Depresija sergančios merginos išpažintis: apie bandymą nusižudyti, žalojimąsi ir vidinį skausmą

Rasa – išsilavinusi, maloniai bendraujanti, dažnai besišypsanti ir išvaizdi mergina, turinti įdomų darbą ir krūvą kitų veiklų. Regis, ji niekuo nesiskiria nuo sėkmingai gyvenimą susitvarkiusių savo kartos žmonių. Todėl jos prisipažinimas, kad ji taip pavargo nuo vidinio skausmo ir beprasmybės, kad bandė nusižudyti, gerokai sutrikdo. Rasa devynerius metus serga depresija ir kiekviena nauja diena jai – naujas iššūkis. Kaip ji pati sako, sutiko atsiverti todėl, kad norinti nuo šios ligos nuimti stigmą.
Mergina.
Mergina. / 123RF.com nuotr.

Nuo ko viskas prasidėjo?

– Kiek atsimenu, visada buvau užsidaręs, jautrus vaikas, melancholiškos nuotaikos ir labai retai šypsodavausi. Tačiau didžiausias lūžis įvyko vienuoliktoje klasėje. Nesupratau, kas man darosi: labai daug verkdavau, buvo apėmusi apatija. Jaučiau didžiulį emocinį skausmą, bet negalėjau paaiškinti, kodėl, nes nebuvo jokios išorinės priežasties. Viską nurašiau artėjantiems pokyčiams – egzaminams, studijų pasirinkimui.

Tėvai taip pat nesuprato, kas su manimi vyksta, pyko, manė, kad man reikia dėmesio. Jie iki šiol nepripažįsta mano ligos. Iš dalies juos suprantu. Jie išaugę sovietiniais laikais, kai informacijos apie tai nebuvo, kai sirgti su psichika susijusia liga buvo nepadoru. Pavyzdžiui, mano močiutė sirgo maniakine depresija (bipolinis sutrikimas), bet ji niekada nesikreipė pagalbos, nes bijojo būti uždaryta.

123rf.com nuotr./Liūdna vaikystė
123rf.com nuotr./Liūdna vaikystė

Kaip vis dėlto patekote pas gydytoją?

– Nežinau, iš kur man atsirado jėgų ir proto, bet aš pati kreipiausi į psichiatrą. Tuo metu labai daug žalojausi – pjausčiausi rankas ir kojas. Venų nesipjoviau, tuo metu mirti dar nenorėjau, tačiau tokiu būdu patiriamas fizinis skausmas užgoždavo emocinį skausmą, ir man tapdavo lengviau.

Gydytojas lengva ranka man išrašė vaistų, tačiau man nuo jų buvo bloga. Tuomet juos pakeitė kitais. Taip išbandžiau apie septynias rūšis vaistų ir priaugau 25 kg, nes gydytojas išrašė antidepresantus, kuriuos geria žmonės, norintys priaugti svorio. Neturiu nė vienos išleistuvių nuotraukos, nes gėdijausi savęs tokios. Savivertė buvo siaubingai kritusi.

Nežinau, kas yra gera ar bloga diena. Jeigu viduje nejaučiu didelio skausmo, nerimo, baimės, diena būna tiesiog jokia. Aš atsikeliu, aplink mane kažkas vyksta, aš kažką darau, bet nejaučiu tokių stiprių emocijų kaip laimė, džiaugsmas.

Ruošiausi studijuoti žurnalistiką, tačiau nesugebėjau nueiti į egzaminą. Ryte taip supanikavau, kad negalėjau pakelti galvos nuo pagalvės, vis sau kartojau, kad vis tiek esu nevykėlė ir neįstosiu.

Depresija sergančių žmonių nepasitikėjimas savimi yra labai didelis.

