Vis dėlto, ligai užkirsti kelią buvo per vėlu ir net pilnametystės nesulaukusiai Agnei buvo pripažintas lėtinis inkstų nepakankamumas. Nepraėjo nė dešimt metų ir Agnė buvo įrašyta į inksto transplantacijos laukiančiųjų sąrašą.
„Visada žinojau, kad ateis diena, kai man bus reikalinga inksto transplantacija, tačiau net ir tai žinant galvoji, kad ta diena dar labai toli. Paskutinę inkstų nepakankamumo stadiją pasiekiau, kai man buvo 26-eri. Žinia apie transplantacijos poreikį nebuvo tarsi žaibas iš giedro dangaus, tačiau vis tiek smarkiai supurtė mano vidinį pasaulį.
Prireikė laiko susivokti, kas manęs laukia toliau ir koks bus mano gyvenimas ateityje. Dvi savaites jaučiausi tarsi sapne, iš kurio niekaip negaliu pabusti. Galiausiai susidėliojau mintis, susiėmiau, nes supratau, kad tai man duota lemtis, su kuria turiu išmokti gyventi“, – pasakoti pradeda inksto transplantaciją patyrusi Agnė.
Inkstų būklė prastėjo pamažu
Agnės sveikatos problemos išryškėjo vaikystėje – gana dažnai kartodavosi šlapimo takų uždegimas ir net nesergant kitomis ligomis kūno temperatūra būdavo padidėjusi. Nors iš pradžių gydytojai įtarė, kad dėl šių nusiskundimų kalta visiškai kita liga, tačiau paaiškėjo, kad juos sukelia sutrikusi inkstų funkcija.
„Atlikus įvairius tyrimus, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų medikai tą pačią dieną nustatė, kad problema visai ne ta, dėl kurios atvažiavome. Bėda su inkstais. Kai man buvo 8 ar 9 metai, man atliko šlapimo takų siaurinimo operaciją, kadangi šlapimas grįždavo į inkstus, tačiau ji nelabai padėjo, nes mano inkstai jau buvo pažeisti“, – prisimena ji.
Inkstų būklė pamažu vis prastėjo, kol galiausiai Agnei buvo pripažintas lėtinis inkstų nepakankamumas.
Iš pradžių moteris jausdavo nuolatinį nuovargį, tačiau ilgainiui Agnė jau buvo prie jo pratusi. Savijauta ėmė prastėti, kai moteriai buvo pripažinta paskutinė inkstų nepakankamumo stadija – kamavo stiprūs galvos skausmai, kuriuos lydėdavo vėmimas. Tokiomis dienomis moteris negalėdavo eiti į darbą, nes jėgų neužtekdavo net atsikelti iš lovos.
„Kai pasiekiau paskutinę inkstų nepakankamumo stadiją, man buvo 26-eri. Kasdien lydėjo nuolatinis nuovargio, silpnumo jausmas. Kiekvieną rytą pykindavo, o dėl to dingo ir apetitas. Mano inkstai dar šiek tiek veikė, bet pagal įstatymą galėjau būti įtraukta į inksto transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, todėl gydytoja pasiūlė atlikti visus tam reikalingus tyrimus. Jie truko maždaug pusmetį. Pakaitinė inkstų terapija dar nebuvo pradėta, nes pačios inkstai dar veikė“, – pasakoja moteris.
Žinojau, kad donoro žmonės laukia labai įvairiai – vieniems pasiseka greitai, o kiti laukia net ir keletą metų.
Neprarado optimizmo
Agnė nuo paauglystės gyveno su mintimi, kad anksčiau ar vėliau jai prireiks inkstų transplantacijos, todėl domėjosi donorystės ir transplantacijos tema, tačiau sužinojus, kad atėjo laikas, kuomet jai tikrai reikalinga inksto transplantacija, turimos žinios nuo pirminio šoko neapsaugojo. Visgi ilgai sielvartauti Agnė sau neleido ir vis kartojo, kad sulauks sau skirto donorinio organo.
„Žinojau, kad donoro žmonės laukia labai įvairiai – vieniems pasiseka greitai, o kiti laukia net ir keletą metų. Aš nusiteikiau pozityviai ir galvojau, kad savojo tikrai sulauksiu.
