„Kai prie puodelio kavos manęs paklausia, kodėl tapau veganu, man būna labai sunku atsakyti glausčiai ir trumpai. O atsakyti man labai norisi, nes manau, kad žmonėms svarbu išgirsti žmonių istorijas, kurie jau perėjo kelią iš neveganiško gyvenimo būdo (ir mąstymo) į veganizmą.
Mano pasirinkimas – mano pasikeitusios pasaulėžiūros pasekmė. Ir ne atvirkščiai. Aš nesirenku dietos ir nematau tame mados. Mano šiandienos sąmoningumas ir įsitikinimai tiesiog neleidžia man valgyti nužudytų gyvūnų. Etika, sveikata, skonis, kvapas, puiki savijauta, ekologija, vartojiškumo kultūra – tai yra priežastys, kodėl aš renkuosi gyventi gyvenimą be gyvūninės kilmės produktų.
Žinau, kad visada atsiras tokių, kurie ginčysis. Žmonės nesieja žodžio „mėsa“ su žudynėmis, vykstančiomis skerdyklose, ar žodžio „steikas“ su lavonu. „Aš tiesiog stengiuosi apie tai negalvoti“, – štai dažniausiai skambantis argumentas.
O aš jaučiu ir galvoju apie tai, kokią įtaką mano kūnui ir mano sąmoningumui daro šviežias ar nešviežias maistas, laimingi ar nelaimingi žmonės, maloni ar nemaloni aplinka. Mąstau apie ekologiją, apie kitus žmones, apie tai, ką aš galiu padaryti, kad mūsų planetoje būtų gyventi geriau“, – savo tinklaraštyje kastasavokadas.lt rašo Dmitrijus.
– Ar seniai turėjote antsvorio?
– Tai susiję su mano savarankiško gyvenimo pradžia – darbas, daug reikalų, todėl tuo metu pernelyg nesidomėjau, ką valgau. Išsikrausčius iš tėvų mano svoris buvo apie 75 kg, o per 2–3 metus nepastebimai priaugau apie 25 kg ir svėriau jau gerokai per 100 kg. Kai atsistojęs ant svarstyklių pamačiau triženklį skaičių, man buvo paskutinis lašas. Supratau, kad turiu kažką daryti.
Tai buvo maždaug prieš penkerius metus.
Pradėjau domėtis svorio metimo programomis, dietomis, pagrindiniais sveiko maisto principais. Kaip turbūt ir daugelis, neatsispyriau dietų pažadams, kad įdedant daug pastangų per trumpą laiką galima numesti daug svorio. Išbandžiau daug ką – Dunkano, Atkinsono, japonų dietą, kurią prisimenu su siaubu ir iki šiol negaliu žiūrėti į baltus ryžius.
Aišku, visos dietos davė rezultatų, tačiau labai trumpalaikių.
Mat visą savaitę valgiau prėskus baltus ryžius su prėska vištienos krūtinėle, nes gaminti tuomet dar nemokėjau. Po savaitės supratau, kad taip toliau valgyti nenoriu. Ir pirmas dalykas, ką padariau nutraukęs dietą, daug visko prisivalgiau.
Iš tiesų laikytis dietų – didelis darbas, nes visos jos, išimdamos iš raciono tam tikrus produktus, labai riboja mitybą. Aišku, visos dietos davė rezultatų, tačiau labai trumpalaikių.
TAIP PAT SKAITYKITE:
– Kaip jautėtės laikydamasis dietų?
– Pradėjęs laikytis bet kurios dietos iš pradžių jautiesi gerai, nes valgai mažiau, kūnas palengvėja. Kadangi organizmas gauna mažiau kalorijų, automatiškai krenta svoris. Be to, atsisakai visų nesveikų produktų – bandelių, šokolado, kitų saldumynų, greito maisto. Man sunku buvo atsisakyti tik vaisių, kadangi visada juos mėgau. Tačiau jau antrą savaitę imi jausti, kad kažkas ne taip, ima skaudėti galvą ir pan.
Pavyzdžiui, laikantis Atkinsono dietos, per porą savaičių nukrito apie 10 kg. Tačiau netrukus pastebėjau, kad dietos siūlomi produktai energijos suteikia labai trumpam laikui, todėl valgyti reikia dažniau ir mažesniais kiekiais, o dirbančiam žmogui tai sudėtinga – ne visada yra laiko pavalgyti, pamiršti, tuomet vėliau labai norisi valgyti, o valgyti, ką nori, negali.
