Mes, gydytojai, pasitinkame kiekvieną mažąjį pacientą, pasirengę išgirsti liūdesio ir nerimo istoriją arba bent jau išklausyti pasakojimo apie tai, kai jiems sunku nepalūžti ir neprarasti ūpo šiais labai sunkiais metais, kupinais izoliacijos, praradimų, tragedijų ir sunkumų, kai kasdienybė apvirtusi aukštyn kojomis, o komforto rasti sunku.
Tėveliams tenka didžiulė streso ir atsakomybės našta – jie nerimauja dėl savęs, bet taip pat mato, kaip sunku jų vaikams, o visame pasaulyje nerimą kelia jaunimo depresija ir savižudybės.
Tačiau kenčia ir liūdi ne tik suaugusieji, jaunuoliai ir paaugliai – mažus vaikus taip pat gali prislėgti depresija, tik ji gali pasireikšti visai kitaip, nei suaugusiesiems, todėl tėvams ar gydytojams būna sunku ją atpažinti ir suteikti pagalbos.
Niujorko Vaiko proto instituto (Child Mind Institute) klinikinė psichologė Rachel Busman teigia, kad mums gali būti sunku įsivaizduoti, kad maži vaikai serga depresija, nes mes vaikystę tapatiname su nekaltumu ir džiaugsmo kupinu laikotarpiu.
Tačiau 2–3 procentai 6–12 metų vaikų gali sirgti rimta depresija, sako ji. Vaikai, turintys nerimo sutrikimų, kurių 3–17 metų amžiaus grupėje yra daugiau kaip 7 procentai, taip pat rizikuoja susirgti šia liga.
