Lietuvoje iki šiol nėra patvirtintos Nacionalinės diabeto programos, taip pat neprieinami visi vaistai, galintys užkirsti kelią skaudžioms diabeto komplikacijoms ar net išgelbėti nuo mirties.
Būtent apie šiuos skaudulius kalbėti į apskrito stalo diskusiją Seime susirinko įvairių sričių medicinos specialistai, gydytojai, pacientų organizacijų atstovai, politikai ir valdininkai, o savo patirtimi dalijosi pirmą kartą Lietuvoje viešintys Tarptautinės diabeto federacijos Europos regiono atstovai.
Renginio dalyviai aiškinosi, ar Lietuvos pacientai, sergantys cukriniu diabetu, gyvena visavertį gyvenimą ir laiku gauna tinkamą, efektyvią sveikatos priežiūrą, tokią pat, kaip ir kitų Europos Sąjungos šalių gyventojai, pagaliau, buvo diskutuojama apie tai, kaip pažaboti didėjantį sergamumą.
G.Valavičiūtė: su liga teko susidraugauti pačiai
Iniciatyvos „Dydis nesvarbu“ įkūrėja Giedrė Valavičiūtė šiandien drąsina moteris mylėti ir priimti save tokias, kokios jos yra, net jeigu neatitinka „tobulos figūros“ standartų. Moteris atvirauja, kad jos pačios asmenybę didele dalimi suformavo liga. Būdama penkiolikos, Giedrė susirgo pirmo tipo cukriniu diabetu. Šis diabeto tipas gerokai retesnis ir nepriklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo, kaip antro tipo diabetas.
„Kadangi mano šeimoje jau buvo diabetu sergančių žmonių, prasidėjus simptomams – troškuliui ir dažnam šlapinimuisi – užteko trijų dienų, kad mama įtartų ligą. Nuvažiavome į ligoninę, padarė tyrimą ir patvirtino įtarimus. Kadangi jau buvau pažįstama su šia liga, didelio šoko nebuvo, man nereikėjo galvoti, kas dabar bus – aš puikiai tai žinojau. Ligos pradžioje labai smarkiai nukrito mano svoris – per keletą mėnesių numečiau apie 15–20 kg. Labai dėl to džiaugiausi.
Viskas įvyko labai greitai – susirgau pavasarį, o vasarą jau buvau kitokio sudėjimo.
Tačiau netrukus svoris nuo vaistų sugrįžo dvigubai ar trigubai. Tai man sukėlė kur kas didesnį šoką nei pats diabetas. Viskas įvyko labai greitai – susirgau pavasarį, o vasarą jau buvau kitokio sudėjimo. Su pačia liga teko susidraugauti pačiai. Tuo metu nebuvo didelių mokymų, kaip turėčiau gyventi. Todėl iki šiol neturiu susiformavusio įgūdžio dažniau matuotis cukraus lygį kraujyje“, – svarstė pašnekovė.
Yra buvę atvejų, kai dėl nežinojimo, kaip alkoholis veikia cukraus lygį, po vieno vakarėlio, kai paragavusi alkoholio Giedrė pamiršo pavalgyti, naktį ji atsibudo po hipoglikeminės komos, kurią sukėlė smarkiai nukritęs cukraus lygis.
„Buvo atvejų, kai draugė tortą man į burną kišo, kad atsigaučiau, kitą kartą net ir greitąją kvietė. Deja, paauglystėje praleistas momentas išmokti, kaip kontroliuoti mitybą, skaičiuoti angliavandenius. Tokių žinių tiesiog negavau, todėl valgydavau ir leisdavausi insuliną. Tuo metu niekas nesakė, kad didelis insulino kiekis turi tam tikrą poveikį, kad geriau jo leistis kuo mažiau. Tiesiog neturėjau informacijos, kuri skatintų mane atitinkamai koreguoti gyvenimo būdą“, – prisiminė Giedrė.
Diabetas priverčia savimi pasirūpinti
Moteris iki šiol mokosi stebėti, ką deda į burną, žino, kokių produktų vengti, tačiau tikina, kad iki tobulumo jai dar toli, neretai tenka tvarkytis su emociniu valgymu.