Laikantis japonų dietos bent jau nesinorėjo valgyti taip dažnai, kadangi ji susideda daugiau iš baltyminio maisto.
– Per kiek laiko grįždavo svoris, kai nustodavote laikytis dietos?
– Maždaug per mėnesį svoris grįždavo su kaupu. Jei numesdavau 7–10 kg, priaugdavau 12–14 kg. Tuomet nuspręsdavau išbandyti kokią nors kitą dietą. Tačiau viskas vykdavo taip pat. Galiausiai svorio priaugau netgi daugiau nei jo buvo prieš visas dietas.
– Kaip priėjote prie dabartinės savo mitybos?
– Kai nesėkmingai išbandžiau daugumą populiarių dietų, maždaug prieš trejus metus nusprendžiau imtis sporto. Atradau bėgimą. Iš pradžių daugiau ėjau nei bėgau, tačiau po truputį įsivažiavau. Esu žmogus, kuris prieš ko nors imdamasis, mėgsta viską gerai išstudijuoti, todėl pasidomėjau, kaip reikia pradėti bėgti, treniravausi po truputį ir galiausiai jau esu dalyvavęs dviejuose maratonuose.
Nereikia savęs riboti, t. y. valgyti galima daug, tačiau sveikesnių produktų. Ir tu jautiesi gerai, turi jėgų sportuoti.
Atsiradęs gyvenime sportas savaime lėmė, kad pradėjau kitaip rinktis maistą, domėjausi, koks maistas labiau tinka sportuojantiems. Prieš bėgimą pradėjau mažiau valgyti, kadangi žinojau, kad bėgti tuomet bus lengviau. Taigi mityba keitėsi natūraliai.
Kartą į rankas pakliuvo visame pasaulyje žinomo ilgų distancijų bėgiko Scotto Jureko knyga, o mane labai įkvepia knygos ir informacija. Nusprendžiau, kad noriu būti panašus į jį. Jis yra veganas, todėl pagalvojau: jeigu noriu bėgioti taip, kaip jis, pabandysiu mėnesį pabūti veganu, nors, kaip ir daugelis, turėjau nelabai teigiamą požiūrį į veganus. Man jie atrodė keistuoliai hipiai, kurie dėl tam tikrų savo idėjų nevalgo mėsos.
Taigi pradėjau gilintis į veganišką mitybą, daugiau gaminti pats, derinti maistą, stebėti, kaip jaučiuosi pavalgęs vieno ar kito maisto. Pagrindinis skirtumas nuo ankstesnių dietų, kurį pastebėjau, kad nereikia savęs riboti, t. y. valgyti galima daug, tačiau sveikesnių produktų. Ir tu jautiesi gerai, turi jėgų sportuoti. Taip ir likau veganu – šitaip maitinuosi jau apie metus.
Kai pradėjau bėgioti, buvau numetęs iki 80 kg, nuo veganiškos mitybos jis dar labiau krito, tačiau vėliau ėmė augti raumenų masė, ir dabar sveriu apie 76 kg.
– Ar iškilo kokių nors sunkumų pradėjus maitintis veganiškai?
– Didžiausias sunkumas – aplinkinių žmonių spaudimas. Mūsų visuomenėje vyras turi būti mėsėdis, jis turi valgyti mėsą. Nebuvo lengva atlaikyti šį spaudimą, visi matė pareigą paaiškinti, kad negausiu pakankamai baltymų, nors mėsa iš tiesų nėra vienintelis baltymų šaltinis, kad sumažės geležies, prasidės mažakraujystė, jau iš karto atrodžiau išbalęs, o pradėjus kristi svoriui, kas šiaip jau buvo gerai, mane gąsdino, kad susirgsiu, jei toliau svoris kris.
Taip pat žmonės įsivaizduoja, kad jeigu nevalgau mėsos, tai kramtau tik salotas. Tarsi daugiau nėra ką valgyti.
Man asmeniškai kiek sunkiau buvo susitvarkyti su emociniu valgymu. Mėsa per šventes dažnai susijusi su teigiamomis emocijomis, vasaros iškylos taip pat neįsivaizduojamos be šašlykų. Mes taip įpratę, o šį įprotį teko keisti.