Kai jau buvau įtraukta į laukiančiųjų sąrašą, mane pradėjo lydėti nuolatinis nerimo jausmas. Kiekvieną kartą suskambus telefonui bėgdavau prie jo, nes galvodavau „o gal jau?..“. Buvau susiruošusi daiktus į ligoninę, jei netikėtai gaučiau skambutį kviečiantį į vieną iš transplantacijos centrų“, – patyrimais dalijasi Agnė.
Laukimas ilgai netruko
2021-ųjų sausio mėnesį Agnė buvo įrašyta į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Nors buvo nusiteikusi pozityviai, net neįsivaizdavo, kad lemtingas skambutis ją pasieks taip greitai. Vos po dviejų mėnesių – kovą – paryčiais suskambo telefonas ir moteris išgirdo, kad yra kviečiama į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas, nes atsirado donoriniai inkstai, iš kurių vienas galėtų būti transplantuojamas jai.
Kelionė į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų transplantacijos centrą Agnei buvo tarsi sapnas, moteris iki šiol gerai nepamena kaip atvyko į Vilnių. Visas kūnas, pasak Agnės, nustojo tirtėti tik pasiekus Santaros klinikas.
„Santaros klinikose praleidau 13 valandų, buvo atlikta daugybė tyrimų, kad galėtų išsiaiškinti, kuriems dviem žmonėms iš keturių pakviestų recipientų inkstai tinka labiausiai. Iki šiol nepamiršau tos akimirkos, kai į palatą įžengė gydytojas ir pasakė, kad šis inkstukas skirtas būtent man ir greit keliausiu į operacinę.
Gydytojų teigimu, mano ir donoro atitikmuo buvo tarsi brolio ir sesers, todėl ir dabar širdyje nešiojuosi tokį jausmą, tarsi tas žmogus buvo man kaip brolis ir padovanojo didžiausią gyvenimo dovaną“, – jautriai pasakoja Agnė.
Visgi sužinojus apie donorą, moterį aplankė dvejopi jausmai – ji žinojo, kad nepažįstami žmonės jai dovanojo pačią didžiausią dovaną tuo metu, kai patys išgyvena skaudžią netektį.
Širdyje nešiojuosi tokį jausmą, tarsi tas žmogus buvo man kaip brolis ir padovanojo didžiausią gyvenimo dovaną.
„Jaučiu begalinį dėkingumą donoro artimiesiems, kad jie tokią sunkią akimirką sugebėjo pagalvoti apie sergančius ir transplantacijos laukiančius žmones. Mano donoras išgelbėjo net 6 žmones! Už tai jam ir jo artimiesiems amžinai būsiu dėkinga ne tik aš, bet ir kiti recipientai“, – sako ji.
Inkstas iškart pradėjo veikti
Transplantacija ir atsigavimo laikas po jos praėjo sklandžiai, inkstas iškart po transplantacijos pradėjo funkcionuoti ir pagalbinių dializių Agnei neprireikė. Kadangi pooperacinis periodas buvo sklandus, po 16 dienų moteris buvo išleista į namus.
„Grįžus iš ligoninės ir sustiprėjus, užgijus žaizdoms, savijauta nepalyginamai pagerėjo. Dingo baisūs galvos skausmai, pykinimas, nuolatinis nuovargis. Po transplantacijos reikia visą laiką vartoti gana dideles imunitetą slopinančių vaistų dozes, dėl to reikia vengti bet kokių ligų, tačiau labai greit tai tapo įprasta gyvenimo dalimi.
Be to, man tinkantis donorinis inkstas atsirado taip greitai, kad išvengiau alinančių dializės procedūrų.
Gyvenimas su dovanotu inkstu niekuo nesiskiria nuo gyvenimo su savo. Aš iškart jį priėmiau su dideliu dėkingumu kaip dovaną, kuri yra manyje ir tai mano dalis. Ir tikrai – per visą laiką po transplantacijos nebuvo nė dienos, kad nepagalvočiau apie savo Donorą ir jo artimuosius, visada mintyse padėkoju už tai, kad galiu jaustis gerai, kad nereikia patirti varginančių dializės procedūrų, kad galiu džiaugtis tiesiog šiandiena. Dabar labai vertinu laiką ir suprantu, kad reikia išmokti džiaugtis tiesiog čia ir dabar, šia akimirka“, – šypsosi Agnė.