„Tačiau diabetas man niekada nebuvo kliūtis kam nors. Man nebuvo dėl jo gėda, visada galėdavau pasikelti marškinėlius ir susileisti insulino. Dabar mano insulino pompa yra tarp krūtų, nes man ten patogiausia ją nešioti. Taip pripratau, kad man dabar atrodo labai natūralu ją išsitraukti, susileisti insulino ir vėl atgal paslėpti.
Tik kartais pagaunu kitų nustebusius žvilgsnius. Diabetas neturi būti stigma, tačiau su juo gyventi reikia išmokti. Save prižiūrėti be galo svarbu, taip pat labai svarbu gyventi aktyviai, sportuoti. Tai galėtų būti netgi ne liga, o gyvenimo partneris“, – sakė pašnekovė.
Diabeto komplikacijos Giedrei gerai pažįstamos – nuo jų mirė jos giminaitė, tačiau pati moteris baimės dėl ateities neįsileidžia, daugiau galvoja apie tai, ką savo jėgomis gali padaryti, kad komplikacijų išvengtų.
„Bėda ta, kad save įsprausti į tam tikrus rėmus man labai sudėtinga. Pažįstu žmonių, kurie puikiai tai sugeba, labai gražiai laikosi režimo, sustyguoja mitybą, miegą, poilsį, ir jais labai žaviuosi. Diabetas iš tiesų reikalauja rutinos, ir kuo labiau sugebi jos laikytis, tuo geriau. Savo didžiausius iššūkius žinau.
Pirmasis yra cukraus lygio matavimas. Pastebėjau, kad nujausdama, kad jis pakilęs, matuojuosi rečiau, nes jausiu sąžinės graužatį, kad jis aukštesnis nei reikėtų. Antras iššūkis – didesnės rutinos gyvenime įvedimas. Diabetas priverčia rūpintis savo gyvenimo būdu ir sveikata, nes norisi dar daug ką nuveikti, o su sunkiai einančiomis kojomis ar skausmu nugaroje to nepadarysiu“, – tikino Giedrė.
Antro tipo diabetas sparčiai jaunėja
Pasak Kauno klinikų endokrinologės, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Endokrinologijos klinikos prof. Birutės Žilaitienės, sergamumo pirmo tipo, ypač antro tipo, diabetu mastai, deja, didėja. Ir tai yra didelė šių dienų problema.
Pasak gydytojos, svarbiausi antro tipo cukrinio diabeto rizikos veiksniai – padidėjusi kūno masė ir pilvinis nutukimas – susiję su dabartiniu gyvenimo būdu. „Kai kuriuos veiksnius galima paveikti ir koreguoti, pavyzdžiui, svorį. Genetikos paveikti negalime, bet jeigu žmogaus kūno svoris yra normalus, jis yra judrus, jam diabetas gali ir nepasireikšti arba pasireikš žymiai vėliau, todėl ir jo komplikacijų vystymasis nebeturės įtakos bendrai sveikatos būklei. Bet jeigu yra ir genetinis polinkis, ir nutukimas, ligą turėsime labai anksti“, – teigė pašnekovė.
Pasak B.Žilaitienės, dar viena gąsdinanti tendencija – kad antro tipo diabetas jaunėja. Anksčiau jis dažniausiai būdavo nustatomas jau vyresniame amžiuje, o dabar antro tipo diabetu kartais suserga net vaikai, o tarp suaugusiųjų nuo 30 metų amžiaus šios ligos atvejų jau gana nemažai.
Ekspertai vaistus diabetui gydyti išreitingavo
Kalbėdama apie diabeto gydymą, medikė pabrėžė, kad jo tikslas yra apsaugoti pacientus nuo ūmių ir lėtinių diabeto komplikacijų bei užtikrinti gerą gyvenimo kokybę. O tai galima pasiekti gerai kontroliuojant glikemiją ir kardiovaskulinių ligų rizikos veiksnius.
Diabeto komplikacijos paliečia smulkiąsias ir stambiąsias kraujagysles ir gali būti labai skaudžios – akių pakenkimai, apakimas, inkstų pakenkimas, kojų arterijų užakimas ir diabetinės pėdos sindromas, kai atsiveria žaizdos, galinčios sukelti net ir sepsį, didėja galūnių amputacijų rizika. Sergantieji antro tipo cukriniu diabetu du kartus dažniau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, jiems žymiai didesnė infarkto arba insulto rizika.
