Kartą susipažinau su mergina, kuri svėrė vos 30 kilogramų. Neiškart supratau, kuo ji serga ir kiek jai metų: tai buvo pervargusi mergina lieso vaiko kūne.
Ji buvo išbalusi, rudais paakiais, liūdnų akių. Ilgi plaukai slinko kuokštais, o šlaunys atrodė kaip degtukai – plonesnės už mano rankas. Raumenų, kaip ir riebalų, ant kūno nebuvo. Tik kaulai ir oda. Liemenėlę segėjo ne dėl poreikio, o dėl įpročio.
Jai labai norėjosi vaikščioti, tačiau judėjimą turėjo smarkiai apriboti – kad nekristų svoris. Kiekvienas gramas buvo gyvybiškai svarbus. Mergina galėjo pavaikštinėti tik vos vos, kad raumenys visiškai nesiatrofuotų.
Nežinia, ar didesnį fizinį krūvį būtų atlaikiusi jos širdis: mergina vargiai įstengė užlipti į antrą aukštą, nors jos svajonė buvo bėgti Vilniaus maratoną – 42 km distanciją. Tai buvo tas pats, kas svajoti nuskristi į Marsą.
Apie dingusias menstruacijas ji mažai kalbėjo, nors tai reiškė, kad gali neturėti vaikų. Visos merginos bėdos kilo dėl to, kad ilgą laiką per mažai valgė.
Tokių kaip ji šalyje – tūkstančiai. Tik ne visi nori pasveikti.
Dieta pakirto vyrų psichiką ir jėgas
Nervinė anoreksija, kaip ir nervinė bulimija bei pastovus persivalgymas, priskiriami valgymo sutrikimams. Nors sergančiųjų daugėja, visuomenėje valgymo sutrikimai laikomi gėdingu ir nesuprantamu dalyku, todėl apie tai mažai kalbama.
Gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė dešimt metų dirba sostinės Vasaros gatvėje esančiame Valgymo sutrikimų centre. Ji teigia, kad, norint suprasti valgymo sutrikimus ir jų pasekmes, reikia pradėti nuo Minesotos badavimo eksperimento. Iš jo paaiškėja, kad nė vienas neapsaugotas nuo šios bėdos.
Tai klasikinis eksperimentas, atliktas 1944–1945 m. Buvo siekiama atrasti būdą, kaip kuo geriau atmaitinti Antrojo pasaulinio karo metu išsekusius žmones: grįžusius iš koncentracijos stovyklų ar nusilpusius dėl maisto stygiaus.
Eksperimente dalyvavo 36 savanoriai – sveiki jauni vyrai, neturėję nei fizinių negalavimų, nei psichologinių problemų.
Pirmus tris mėnesius buvo stebima, kaip jie maitinasi. Per dieną savanoriai vidutiniškai suvartodavo po 3600 kcal. Toliau pusmetį truko „pusinio badavimo“ periodas: vyrams buvo duodama pusė jiems įprasto kalorijų kiekio – 1800 kcal. Buvo siekiama, kad jie per pusmetį netektų apie 25 proc. savo kūno masės.
Nors toks kalorijų kiekis šiandien neretai rekomenduojamas vidutinio aktyvumo europietei, akivaizdu, kad priverstinis maisto apribojimas ir individualių poreikių nepaisymas prie gero nenuveda: išlikusiose nuotraukose matyti, kaip baisiai atrodė vyrai po antrojo periodo. Buvo sunykusi ne tik riebalinio audinio, bet ir raumenų masė, sumažėjo netgi tarpšonkauliniai raumenys, dalyvaujantys kvėpavime.
Vyrai buvo išsekę, norėjo tik gulėti. Medžiagų apykaita sulėtėjo iki 40 proc. Sumažėjo kūno temperatūra, sulėtėjo širdies veikla.
Vyrai buvo išsekę, norėjo tik gulėti, dažniausiai – saulėje. Pasikeitė jų fiziologija: organizmas pradėjo taupyti energiją ir sulėtino medžiagų apykaitą iki 40 proc. Sumažėjo kūno temperatūra, dėl to buvo šalta – taip organizmas prisitaikė prie badavimo ir nešvaistė energijos kūno šildymui. Sulėtėjo ir širdies veikla, kvėpavimo dažnis. Kai kuriems vyrams atsirado patinimų, visi jautė didžiulį alkį.