Jau daug metų sergu ir, regis, turėčiau būti pasikausčiusi, mokėti kontroliuoti ligą, tačiau taip nėra, niekaip negaliu jos prisijaukinti. Visa laimė, kad kai patekau pas kitą psichiatrą, man jau nebuvo tokia pačia lengva ranka rašomi vaistai, o buvau nusiųsta į dienos stacionarą, kuriame šalia gydymo vaistais kasdien vykdavo psichoterapija. Tos šešios savaitės man labai padėjo. Kita vertus, jau tada pati labai daug žinojau apie vaistus, jų sudėtį, šalutinius poveikius ir pati visko klausinėjau, domėjausi savo gydymu.

Ką sužinojote per tas šešias savaites?

– Aš išsiaiškinau, kodėl aš sergu. Tai labai susiję su mano santykiais su tėvais. Mano tėvai yra labai užsidarę emociškai, aš buvau palikti pati sau, todėl nemoku reikšti savo emocijų, viskas kaupiasi viduje. Mano mama – viską labai kontroliuojantis žmogus. Ji nieko man neleisdavo daryti vaikystėje ir jaunystėje pačiai, viską padarydavo už mane. Tik būdama 25 metų išmokau pati išsivirti kiaušinį.

Kita vertus, ji nuolat mane spaudė, prikaišiodavo, kad blogai mokausi, kad nieko neveikiu gyvenime, nors veiklų visada turėjau nuo devynių ryto iki devynių vakaro.

– Kaip jaučiatės dabar? Ką jums reiškia gera ir ką reiškia bloga diena?

– Nežinau, kas yra gera ar bloga diena. Jeigu viduje nejaučiu didelio skausmo, nerimo, baimės, diena būna tiesiog jokia. Aš atsikeliu, aplink mane kažkas vyksta, aš kažką darau, bet nejaučiu tokių stiprių emocijų kaip laimė, džiaugsmas.

Aš nejaučiu maisto skonio, kai vykstu į kelionę, nėra pažinimo džiaugsmo kažką pamatyti, nėra artėjančio gimtadienio laukimo nuotaikos... Viskas yra tik kaip faktai, kurie įvyksta, o aš – pasroviui judantis žmogus.

– Kuo paprastai būna užimta jūsų diena?

Reanimacijoje buvo baisi patirtis – pririšo rankas, kojas ir kišo zondą, kad greičiau išsivemčiau. Po to pristatinėjo mane rezidentams nevyniodami į vatą – tai savižudė.

– Dirbu, dar studijuoju komunikacijos mokslus, savanoriauju, organizuoju renginius. Darau labai daug dalykų. Šis hiperaktyvumas taip pat nulemtas depresijos. Nesinori likti vienai su savo mintimis, nes gali prisigalvoti ir iki savižudybės. Tu tiesiog pavargsti kovoti su savo būsena, su skausmu ir beprasmybe. Aš niekada nesijaučiu visiškai gerai funkcionuojančiu visuomenės nariu.

Neseniai, prieš Velykas, po tokio bandymo nusižudyti atsidūriau reanimacijoje. Aš pati pasiskambinau, laiku susigriebiau supratusi, kad padariau nesąmonę. Tačiau mintys apie savižudybę mano galvoje plaukioja nuolat. Laiko tik tai, kad man dar įdomu, kas bus rytoj, ką dar gyvenimas man paruošė.

Reanimacijoje buvo baisi patirtis – pririšo rankas, kojas ir kišo zondą, kad greičiau išsivemčiau. Po to pristatinėjo mane rezidentams nevyniodami į vatą – tai savižudė. Dar daugiau. Gydytojas mane protino, kad šitaip darydama tik dar daugiau problemų visiems pridariau. Švęstų žmonės gražiai Velykas, o aš viską sugadinau. Tuo metu mane skaudino toks pasakymas, nes ir pati dažnai jaučiuosi našta aplinkiniams.

Vida Press nuotr./Depresija
Vida Press nuotr./Depresija

Taigi edukacine prasme jaučiuosi pasikausčiusi, apsiskaičiusi, klausausi TEDx kalbų, kai žmonės pasakoja savo patirtis, esu stipri, tačiau nesugebu suvaldyti ligos. Mano viena pažįstama, taip pat sirgusi depresija, neseniai nusižudė. Ji dirbo su neįgaliais vaikais, atrodytų, gyvas žmogus, keičiantis pasaulį, ir toks netikėtumas...

