti atidėtus ir susikaupusius darbus. Pavyzdžiui, svečias nakvojo prieš tris savaites, o lova vis dar nepaklota. Praeinant vis nervina, nuodija nuotaiką, bet ir toliau sunku prisiversti pakloti, ir vis labiau savęs dėl to nemyli. Programoje buvome drąsinami, kad pabandytume per dieną šiek tiek tų slegiančių darbų sumažinti. Tai vadinome „varlių valgymu“ – neskanu, nesinori, bet suvalgius būna geriau. Man tai buvo aktualu, nes kamuodavo graužiančios mintys, kad kitas jau seniai būtų viską padaręs, o aš nesugebu“, – prisimena Aleksandras.
„Visuomenė vis dar transliuoja, kad vyrai turi neverkti, visada būti stiprūs, todėl labai sunku apie save pasakoti autentiškai, atveriant širdį. Užtruko ir man, kol pramokau kalbėti širdimi. Tačiau dabar labai nuoširdžiai linkiu susiduriantiems su depresija ieškoti pagalbos, pavyzdžiui, prisijungti prie programos ir patyrinėti, kur tai nuves. Labai gali būti, kad gyvenimas taps šviesesnis“, – apibendrina Aleksandras.