Tarp suaugusiųjų nuo 30 metų amžiaus diabeto atvejų jau gana nemažai.
„2018 m. dvi didžiausios JAV ir Europos diabeto organizacijos išleido susitarimą dėl diabeto gydymo, kuriame bene pirmą kartą ekspertai rekomendavo skirti cukrinio diabeto gydymą, atsižvelgiant į širdies ir kraujagyslių ligas, lėtinę inkstų ligą bei kitus cukrinio diabeto gydymo ir priežiūros aspektus, priklausomai nuo gretutinių ligų bei komplikacijų rizikos.
Jame pateikiamos rekomendacijos, kuriai vaistų klasei turėtų būti teikiamas prioritetas tam tikrose situacijose, taip pat tos klasės atstovai išreitinguoti pagal turimų įrodymų kiekį dėl jų poveikio širdies ir kraujagyslių ligoms bei lėtinei inkstų ligai. Jeigu pacientas jau serga širdies ir kraujagyslių liga arba jo rizika susirgti yra didelė, reikėtų pradėti nuo vaisto, kuris pacientui saugiausias. Be to, kai kurie vaistai turi įrodytą teigiamą poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai, todėl jais galima pasiekti net du gydymo tikslus. Taip pat yra medikamentų, kurie papildomai mažina svorį“, – pasakojo endokrinologė.
Diabeto gydymas Lietuvoje atsilieka ne vieneriais metais
Deja, Lietuvos medikai, nors labai norėtų gydyti pagal tarptautinius standartus ir rinktis ekspertų siūlomus gydymo variantus, ne visada tai gali padaryti. Diabeto gydymas Lietuvoje atsilieka ne vieneriais metais.
„Vien tik pasižiūrėję į savo kaimynus – latvius, estus – matome, kad jų galimybės taikyti šiuolaikinį gydymą yra žymiai didesnės, t.y. naujuosius antidiabetinius preparatus sergantiesiems galima paskirti žymiai anksčiau, jų kompensacijai taikant daug mažiau apribojimų. Lietuvoje kai kuriuos vaistus perka patys pacientai, jeigu jie neatitinka kompensacijai numatytų kriterijų, bet gydytojas mato šiuolaikinio gydymo naudą. Vieni vaistai yra santykinai nebrangūs – mėnesiui kainuoja apie 30–40 eurų, tačiau kitų vaistų kaina yra gerokai aukštesnė ir sunkiai įkandama.
Mes, specialistai, vaistų kainą vertiname kitaip. Atlikti farmakoekonominiai tyrimai rodo, kad vaistams išleidžiama vos 7 proc. diabeto gydymo kaštų, o 93 proc. kaštų sudaro komplikacijų gydymas. Šiuolaikiniai vaistai padeda šių komplikacijų išvengti. Deja, mūsų valdžios institucijų atstovai taip toli nežvelgia. Mūsų valstybės politikoje cukrinis diabetas nėra prioritetas, nors jis paliečia tikrai didelę žmonių grupę, kurioje ypač padidėjęs mirtingumas dėl širdies ir kraujagyslių ligų“, – apgailestavo pašnekovė.
Kodėl reikalinga Nacionalinė diabeto programa
Dar viena opi problema – kad diabetas diagnozuojamas pavėluotai. Dažnai tokie pacientai dėl ūmių komplikacijų patenka net ir į skubios pagalbos skyrių. Todėl B.Žilaitienė pabrėžė, kad šeimos gydytojas diabeto riziką turintiems pacientams turėtų reguliariai atlikti gliukozės tolerancijos mėginį.
„Kartais „pražiūrimi“ jauni žmonės, nes jie nesilanko pas šeimos gydytoją, bet jeigu yra diabeto atvejų šeimoje, žmogus yra nutukęs, cukraligė prasideda žymiai anksčiau, todėl jie turėtų būti paraginti, pakviesti atlikti tyrimą.