Aš pati labai ilgai tylėjau, slėpiau savo ligą, o kai pradėjau atsiverti, pasirodė, kad aplink labai daug žmonių, kurie taip pat kenčia nuo depresijos, kad ne viskas jų gyvenime gerai, nors kai atsidarai „Facebook'ą“, atrodo, kad visi gyvena tobulą gyvenimą, ir tik mane vieną jis dusina.

Tačiau aš supratau, kad visas tas glamūrinis gyvenimas su daugybe šypsenų ir gražių nuotraukų „Facebook‘e“, tik iliuzija, savotiška kaukė, kurią aš taip pat užsidedu, kiekvieną dieną išeidama iš namų. Visi stebisi – aš gi nuolat šypsausi, man turi būti viskas gerai. Bet tai tik kaukė, kuri padeda išvengti daug klausimų, bet man ji nepadeda, tik kainuoja dar daugiau energijos.

Taigi kas yra depresija?

– Neseniai išgirdau tokią frazę – depresijos priešybė yra ne laimė, bet gyvybingumas. Iš tiesų, sirgdamas depresija tu nieko nenori, nei kur nors eiti, nei ką nors valgyti, nei tau maistas skanus. Nepaisant to, stengiuosi būti visą laiką užsiėmusi, kad tik nelikčiau viena su savimi.

Kitiems sunku papasakoti, kad jie suprastų, kaip jaučiuosi. Trūksta ne empatijos, bet edukacijos, supratimo, kas yra depresija. Kartais man norisi šaukti, rėkti – ateikite, padėkite, pabūkite su manimi, bet, kita vertus, man gėda.

Man atrodo, kad pasakodama apie save, aš varginu žmones, užkraunu jiems savo emocinę naštą. Man jie sako – tau gi viskas gerai, esi jauna, turi darbą, rankas, kojas, viskas tavo gyvenime tobula, iš kur tokios mintys. Arba labai dažnai girdžiu, kad viskas gerai, kad neliūdėčiau. Tai tas pats, kaip neįgaliam žmogui pasakyti – stokis, juk tai taip paprasta.

Tai nematoma liga. Kai prieš keletą metų gydžiausi, aš nevaikščiojau į darbą, bet būdavau mieste. Kolegos eidavo pas direktorių ir skųsdavo mane, kad aš kaip ir sergu, bet vaikštau po miestą. Vėliau aš susižeidžiau pirštą ir atėjau į darbą su gipsu. Visi iš eilės mane guodė, užjautė, kokia aš vargšė, siūlėsi padėti. O kai pasakai, kad tau emociškai blogai, niekas rimtai nevertina.

Ar darbe sulaukiate pastabų dėl savo ligos?

Man jie sako – tau gi viskas gerai, esi jauna, turi darbą, rankas, kojas, viskas tavo gyvenime tobula, iš kur tokios mintys. Tai tas pats, kaip neįgaliam žmogui pasakyti – stokis, juk tai taip paprasta.

– Taip, sulaukiu. Kolegos mano, kad aš pernelyg atsipalaidavusi, tačiau iš tiesų negaliu sukaupti dėmesio ilgam, negaliu ilgai išsidėti vienoje vietoje, todėl spurdu, turiu dažnai į virtuvę vandens nubėgti, pailsėti. Buvo komentarų pasėdėti ilgiau ramiai ir kažką padaryti. Tuomet sėdžiu viršvalandžius, kad padaryčiau darbus ir nepasirodyčiau tinginė.

