Druska – kas tai?
„Druska ir natris yra dažnai laikomi sinonimais, tačiau druskoje natris yra sujungtas su chlorido (Cl) molekule, sudarydamas natrio chloridą (NaCl). Natris yra nepakeičiamas ir žmogaus organizmo neprodukuojamas elementas, atsakingas už ląstelių vientisumą, tarpląstelinių nervinių impulsų perdavimą, raumenų susitraukimo funkciją, virškinamo trakto veiklą, kraujotaką“, – aiškina E.Grišinas.
Jo teigimu, būtent druska yra pagrindinis žmogaus vartojamų natrio šaltinių, tad optimalus jos kiekis siejamas su tinkamu minėtųjų funkcijų užtikrinimu organizme.
Rekomendacijos nėra universalios
Remiantis pasaulinių sveikatos organizacijų rekomendacijomis, per dieną turėtume suvartoti iki 1,5–2,3 gramų natrio (2 g natrio atitinka 5 g druskos, t. y. pusę arbatinio šaukštelio).
„Vis dėlto optimalaus druskos kiekio rekomendacijos nėra universalios – reikėtų atsižvelgti ir į žmogaus amžių, fizinį aktyvumą, kūno svorį, raumeninio ir riebalinio audinio procentinį pasiskirstymą, gretutines ligas ir patologijas“, – teigia E.Grišinas.
Anot jo, sergantieji II tipo cukriniu diabetu, nutukimu, širdies ir kraujagyslių, lėtinėmis inkstų ligomis turėtų labiau riboti druskos vartojimą.
Dietologas taip pat atkreipia dėmesį, jog, tyrimų duomenimis, daugiau kaip 50 proc. reikalingo druskos kiekio gauname su pramoniniu būdu pagamintais produktais. Tad tikėtina, jog papildomai berdami druskos į maistą, suvartojame jos per daug.
Naujausi tyrimai verčia sudvejoti
„Tyrimų duomenimis, jei per dieną suvartojamas didesnis kaip 5 g natrio kiekis, tai gali neigiamai atsiliepti sveikatai. Komplikacijos dėl natrio suvartojimo siejamos su gliukozės apykaitos, inkstų veiklos sutrikimais, kraujagyslių vidinio ląstelių sluoksnio (endotelio) pažeidimais“, – aiškina dietologas.
Anot jo, per didelė natrio koncentracija organizme (hipernatremija) pasireiškia troškuliu, pykinimu/vėmimu, judesio sutrikimais, galvos skausmais, neurologiniais sutrikimais.
Jis taip pat papildo, jog tyrimuose nustatyta tiesioginė sąsaja tarp perteklinio druskos suvartojimo ir širdies bei kraujagyslių ligų (pvz., arterinės hipertenzijos) pasireiškimo.
„Kita vertus, naujausios mokslinės analizės verčia sudvejoti ilgą laiką „auksiniu standartu“ laikytais teiginiais. Kitaip tariant, druskos, arba natrio, vartojimas yra tik viena iš daugybės priežasčių, galinčių paskatinti ligų atsiradimo riziką“, – nurodo E.Grišinas.
Jo teigimu, pastebėta, kad su didesne ligų tikimybe dėl per didelio druskos kiekio vartojimo susiduria vyresnio amžiaus žmonės, taip pat sergantieji nutukimu, II tipo cukriniu diabetu, inkstų ligomis ar turinys gretutinių kardiologinių sutrikimų.
Kuo pavojingas per mažas natrio kiekis
Tuo tarpu drastiškas druskos ribojimas, kaip ir perteklinis jos vartojimas, siejamas su padidėjusia rizika sveikatai.
Gydytojas priduria, jog per mažas natrio kiekis organizme (hiponatremija) pasireiškia galvos skausmais, nuovargiu, pykinimu/vėmimu, raumenų mėšlungiu, dirglumu.
„Visgi įvertinus pridėtinio natrio kiekius esamoje produktų pasiūloje, sunku būtų įsivaizduoti natrio trūkumo galimybę. Sveikiems žmonėms tokia būklė, siejama su patologiniais organizmo sutrikimais, yra itin reta (net ir laikantis sumažinto druskos kiekio dietos)“, – komentuoja dietologas.
Per mažas natrio kiekis organizme pasireiškia galvos skausmais, nuovargiu, pykinimu, raumenų mėšlungiu, dirglumu.
Pasak jo, dažniausiomis natrio trūkumo organizme priežastimis galėtų būti perteklinis vandens, diuretikų vartojimas, taip pat inkstų ligos, persistuojantis vėmimas, stiprumas prakaitavimas. Be to, natrio trūkumo sukelta būklė gali pasireikšti sporto šakų (pvz., fitneso, kultūrizmo, kovos menų) atstovams, siekiantiems svorio sumažinimo prieš varžybas.
Geriausia atsisakyti perdirbto maisto
Kadangi dažniausiai susiduriama su pertekliniu druskos vartojimu, kyla klausimas, kaip galėtume tai sumažinti, jei nuolatos druska gardiname maistą ir be sūraus maisto neįsivaizduojame kasdienybės? Ir kodėl būtų verta tą daryti?
„Vien apribodami greito maisto, perdirbtų produktų, vaisvandenių ar gazuotų gėrimų kiekius, galime sumažinti druskos vartojimą per pusę. Kitas dalykas, atsisakant tokio maisto, didelė tikimybė, kad tuo pačiu sumažinsime ir sočiųjų, transriebalų bei cukraus kiekius mitybos racione“, – pataria E.Grišinas.
Tuo tarpu į racioną įtraukdami namų gamybos šviežių patiekalų, kuriuose gausu skaidulų, vitaminų bei mineralų, jo teigimu, praturtinsime organizmą būtinais elementais.
„Norėčiau pastebėti, kad toks mažas pokytis gali apsaugoti nuo daugybės ligų bei kontroliuoti kūno svorį“, – pabrėžia gydytojas.
Jis patikina, jog šios rekomendacijos yra naudingos kiekvienam žmogui; ypač į jas turėtų atkreipti dėmesį tie, kurie serga širdies ir kraujagyslių, inkstų ligomis, II tipo cukriniu diabetu, nutukimu.
Nepamiršti ir sporto
„Beje, keičiant mitybą ir mažinant druskos vartojimą, labai patarčiau į kasdienybę įtraukti fizinį aktyvumą, kas taip pat yra dar vienas nepaneigiamas sveikatingumo šaltinis. 150–200 minučių per savaitę vidutinio intensyvumo fizinė veikla yra pakankama, kad sumažintume ligų pasireiškimo bei komplikacijų riziką daugiau nei 50 proc., – priduria Santaros klinikų gydytojas rezidentas.
– Kaip ir minėjau, daugelis susirgimų pasireiškia ne dėl vienos priežasties, todėl siekiant jų išvengti būtina visapusiškai rūpintis sveikata. Geriau nesigriebti vaistų pirmą pasitaikiusią akimirką – pirmiausia pradėkime gerinti sveikatą keisdami savo įpročius, pomėgius, mitybos ypatumus.“
Kuo pasižymi skirtingos rūšys?
E.Grišinas apžvelgia tris dažniausiai pasaulyje naudojamas druskos rūšis – stalo/valgomąją druską, jūros druską ir rožinio atspalvio Himalajų druską:
- Valgomoji druska
Viena populiariausių druskos rūšių, kurią galėtume rasti daugumos virtuvių lentynose. 97–99% šios druskos sudaro natrio chloridas.
Natūraliai ši druska turi polinkį sulipti, tad gamintojai į jos sudėtį dažnai prideda birumo suteikiančių sintetinių medžiagų. Ir nors kai kurios šios medžiagos neutralios sveikatos atžvilgiu (pvz., karcio kabonatas), dalis jų yra kenksmingos (pvz., aliuminis, cianidas).
Be to, iškasamoji stalo druska dažniausiai chemiškai apdorojama ir valoma; rafinuojant iš jos pašalinami mikroelementai.
Taip pat prekybos centruose galima aptikti stalo druskos su pridėtiniu jodu, siekiant išvengti šio mineralo trūkumo padarinių: skydliaukės, neurologinių sutrikimų. Vis dėlto, šiuo atveju rekomenduočiau didesnį dėmesį skirti jodu turtingam maistui: kiaušiniams, pieno produktams, žuviai.
-
Jūros druska
Ši druska gaminama dehidratuojant jūros vandenį. Jos pagrindą sudaro natrio chloridas, tačiau šio elemento jūros druska turi mažiausiai, palyginti su stalo ir Himalajų druskomis. Taip pat joje galima aptikti nežymių kiekių cinko, jodo, kalio, kalcio. Kuo tamsesnė jūros druska, tuo daugiau šių priemaišų ji turi.
Vertinant vis didėjančią vandenų ir aplinkos taršą, didelė tikimybė jūros druskoje aptikti ir kenksmingų žmogaus organizmui medžiagų.
- Himalajų druska
Ji išgaunama Pakistane iš vienos didžiausių druskos kasyklų pasaulyje. Teoriškai, gryna Himalajų druska yra baltos spalvos. Rausvą spalvą ji įgauna dėl kitų sudėtinių mineralų komponentų, kurių priskaičiuojama per 80. Tarp jų yra magnio, kalcio, kalio. Taigi vartodami tokią druską, gauname mažiau natrio, palyginti su stalo druska.
„Vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad „daugiau“ sudėties komponentų nebūtinai yra geriau. Himalajų druskos elementų sąraše taip pat galima rasti ir radioaktyvių dalelių, kaip radis, uranas, plutonis ir kiti.
Kitas dalykas, jei žmogui diagnozuotas vieno ar kito mineralo (pvz., magnio) trūkumas, Himalajų druska tikrai nėra tinkamas pasirinkimas to deficito atstatymui.
Žvelgiant iš teigiamos pusės, Himalajų druska yra natūralesnė bei giminingesnė savo sudėtimi mūsų organizmui, palyginti su stalo druska, tad yra efektyviau pasisavinama.
Himalajų druskos elementų sąraše taip pat galima rasti ir radioaktyvių dalelių, kaip radis, uranas, plutonis ir kiti.
Beje, nors „rožinės“ spalvos druskai taip pat yra priskiriama daugybė kitų naudingų savybių, kaip detoksikuojanti, hidratuojanti, stiprinanti kaulus, gerinanti miego kokybę, stabdanti senėjimo procesus – šie teiginiai yra pagrįsti tik pavieniais, dažnai nepatikimais tyrimų rezultatais, – sako E.Grišinas.
– Trumpai aptariant kitas skonines ar su kitų medžiagų priemaišomis esančias druskos rūšis (pvz., česnakinė druska, dūminė druska, rūkyta druska, druskos su įvairiais kitais prieskoniais), visada rekomenduoju perskaityti jų sudėtį. Esu pastebėjęs, kad kai kuriuose produktuose, be druskos, taip pat galima aptikti pridėtinio cukraus ar cukraus pakaitalų, produktui pridedančių daugiau skoninių savybių.“