Susiduriu su 30 metų moterimis, kurios turi policistinių kiaušidžių sindromą ir kurioms nustatomas diabetas, nors iki tol niekas net nepagalvojo, kad jos gali juo sirgti. Kuo anksčiau diagnozuojamas diabetas, tuo daugiau šansų jaunam žmogui užtikrinti visavertį gyvenimą. Todėl labai liūdina, kad cukrinis diabetas nėra sveikatos apsaugos sistemos strateginė kryptis“, – teigė pašnekovė.
Susiduriu su 30 metų moterimis, kurioms nustatomas diabetas, nors iki tol niekas apie jį nepagalvojo.
Būtent tokia padėtis paskatino surengti diskusiją apie Nacionalinės diabeto programos kūrimo ir įgyvendinimo būtinybę Lietuvoje. Cukrinio diabeto kontrolės programa, kuri galėtų tapti pagrindu Nacionalinei diabeto programai, jau buvo parengta prieš keletą metų, tačiau iki šiol yra nepatvirtinta.
„Programa apima pirminę, antrinę ir tretinę diabeto profilaktiką. Tačiau visoms šios veikloms reikia finansinės paramos. Net jei žmonės dirbtų tik idėjiškai, kas būtų neteisinga, pinigų reikia įvairioms pagalbinėms priemonėms. Tokias programas turi daugiau kaip pusė visų Europos šalių, ir visur joms skiriama vienokia ar kitokia parama“, – aiškino pašnekovė.
Tarptautinės diabeto federacijos atstovės įžvalgos
Apie diabeto aktualijas 15min GYVENIMAS pakalbino ir Lietuvoje viešinčią Tarptautinės diabeto federacijos Europos regiono prezidentę prof. Zekiye Şehnaz Karadeniz.
– Kaip apibūdintumėte šiandieninę diabeto epidemiologinę situaciją pasaulyje?
– Situacija kelia nerimą. Žmonių, kurie serga diabetu arba turi padidėjusią riziką susirgti, skaičius tiek Europoje, tiek visame pasaulyje vis didėja, nors dar 1990 ir 2010 m. atlikti kontroliniai tyrimai diabeto riziką turinčių žmonių grupėje aiškiai parodė, kad vien tik pakoregavus gyvenimo būdą per 3 metus santykinė rizika susirgti šia liga sumažėjo net iki 60 proc. Deja, sergančių cukriniu diabetu skaičius per šį laikotarpį pasaulyje išaugo nuo 151 mln. iki 425 mln.
– Kodėl nepavyksta suvaldyti šios ligos?
– Didžiausia problema yra XX amžiaus pabaigoje susiformavęs gyvenimo būdas – sumažėjęs fizinis aktyvumas, greitas maistas, padidėjęs stresas, taip pat ir gyventojų senėjimas. Norint suvaldyti ligą, būtina reklamuoti sveikesnį gyvenimo būdą – daugiau fizinio aktyvumo, sveikesnė mityba, geresnės priemonės streso kontrolei bei sveikas senėjimas. Šie dalykai skamba labai paprastai, tačiau juos yra labai sunku įgyvendinti, jeigu nėra koordinuoto, tvaraus metodo, apimančio visą visuomenę.
– Kurios šalys diabetą suvaldžiusios geriausiai ir ką jos daro kitaip?
– Sudėtingas klausimas, tačiau šiuo metu Suomiją galima laikyti diabeto prevencijos lyderiu. Joje buvo pradėta diabeto prevencijos plėtros programa, didžiausią dėmesį skyrusi antro tipo diabetui. Svarbiausia yra turėti koordinuotą metodiką, apimančią daugybę valstybės sektorių, kitaip tariant, valstybinį diabeto planą su trumpalaikiais ir ilgalaikiais tikslais bei efektyviomis jų įgyvendinimo priemonėmis. Tačiau jeigu norima pasiekti realių pokyčių žmonių gyvenime, tokiam planui įgyvendinti turi būti skirtas atitinkamas finansavimas.
Taip pat svarbu, kad į kiekvieną tokios programos plėtros ir įgyvendinimo žingsnį būtų įtraukta visuomenė. Geras tokio modelio pavyzdys – Turkijoje nuo 2011 m. vykdoma programa.