Ragina pagalvoti apie donorystę
Agnė puikiai supranta, kad kartais organų donorystė ir transplantacija žmonėms gali atrodyti kaip tema, kuri niekada jų nepalies. Net žinodama, kad jai pačiai reikės transplantacijos, ji visuomet galvodavo, kad tai tolima ateitis, kuri galbūt išsipildys tik pasiekus senatvę. Visgi gyvenimas susiklostė kitaip.
„Kiekvienas turėtumėme suprasti, kad nežinome, kada kokia liga gali užklupti mus ar mūsų artimuosius. Nežinome, kada galime atsidurti donorinio organo laukiančiųjų gretose. Dažnai žmonės galvoja „ne, man tai jau taip nenutiks“. Bet mes negalime to numatyti. Išreikšdami valią po mirties mes galime padėti net ne vienam, o keletui žmonių . Mano nuomone, mūsų kūnas yra sielos namai. Kai siela palieka kūną, mes turime unikalią galimybę duoti kitiems didžiausią dovaną – gyvenimą.
Siūlyčiau į visus laukiančiuosius pažvelgti kaip į savo vaikus. Juk savo vaikus išgelbėti ir jiems padėti sutiktume kiekvienas.
Organų donorystės tema tarsi vis dar yra tabu ir dėl to visuomenėje vyrauja labai daug mitų šia tema. Tarkime, žmonės bijo pasirašyti sutikimą paaukoti organus ir audinius po mirties, nes galvoja, jog jiems susirgus bus negydomi, o jų organai bus parduoti. Bet realybėje, tik nežinant viso proceso galima taip galvoti. Neįmanoma organo transplantuoti bet kam. Tam reikalinga aibė tyrimų, kurie trunka ne vieną valandą, suderinamumas, be kurio organizmas tiesiog atmestų organą.
Tiesiog siūlyčiau į visus laukiančiuosius pažvelgti kaip į savo vaikus. Juk savo vaikus išgelbėti ir jiems padėti sutiktume kiekvienas“, – sako Agnė.
Transplantacijų laukia šimtai
Apie galimybę dovanoti organus sergantiems žmonėms yra pradedama kalbėti tik tada, kai reanimacijoje žmogui yra konstatuojama klinikinė smegenų mirtis arba sustojęs kvėpavimas ir nutrūkusi kraujotaka. Svarbu suprasti, kad smegenų mirtis – ne koma. Konstatavus smegenų mirtį žmogus nebepabus, nes jo smegenų veikla nebeatsikurs.
Artimųjų jaučiamas netekties skausmas ir liūdesys apsunkina sprendimo, ar pritarti organų donorystei, priėmimą.
Artimiesiems sutikus padovanoti organus, gavus kraujo tyrimų rezultatus ir gydytojams įvertinus organų būklę – pradedama komunikacija su potencialiais recipientais. Per gana trumpą laiką jie turi apsispręsti ar galės atvykti transplantacijai į Kauno arba Santaros klinikas. Atvykus jiems taip pat yra atliekami įvairūs tyrimai, siekiant įvertinti ar donoro organas tikrai jiems tinkamas.
Vienas efektyvus organų ir audinių donoras galėtų padėti daugiau nei 7 žmonėms. Inksto ar inksto-kasos komplekso laukiantiems recipientams transplantacija reiškia išsilaisvinimą iš gydymo procedūrų ir gyvenimo kokybės pagerinimą, ragenų laukiantiems – galimybę regėti, o kitiems – tai vienintelė likusi viltis gyventi.
Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 328 žmonės*: 78 laukia inksto, 32 širdies, 8 plaučių, 4 širdies-plaučių komplekso, 43 kepenų, 163 ragenų transplantacijos. Iš jų – 3 vaikai. Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.
Kviečiame išreikšti pritarimą organų donorystei – tai padaryti galite užpildę prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinės“ arba „Gintarinės vaistinės“ vaistinėje.