Užmiegu tik su vaistais, tačiau nežinau, kas yra gerai išsimiegoti. Mano svajonė ryte atsikelti be skausmo kūne, nes dažnai jaučiuosi tarsi naktį bulvių maišus būčiau nešiojusi. Skauda raumenis, sprandą. Taigi praeina laiko, kol sugebu atsikelti. Dėl to dažnai vėluoju į darbą. Kai pasakiau darbdaviui, kad turiu problemų su miegu ir paprašiau leidimo ateiti pusvalandžiu vėliau, bet pasėdėti ilgiau vakare, likau nesuprasta.

Dėl depresijos silpsta ne tik gebėjimas susikoncentruoti, bet ir atmintis, todėl dabar viską užsirašinėju. Kolegos kartais stebisi, kad keletą kartą klausiu to paties dalyko, bet aš iš tiesų neprisimenu. Taigi iššūkių – daugybė, bet negali nuolat teisintis liga, todėl stengiesi sukaupti visus energijos likučius ir padaryti darbus.

Vienoje agentūroje dirbau su taip pat depresija sergančia kolege. Jai pradėjo blogai sektis, ji neateidavo į darbą, pramiegodavo, ateidavo netvarkingai apsirengusi, klientai pradėjo skųstis, kad ji neatsako į laiškus. Ir ją atleido iš darbo kaip blogai atliekančią savo pareigas, nors iš tiesų ji buvo puiki profesionalė, tik tuo metu jai buvo krizinis laikotarpis ir ji nedrįso apie tai pasisakyti.

O ką galite pasakyti apie profesionalų pagalbą depresija sergantiems žmonėms?

– Regis, tiek daug kalbama apie tai, kad reikia nuimti stigmą nuo psichikos ligomis sergančių žmonių, tačiau aptarnaujantis personalas ligoninėje labai nejautrus, tyčiojasi iš ligonių, nelaiko jų lygiais, žemina.

Kitas dalykas, kad ligoninei trūksta profesionalių specialistų. Mano psichologė išėjo iš darbo, ir viskas, nebėra kito specialisto, kuris galėtų mane priimti. O aš kaip tik dabar esu stacionare ir man psichoterapija priklauso, be to, ji man labai svarbi, o jau mėnuo kaip jos negaunu.

Priepuoliai būna labai stiprūs: daiktus daužau, peiliu švaistausi ir nusiraminu, tik kai susižaloju. Mano agresija niekada nebūna nukreipta į kitą, tik į save. Tas fizinis skausmas man kaip narkomanui dozė.

Kai du psichologai visam stacionarui, susidaro didžiulės eilės, kad pas juos pakliūtum. Suprantu, atlyginimai maži, krūvis didžiulis, jie gali užsidirbti privačiai daug paprasčiau... Tačiau privačių konsultacijų kainos – didžiulės.

Taip pat trūksta elementarios informacijos, ką daryti, kai, pavyzdžiui, užeina priepuolis. O mano priepuoliai būna labai stiprūs: daiktus daužau, peiliu švaistausi ir nusiraminu, tik kai susižaloju. Mano agresija niekada nebūna nukreipta į kitą, tik į save. Tas fizinis skausmas man kaip narkomanui dozė. Kai ją gaunu – emocinis skausmas atlėgsta. Skambinti psichologinės pagalbos telefonu? Gal. Į greitąją? Manau visi mes bijome ten skambinti, nes vis dar gaji stigma – „išvežė psichą į durnyną“.

Artimieji taip pat nežino, kaip elgtis, ką daryti. Juolab, kad tam tikrais atvejais sergantys žmonės gali tapti agresyvūs. Tačiau bent jau man psichiatrai niekada nėra pasiūlę, kad galėtų ateiti su jais pasikalbėti draugas ar tėvai. Tai paliekama paciento atsakomybei. Aš esu adekvati, mąstantis žmogus, bet yra žmonių su sunkesnėmis diagnozėmis, jie ne visada net vaistus sugeba patys išgerti, todėl jiems tikrai reikėtų artimųjų kontrolės.

