Žinutė „Facebook“ sulaukė daugybės komentarų
Prieš porą mėnesių socialiniame tinkle „Facebook“ Dauno sindromu sergantį sūnų auginanti mama pasidalino jautria žinute apie tai, kaip buvo įskaudintas jos sūnus. Šis pasidalijimas sulaukė didžiulio atgarsio visuomenėje.
„Negaliu tylėti. Matas, deja, buvo „suvalgytas“ ne dinozauro, o Dino parko nemalonaus personalo. Matas panoro pasivažinėti dinozauro mašinėle, kurią sugebėtų valdyti net ir trimetis. Tačiau darbuotoja pasakė, kad Matas negali ja važinėtis. Paklausus kodėl, juk kiti jo ūgio vaikai važinėja, atsakė, kad mato iš jo išvaizdos. Pasiteiravus, kas blogai su jo išvaizda, numykė, kad viskas aišku. Galiausiai man pasipiktinus, kas čia per diskriminacija, pasakė, kad sutinka tik tuo atveju, jeigu aš ištisai prie jo būsiu, nors Matas vėliau jai įrodė, kad važiuoja net geriau už kitus vaikus“, – savo „Facebook“ paskyroje rašė Jurga Barkauskienė.
Paklausus kodėl, juk kiti jo ūgio vaikai važinėja, atsakė, kad mato iš jo išvaizdos. Pasiteiravus, kas blogai su jo išvaizda, numykė, kad viskas aišku.
Šis incidentas papiktino daugelį žmonių. Jie ragino mamą kreiptis į lygių galimybių ekspertus, kad panašios situacijos mūsų visuomenėje nesikartotų.
Darbuotojos elgesys ne mažiau sukrėtė ir paties Dino parko vadovę Virginiją Pašukonytę, kuri labai apgailestavo, kad mūsų visuomenėje vis dar išskiriami tokie vaikai. Minėta darbuotoja buvo atleista.
„Neįsivaizduoju, kas galėjo atsitikti darbuotojai. Kaip ji man sakė, jai pasirodė, kad vaikui bus nesaugu, kad jis nesugebės susitvarkyti su situacija. Ažiotažas, kurį sukėlė ši žinutė, vis dėlto parodė, kad mūsų tauta jau darosi tolerantiškesnė, jautriai reaguoja į tokį elgesį. Ir tai yra džiugu. Sušaukiau skubų susirinkimą visiems darbuotojams, kurio metu priminiau, apie ką mes kalbėjomės, kai juos priėmiau į darbą. Pokalbio metu buvo svarbus ne išsilavinimas, o meilė žmonėms“, – tikino pašnekovė.
Neįgalų vaiką skatina reaguoti kaip į sveiką
Pasak Vaiko raidos centro logoterapeutės Ignės Jašinskytės, pamatę kitaip nei įprastai atrodantį vaiką, vis dar pasitaiko žmonių, kurie sutrinka ir išsigąsta, nes nežino, kaip su tokiu vaiku bendrauti.
„Dažnai manome, kad jeigu vaikas kitaip atrodo, jis daug ko ir nemoka, lyginant su savo bendraamžiais. Toks stereotipų lipdymas dažniausiai kyla iš nežinojimo, kad ne viską lemia išvaizda. Vaikas, turintis įvairių genetinių anomalijų, gali atrodyti neįprastai, bet puikiai funkcionuoti ir būti prisitaikęs prie aplinkos. Todėl nereikia iš karto lipdyti etiketės, kad su tokiu vaiku gali būti sunku bendrauti“, - tikino pašnekovė.
Lygiai taip pat žmonės gali pasimesti viešuose vietose pamatę vaiką su negalia, kurį veda ar veža vežimėlyje tėvai. Kyla dilema, ką daryti: nekreipti dėmesio, nusukti akis ar kaip tik pulti rodyti dėmesį ir siūlyti pagalbą.
„Mes, specialistai, stengiamės akcentuoti, kad reakcija turėtų būti visiškai natūrali, nereikia niekaip ypatingai reaguoti. Juk kiekvienas vaikas, nesvarbu įprastos ar sutrikusios raidos, yra individualus ir be galo skirtingas, su skirtingais poreikiais, norais ir bendravimo išraiška. Taigi, reikia atsisakyti stereotipų, kad visi vaikai turi atrodyti ir elgtis vienodai. Pagaliau, jeigu vaikas atrodo ar elgiasi kitaip, nei įprasta, tai dar nereiškia, kad jūs vienas kito nesuprasite ar nesusikalbėsite.