– Kodėl diabetas vis dar dažnai nustatomas pažengusios stadijos ir kokios priemonės efektyviausios ankstyvai diagnostikai?
– Didžiausias pavojus, susijęs su antro tipo diabetu, yra jo klastinga eiga ir vėlyva diagnostika. Keletas tyrimų parodė, kad beveik penktadalis žmonių su pirmą kartą diagnozuotu antro tipo diabetu jau gali turėti akių pažeidimą, o tai rodo, kad diabetas darė žalą organams ne vienerius metus. Taigi jeigu žmogus priklauso diabeto rizikos grupei, jis turi būti reguliariai tikrinamas.
– Kaip šiuo metu keičiasi požiūris į diabeto gydymą ir jo tikslus?
– Diabetas yra sisteminė liga, kuri paveikia beveik kiekvieną audinį ir organą žmogaus kūne. Todėl, norint palaikyti gerą kasdienio gyvenimo kokybę, labai svarbu skirti daugiau dėmesio susijusiems susirgimams gydyti. Gera gliukozės lygio kraujyje kontrolė yra svarbi, tačiau to neužtenka. Toks žmogus turėtų būti pastoviai tikrinamas ir dėl įvairių susijusių komplikacijų.
– Kuo šiuolaikinės gydymo metodikos skiriasi nuo senųjų ir kuo jos pranašesnės?
– Svarbiau yra ne tai, kokia yra metodika – sena ar nauja, o tai, ar ji gerai sugeba kontroliuoti gliukozės lygį kraujyje ir kitus su diabetu susijusius rizikos veiksnius. Taigi pacientui turėtų būti prieinami vaistai, kurie tai užtikrina. Dėl to kiekvienoje šalyje turėtų būti prieinami visi vaistai ar medicininiai preparatai, nepriklausomai nuo to, seni jie ar nauji. Investuojant į efektyvią diabeto kontrolę ir prevenciją mažėtų diabeto kaštai, nes mažėtų ilgalaikio gydymo ligoninėje būtinybė, inkstų dializių, akių lazerinių bei kitokių brangių procedūrų skaičius ir pan.
– Ar galima sakyti, kad diabetas tampa prioritetine sritimi Europos šalių politikų darbotvarkėje? Ir kokių veiksmų, jūsų manymu, reikėtų imtis Lietuvai?
– Be abejo, politiniai ir visuomenės sveikatos institucijų lyderiai vis labiau pripažįsta, kad kovai su diabetu reikia visapusiškos, daugelį valstybės sektorių apimančios metodikos. Yra keletas deklaracijų, nutarimų ir rekomendacijų pasaulio ir Europos lygiu, kviečiančių šalis imtis veiksmų prieš diabetą, teikti pirmenybę diabetui kaip vienai iš pagrindinių visuomenės sveikatos problemų.
2016 m. Europos Parlamentas priėmė 405 narių pasirašytą diabeto deklaraciją, kuri skatino Europos Komisiją ir Europos Tarybą teikti pirmenybę diabetui kaip svarbiai visuomenės sveikatos problemai ir plėtoti jo prevencijos, diagnostikos ir kontrolės priemones Europos Sąjungoje.
Tačiau, pasak Tarptautinės diabeto federacijos apžvalgos, atliktos 2017 m., tik apie 60 proc. Europos valstybių turi nacionalinį diabeto planą ar strategiją, be to, vienose šalyse į šias programas įtraukiami visi gyventojai, kitose – tik žmonės, turintys padidintą riziką susirgti antro tipo diabetu, trečiose – tik tie, kurie jau serga antro tipo diabetu.
Bendraujant su politikais, mano manymu, reikėtų pabrėžti tai, kad investuojant į diabeto ir jo komplikacijų prevenciją, t.y. valstybėje įdiegus aiškią, koordinuotą diabeto prevencijos programą, galima išvengti diabeto keliamos socioekonominės naštos ir suteikti diabetu sergantiems žmonėms galimybę gyventi sveikai ir kokybiškai.
Taigi, pacientai, medikai, politikai turėtų kartu susėsti ir padiskutuoti, kaip valstybėje būtų galima kovoti su diabetu, sutarti dėl trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų bei nacionalinės strategijos plėtros.