Be fiziologijos, pakito ir vyrų psichologija: pablogėjo nuotaika, atsirado dirglumas. Euforiją keitė ašaros arba pykčio priepuoliai. Staigią nuotaikų kaitą išprovokuodavo smulkmenos.
Sumažėjo ir seksualinis potraukis: nors vyrai eksperimento metu gyveno laboratorinėmis sąlygomis, jiems buvo leidžiama susitikti su antrosiomis pusėmis. Tik tuos susitikimus jie greitai nutraukdavo. Vyrams nuolat norėjosi kalbėti apie maistą, o jų moterims tai nebuvo aktualu. Dėl maisto trūkumo savanoriai net pradėjo save žaloti.
Jų reabilitacija truko šešis mėnesius. Nors jau gaudavo pakankamai maisto, savanoriai pradėjo persivalgyti, nejautė sotumo. Kai kurie net ieškodavo maisto šiukšlynuose, o pavalgę jausdavosi kalti – ne dėl to, kad valgė išmestą maistą, o kad nusižengė eksperimento sutarties sąlygoms nevalgyti papildomai. Vieni, norėdami atsikratyti „neleistino“ maisto, sukeldavo sau vėmimą, kiti maistą bandydavo išsportuoti.
Nors ir jautė kaltę, kad valgo, visi buvo apsėsti maisto. Prieš tai visiškai juo nesidomėję, savanoriai pradėjo kolekcionuoti receptų iškarpas iš laikraščių, stalo įrankius, pirkti kulinarines knygas. Kad nejaustų alkio, pradėjo vartoti daug kavos, arbatos ir kramtomosios gumos.
Eksperimento nuotraukas galite pažiūrėti čia.
Pavojaus zona – brandos etapai
„Šis eksperimentas, surengtas visai kitu tikslu, dabar naudojamas kaip būdas paaiškinti, kaip jaučiasi žmonės, kurie riboja maistą. Mūsų kūnams visiškai nesvarbu, ar mes nevalgome dėl to, kad aplinkoje nėra maisto, dėl to, kad dirbame ir esame labai užsiėmę ar kad siekiame sulieknėti. Kūnas ir psichika į tai reaguoja vienodai“, – teigia A.Jauniškytė.
Bent dalį aukščiau minėtų fizinių ar psichinių negalavimų yra jautęs kiekvienas, besilaikęs dietos. Tačiau skaudžiausiai tai atsiliepia tokį „eksperimentą“ su savimi tęsiantiems ilgai. Jie suserga anoreksija – baisiausia liga iš valgymo sutrikimų, nes mirštamumas nuo jos didžiausias.
Nervinė anoreksija dažniausiai prasideda pereinant iš vaikystės į paauglystę. Tuo metu labai keičiasi kūnas, jo masė padidėja 40 proc. ir paaugliui sunku tai priimti kaip natūralų procesą, jis bando reguliuoti svorį.
Ši liga gali išsivystyti ir bet kuriuo kitu pereinamuoju periodu, susijusiu su branda. Pavyzdžiui, baigus mokyklą ir pradėjus studijuoti, atsiskyrus nuo tėvų ir pradėjus savarankiškai gyventi, susilaukus vaikų arba jiems atsiskyrus ir pan.
Bet kuriuo atveju, tai susiję ir su žmogaus psichologija, ir su jo fiziologija.
Nervinei anoreksijai būdinga mažas kūno svoris, kūno masės indeksas – ne didesnis nei 17,5 (normaliu laikomas 18,5–25). Svoris turi būti nukritęs ne atsitiktinai, o dėl sąmoningo maisto kiekio ribojimo.
Gydytoja dietologė iš savo pacienčių patirties pasakoja, kad pradėjus beveik badauti, sunyksta net veido mimikos raumenys, išryškėja akiduobės ir visa kaukolė. Iš veido jaunas žmogus atrodo kaip senas, iš kūno – kaip vaikas, todėl iš šalies sunku nuspėti žmogaus amžių.