Reikia atsisakyti stereotipų, kad visi vaikai turi atrodyti ar elgtis vienodai. Jei vaikas atrodo ar elgiasi kitaip, dar nereiškia, kad jūs vienas kito nesuprasite ar nesusikalbėsite.
Vaiką su negalia reikia priimti kaip ir visus kitus, natūraliai, nes, kaip ir kiekvienas vaikas, jis nori mylėti ir būti mylimas, nori žaisti, juoktis, bendrauti. Jis nori lygiai tų pačių dalykų, kaip ir kiekvienas vaikas. Todėl jokio nenatūralaus, perdėto, išskirtinio dėmesio jam nereikia. Mes lygiai taip pat galime prie jo prieiti, nusišypsoti, pakalbinti, ko nors paklausti.
Vaikas, turintis negalią, kaip ir bet kuris kitas, jums lygiai taip pat gali nusišypsoti, nusijuokti, jei nesugeba atsakyti žodžiais, atsakys gestais, akių kontaktu. Mes stengiamės šiuos vaikus ir jų šeimas integruoti į visuomenę, o integracija turi vykti natūraliai, ji neturi kelti streso ir įtampos nei vienai pusei. Šeima, išėjusi į viešumą, turi jaustis patogiai, nesulaukti pernelyg dirbtino dėmesio“, - aiškino I.Jašinskytė.
Kaip reaguoti į neįprastą situaciją
Pasak jos, kilus sunkumams, vaiko arba šeimos galima tiesiai paklausti, ar reikia pagalbos.
„Susidarius pavojingai situacijai, pakalbinkite patį vaiką: „Labas, koks Tavo vardas?“ „Kiek Tau metų?“, „Ką čia darai?“, „Ar Tau reikia pagalbos?“ . Pasikalbėję su juo surinksite daugiau informacijos ir būsite ramūs, kad vaikas susitvarko, o jei reikia, tai ir padėsite. Jei tėvai leidžia savo vaikui mėgautis įvairiomis laisvalaikio pramogomis, turime tikėti, kad šeima niekada nepaleis jo vieno, jei žinos, kad jis tam dar nepasirengęs. Tėvai žino, kiek vaikas gali, ką jis sugeba ir kokių sunkumų jam gali kilti. Juk vienerių metų vaiko taip pat nepaleistumėte renginyje vieno ropoti aplink suoliukus, kad jis nenuropotų, kur nereikia“, - svarstė specialistė.
Tačiau ar visada vaikas su sutrikusia raida atsiduria jam saugioje situacijoje? Žinia, kai kurie sutrikimai gali paskatinti neprognozuojamą elgesį – vaikai bėga nuo suaugusiųjų priežiūros, linkę elgtis netinkamai, švaistosi kitam tikslui tėvų įduotais pinigais ar tiesiog bando ką nors nugvelbti prekybos centre. Ar tai reiškia, kad mes turime tiesiog praeiti pro šalį?
„Jei pastebime nederamą situaciją, neturėtume praeiti pro šalį. Bet koks netinkamas elgesys nėra sveikintinas ir mes turime reaguoti į jį, nepriklausomai nuo to, koks vaikas taip elgiasi – įprastos ar sutrikusios raidos. Kiekvieno žmogaus asmeninė atsakomybė – sustabdyti netinkamą elgesį ir pakreipti situaciją tinkama linkme. Kitaip tariant, pamačius vaiką su negalia vagiant ar kitaip nusikalstant, reikėtų reaguoti lygiai taip pat, kaip ir į įprastos raidos vaiką. Visi esame mokomi, kad gyvenime yra teisės ir pareigos, yra taisyklės, kaip reikėtų ir kaip nederėtų elgtis. Vaikas su sutrikusia raida mokomas tokių pačių dalykų tam, kad jis galėtų sėkmingai integruotis į visuomenę“, - teigė pašnekovė.
Pasak jos, pagrindinė žinutė, kurią ji nori perduoti visuomenei, kad išvaizda neturėtų būti esminis bruožas, nulemiantis išankstines nuostatas, o požiūrio į žmones su negalia keitimas ugdo visuomenės toleranciją, humaniškumą, empatiją. Brandžioje visuomenėje turi būti gera gyventi visiems.