Mūsų visuomenėje vyras turi būti mėsėdis, jis turi valgyti mėsą.
Taip pat buvo iššūkis persiorientuoti į kitus produktus, nes veganiškoje mityboje nebelieka ne tik mėsos, bet ir kiaušinių, pieno produktų, jūrų gėrybių, bei pradėti gaminti pačiam. Tačiau aš visada sakau, kad norint ko nors pasiekti, reikia įdėti pastangų. Taigi jeigu nori pakeisti mitybą, turi ja domėtis, išmokti naujų derinių, naujų gaminimo būdų.
– Perėjote prie veganizmo palaipsniui ar staigiai atsisakėte visų gyvūninės kilmės produktų?
– Įkvėptas bėgiko istorijos, nusprendžiau prie veganizmo pereiti iš karto. Tai nebūtinai tinka kiekvienam, kitiems galbūt reikia pereinamojo laikotarpio, kad protas nemaištautų, jog dabar negalima valgyti to ar ano.
Tačiau staigaus perėjimo privalumas – greičiau pajunti naujos mitybos poveikį: mažėja svoris, atsiranda lengvumas kūne, oda tampa gražesnė, gerėja miegas.
– Specialistai dažnai įspėja, kad maitinantis veganiškai, kyla pavojus negauti tam tikrų medžiagų ir pakenkti savo sveikatai. Kaip jums sekėsi gilintis šios mitybos principus?
– Natūralu, jeigu nori gerai jaustis, turi gilintis į tai, kaip gyveni ir ką valgai. Kaip negali nubėgti maratono nesportavęs ar kalbėti svetima kalba jos nesimokęs, taip ir nesugebėsi valgyti sveikai, jei nepasidomėsi pasirinktos mitybos principais. Juk turi žinoti, ką valgai.
Tiesa, būtent tai, kad norint sveikai maitintis reikia įdėti daug pastangų, įsigilinti į mitybą, ją studijuoti, daugelį žmonių atgraso ką nors keisti, nors iš tiesų šios pastangos labai greitai atsiperka. Nauji mitybos principai greitai įsisavinami, ir tuomet jau automatiškai tai tampa tavo gyvenimo dalimi. Tu jau žinai, kur yra vitamino D, kur yra geležies, baltymų ir pan.
Pietums visada valgau ankštinių daržovių. Tai gali būti lęšiai, žirniai, avinžirniai, pupelės. Iš jų gaunu baltymų.
– Kokie svarbiausi jūsų mitybos principai?
– Aš visada planuoju savaitės meniu. Pusryčiams valgau avižinę, bolivinės balandos (kinvos) ar kitokią pilno grūdo košę, kadangi iš ryto reikia gauti sudėtinių angliavandenių, kurie ilgesniam laikui suteikia energijos, todėl ilgiau nesinori valgyti. Pietums visada valgau ankštinių daržovių. Tai gali būti lęšiai, žirniai, avinžirniai, pupelės. Iš jų gaunu baltymų.
Juos derinu su angliavandenių turinčiu maistu – grikiais, sorų kruopomis, juodaisiais ryžiais ir su daržovėmis (moliūgais, saldžiosiomis bulvėmis, kukurūzais ir pan.). Vakarienė būna lengvesnė – salotos, humusas, daržovės, įvairūs žalieji kokteiliai.
Paprastai valgau tai, ką pats gaminu: išmokau pietums maisto atsinešti į darbą, tuomet būna gerokai mažiau pagundų užvalgyti ko nors iš šalies. Žinoma, nesakau, kad esu vienišius ir atsisakau socialinio gyvenimo. Jei kolegos pasiūlo pietauti kartu, neatsisakau, juolab kad šiais laikais kavinėse gauti veganiškų patiekalų nėra problema. Niekada nesakau: aš esu veganas ir neisiu su jumis valgyti, nes neturėsiu, ką valgyti.
– O ką atradote pradėjęs valgyti veganiškai?
– Atradau daug sveikų produktų, apie kuriuos anksčiau nežinojau, pavyzdžiui, ispaninio šalavijo (čija) sėklas, bolivines balandas, saldžiąsias bulves, pamėgau avižinę košę. Išmokau gaminti – gaminu labai daug, ir mano žmona tuo labai džiaugiasi. Ji pati nėra veganė, valgo mėsą, kai nori, tačiau mielai valgo ir tai, ką aš pagaminu.