Sergantiesiems valgymo sutrikimais, ypač anoreksikams, būdingas kūno vaizdo sutrikimas – jie save mato kaip ypatingai negražius ir storus, o kitus žmones įvertina objektyviai. A.Jauniškytė turėjo pacientę, kuri sirgo anoreksija, ir nors sveika jos sesuo dvynė buvo stambesnė, anoreksikė ją matė kaip labai gražią, o save – kaip storą.
Ši liga pažeidžia vidaus organus, sukelia įvairių komplikacijų, gali sustabdyti lytinį brendimą. Pusė sergančiųjų pasveiksta, ketvirtadaliui išlieka kai kurie simptomai, o likusieji serga nepagydoma lėtine anoreksija – išmoksta gyventi mažai sverdami: žino, kokį svorį palaikyti, kad nenumirtų.
10–20 proc. sergančiųjų anoreksija miršta. Pagrindinės priežastys – sunkus išsekimas, elektrolitų disbalansas arba savižudybė.
Deja, kai kurių noras būti liekniems ir nevalgyti yra lemiamas – 10–20 proc. sergančiųjų anoreksija miršta. Pagrindinės priežastys – sunkus išsekimas, elektrolitų disbalansas arba savižudybė. Pastarosios dažniausiai būna labai žiaurios. Pavyzdžiui, šokama nuo aukšto pastato siekiant visiškai sunaikinti kūną, kuris laikomas didžiausiu priešu.
Išeitis – nesilaikyti dietų
Nervine anoreksija serga maždaug vienas iš šimto žmonių. Bulimija bei persivalgymo sutrikimu – gerokai daugiau. Tyrimai, kiek žmonių serga valgymo sutrikimais, nėra labai tikslūs – juk tuomet reikėtų apklausti visus planetos gyventojus, ir visi turėtų būti atviri tiek sau, tiek kitiems.
„Sergančiųjų valgymo sutrikimais vis daugės, nes tampa svarbus įvaizdis. Atidaręs duris, turi iš karto kažką parduoti, todėl labai svarbi išvaizda. O kai vertinama išvaizda, neretai perlenkiama lazda. Niekada nebūna pasiekiama lieknumo riba, visada sergantieji jaučiasi nepakankamai liesi“, – pasakoja gydytoja dietologė.
Ji įspėja, kad besilaikantys dietų turi aštuonis kartus didesnę riziką susirgti valgymo sutrikimais. Kalorijų skaičiavimas, maisto porcijų ribojimas, nevalgymas po šeštos valandos vakaro, alkio blokavimas geriant vandenį, nuolatinis persisportavimas, „nesveikų“ produktų atsisakymas ir panašūs dalykai rodo gresiantį pavojų.
„Dažnai girdime, kad labai svarbu turėti valią ir tada viskas bus gerai. Pamirškite valią. Apetitą reguliuoja labai daug hormonų, dėl jų jaučiame alkį ir sotumą. Procese dalyvauja centrinė nervų sistema, smegenų žievė. Hormonai vienas su kitu labai susiję: jeigu vieną dieną pavalgome mažiau, po kelių dienų sumažėja ilgo veikimo hormono leptino, slopinančio apetitą, kiekis, ir apetitas padidėja. Neįsivaizduoju, kas galėtų valios pastangomis sureguliuoti hormonų veiklą. Vienintelis dalykas, padedantis reguliuoti apetitą, – normalus valgymas“, – apie tai, kas vyksta mūsų organizme, pasakoja A.Jauniškytė.
Ji atskleidžia, kad dažniausia dietų laikymosi priežastis yra nepasitenkinimas savo kūnu, nes visuomenėje susiformavęs liekno kūno kultas. Žmogui, kurio savivertė menka, labai svarbi kitų nuomonė. Tai ypač bėdos pridaro, jei žmogus turi antsvorio, o aplinkiniai spaudžia jį numesti. Taip skatinama gėda dėl savo kūno, puolama į kraštutinumus: žmogus arba valgo pasislėpęs ir tunka toliau, arba drastiškai meta svorį.
„95-iems proc. besilaikiusiųjų dietos numestas svoris sugrįžta. Daugumai jis netgi padidėja. Ar pirktumėte automobilį, žinodami, jog beveik šimtu procentu suges? Vargu. Tačiau dietų visi kažkodėl uoliai laikosi, ypač jei žadamas mažas – ar net didelis – stebuklas“, – apgailestauja A.Jauniškytė.