Vida Press nuotr./Vieniša moteris
Vida Press nuotr./Vieniša moteris

Man prireikė devynerių metų ir bandymo nusižudyti, kad pagaliau gaučiau asmeninę atmintinę – ką daryti, kai man prasideda priepuolis, kai noriu žalotis ar pradedu svarstyti apie savižudybę. Tokia atmintinė labai reikalinga visiems, sergantiems depresija. Joje pateikti būtent man pritaikyti pasiūlymai – ją sudarėme per penkias konsultacijas. Tai labai paprasti dalykai, bet kai tau blogai, tu to nesusigalvosi, protas visiškai aptemsta, tu nebūni savimi, todėl labai svarbu turėti atmintinę.

Tačiau savo kelio, savo būdo gyventi su liga dar neradote?

– Vieni sako, kad su depresija reikia susidraugauti, gyventi kaip su draugu. Kad tu nepasveiksi, bet gali bent šiek tiek ją kontroliuoti. Kiti užsiima kokia nors saviraiška – tapo, bėgioja maratonus ar dar ką nors veikia. Aš dar ieškau to, kas padėtų man. Išbandžiau sportą, meditacijas, relaksacijas, bet tai ne man.

Gal mano kelias padėti kitiems, juk pati žinau, ką reiškia kentėti. Todėl svarstau apie savanoriavimo galimybę „Jaunimo linijoje“. Labai svarbu jaustis žmogui reikalingam. Jei pavyktų išgelbėti vieną kitą gyvybę, tai būtų labai daug. Su depresija ir savižudybe išties susiduria daug daugiau žmonių nei mes manome.

Ir šypsenos „Facebook‘e“ dažnai būna suvaidintos. Tačiau kai tu matai tą papudruotą kitų sėkmę, pradedi jausti įtampą – esą kuo tu blogesnis, ir tu turi varyti, stengtis, tačiau galiausiai kažkada palūžti.

Mes šiandien labai gerai gyvename, turime visko per daug, tačiau dėl to esame tik dar labiau nelaimingi. Manau, tas lyginimas savęs su kitais, norėjimas turėti daugiau ir būti geresniu nei kiti tik dar labiau blogins emocinį klimatą tarp jaunų žmonių.

PAGALBA TELEFONU
Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas
Vilties linija
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai
116 123
visą parą
Jaunimo linija
Emocinę paramą teikia: savanoriai
8 800 28888
visą parą
Vaikų linija
Emocinę paramą teikia: savanoriai
116 111
kasdien (11:00–21:00)
Pagalbos moterims linija
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai
8 800 66366

(visą parą)

Linija doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui)
Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai
8 800 77277
II–VI (16.00–20.00)
Krizių įveikimo centras Jeigu ieškote skubios psichologinės pagalbos, kviečiame kreiptis į specialistą jo budėjimo laiku. Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt).
*Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.
8 640 51555

I–V (16.00–20.00)

VI (12.00–16.00)

Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami.
Skambučius apmoka LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

PAGALBA INTERNETU
Vilties linija
pagalba teikiama suaugusiems
Rašyti svetainėje: paklausk.kpsc.lt/contact.php
arba rašyti el. paštu: vilties.linija@gmail.com
atsako per 3 darbo dienas
Jaunimo linija
Emocinė parama teikiama jaunimui
Registruotis ir rašyti: www.jaunimolinija.lt/laiskai
atsako per 2 darbo dienas
Vaikų linija
Emocinė parama teikiama vaikams, paaugliams
Registruotis ir rašyti:
www.vaikulinija.lt
atsako per 2-3 darbo dienas
Pagalbos moterims linija
Pagalba teikiama moterims ir merginoms

Rašyti el. paštu:
pagalba@moteriai.lt
atsako per 3 darbo dienas
Psichologinės konsultacijos internetu emigrantams
Pagalbą teikia profesionalūs psichologai

Daugiau informacijos svetainėje: http://www.psyvirtual.lt

Rašyti el. paštu:
psyvirtual@psyvirtual.lt
atsako per 2 darbo dienas

Papildoma informacija - www.klausau.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis