Omnivorai
„Omnivorai yra didžioji dalis žmonių ir pakankamai nemaža dalis gyvūnų. Kitaip tariant, tai visavalgiai, t. y. omnivorai valgo ir augalinės, ir gyvūninės kilmės maistą. Toks mitybos pasirinkimas gali būti nulemtas bihevioristinių arba fiziologinių priežasčių“, – teigė I.Laukytė-Gaulė.
Pasak jos, fiziologiškai beždžionės, šunys ar kiaulės gali pasisavinti maistinės energijos tiek iš augalinio, tiek iš gyvūninės kilmės maisto, tačiau bihevioristinis omnivorų apibrėžimas paprastai yra taikomas žmonėms – tai reiškia, jog žmogus sąmoningai pasirenka valgyti ir augalinį, ir gyvūninės kilmės maistą.
Fleksitarai
Tai žmonės, kurių mityboje dominuoja augalinis maistas, tačiau nėra atsisakoma ir gyvūninės kilmės maisto produktų, nors pastarųjų vartojimas yra itin ribojamas. Fleksitarinė mityba grindžiama tuo, jog sumažinant gyvūninės kilmės produktų vartojimą visų pirma prisidedama prie aplinkos taršos mažinimo.
Friganai
Friganai yra vienas tų terminų, apie kuriuos girdima gana nedaug. Anot I.Laukytės-Gaulės, friganai teigia, kad visos prekės, pagamintos kapitalistinėje visuomenėje, prisideda prie eksploatacijos, todėl svarbu vengti maisto produktų pirkimo.
Dietologės teigimu, friganai patys augina, gamina maistą, renka laukinius augalus. Miesto friganai vartoja ir maistą, surastą šiukšlių konteineriuose: tokiu būdu, jų teigimu, yra stabdoma ekologinė katastrofa, beprotiškas vartojimas ir eksploatacija.
Nors dažniausiai friganai valgo augalinės kilmės maistą, pasitaiko ir valgančiųjų gyvūninės kilmės produktus, jei toks maistas būna išmestas į konteinerius.
Vegetarai
Pasak dietologės, pirmą kartą terminas „vegetarizmas“ paminėtas XIX a. pirmojoje pusėje: „Pirmiausiai vegetarizmas buvo suvokiamas kaip daržovių dieta, nes angliškas žodis „vegetable“ reiškia daržovę.
Dabar vegetarizmas apibūdinamas kaip mitybos sistema, kada atsisakoma mėsos produktų, žuvies ir jūrų gėrybių, bet vartojami pieno produktai, kiaušiniai ir medus.“
Semi-vegetarai
Kaip nurodė I.Laukytė-Gaulė, semi-vegetarinėmis dietomis apibendrintai vadinamos skirtingos vegetarizmo rūšys, priklausomai nuo pasirenkamų vartoti produktų.
Miesto friganai vartoja ir maistą, surastą šiukšlių konteineriuose.
Pavyzdžiui, polopeskovegetarai, be augalinio maisto, pieno produktų, kiaušinių ir medaus, taip pat valgo žuvį, jūrų gėrybes bei paukštieną, tačiau atsisako kitų žinduolių mėsos.
Peskovegetarai atsisako mėsos ir jos produktų, bet valgo žuvį, jūrų gėrybes, pieno produktus, kiaušinius, medų ir augalinį maistą. Polovegetarai, skirtingai nei pesketarinėje dietoje, atsisako žuvies, jūrų gėrybių, bet valgo paukštieną.
Artimiausi bendrinei vegetarizmo sampratai yra laktoovovegetarai, kurie atsisako visų mėsos ir žuvies produktų, bet vartoja pieno produktus ir kiaušinius.
Dar griežtesnės vegetarizmo atmainos yra laktovegetarizmas, kai iš gyvūninės kilmės maisto vartojami tik pieno produktai, o štai ovovegetarai valgo tik kiaušinius.
Veganai
Veganai atsisako visų gyvūninės kilmės produktų: mėsos, žuvies, pieno produktų, kiaušinių, taip pat ir medaus, kuris yra laikomas bičių gamybos produktu. Jų mityboje vartojami tik augalinės kilmės maisto produktai.
Žaliavalgiai
Žaliavalgiai, I.Laukytės-Gaulės teigimu, vartoja tik termiškai neapdorotą maistą ir remiasi augalinio maisto vartojimo tradicijomis. Dažniausiai žaliavalgiai valgo vaisius, daržoves, riešutus, sėklas, tačiau kartais gali vartoti ir neapdorotus (žalius) kiaušinius, pieną, rečiau – žalią žuvį ir žalią mėsą.
Dietologė patikslino, jog žaliavalgystės sistemoje maistas laikomas „žaliu“, jei nebuvo apdorotas aukštesnėje nei 40–48 laipsnių temperatūroje; taip pat „žalias“ yra nerafinuotas, nepasterizuotas maistas bei toks, kuriam užauginti ar pagaminti nebuvo naudojami pesticidai ir kitos cheminės medžiagos.
Tačiau žaliavalgiai naudoja tam tikrus alternatyvius maisto apdorojimo būdus: spaudimą (pvz., sulčių), trynimą, dehidraciją, mirkymą, daiginimą, fermentavimą, džiovinimą ir t. t.
Fruitaritarai (vaisiavalgiai)
Vaisiavalgiai paprastai valgo tik vaisius, sėklas ir riešutus. Visgi, pasak I.Laukytės-Gaulės, ir ši mityba turi tam tikrų variacijų.
„Kai kurie vaisiavalgiai valgo tai, ką galima nusiskinti nuo augalo, jo nežalojant. Tai būtų riešutai, vaisiai, sėklos, grūdai. Tačiau būna ir tokių, kurie neleidžia skinti, ir valgo tik tai, kas natūraliai yra nukritę, pavyzdžiui, obuoliai“, – pateikė pavyzdį dietologė.
Dalis vaisiavalgių atsisako grūdų, nes mano, kad grūdų valgymas yra nenatūralus; taip pat vaisiavalgystėje kartais draudžiama valgyti riešutus ar sėklas, nes jie yra laikomi ateities kartų maistu.
Beje, kai kurie vaisiavalgai valgo tik tuos vaisius, kurie turi sėklų, iš kurių galima pasėti naują augalą (pvz., obuoliai), kadangi taip tarsi prisidedama prie gamtos atsinaujinimo.
„Be to, tam tikra vaisiavalgių atšaka vartoja tuos augalus, kurie yra laikomi vaisiais pagal botaninį apibrėžimą, o tai leidžia pasirinkti daugiau maisto produktų. Mat pagal botaninį apibrėžimą vaisiai yra kukurūzai, ryžiai, kviečiai, agurkai, moliūgai, baklažanai, ankštinės daržovės ir dar daug kitų augalų“, – sakė ji.
Pranavalgiai (sauliavalgiai)
„Iš didelio rašto kartais išeinama iš krašto, – apie pranavalgius kalbėjo I.Laukytė-Gaulė. – Praktikuojantys šią mitybą teigia, kad jie maitinasi kosmine energija. Dažnai jie tikina, kad jiems užtenka saulės, iš kurios aukštesniu būdu gauna energijos.“
Pasak dietologės, paradoksalu, tačiau paprastai tyrėjams paprašius pranavalgių eksperimentinėmis sąlygomis parodyti, kaip jiems pavyksta išgyventi be maisto, jie atsisako, arba vėliau paaiškėja, kad vis dėlto jiems to maisto reikia.
„Vienas iš tokių pavyzdžių buvo žmogus, kuris penkiolika dienų išbuvo be maisto. Kitas ištvėrė aštuonias dienas, po kurių jam prireikė gydytojų pagalbos.
Be to, yra ne vienas pranavalgystės atvejis, baigęsis mirtimi. Taigi šiuo atveju reikėtų pagalvoti, kas yra realu ir fiziologiškai žmogui įmanoma, o kas – ne“, – teigė I.Laukytė-Gaulė.
