„Kai susipažinome su žmona koledže, iš karto susižavėjome vienas kitu; netrukus tapome neišskiriami. Tarp mūsų buvo labai daug bendra, esame kilę iš to paties didmiesčio, į kurį abu norėjome po studijų grįžti, taigi viskas tarp mūsų klostėsi labai natūraliai.“ Šių eilučių autorius negalėjo numanyti, kad jį ir jo žmoną – su kuria susilaukė trijų vaikų – sieja dar vienas bendras dalykas: jie abu buvo pradėti iš to paties donoro lytinių ląstelių.
Ne, tai nėra scena iš Aldouso Huxley „Drąsus naujasis pasaulis“, tačiau iš nesenai rašyto laiško, publikuoto Slate.com.
Turbūt daugelis norėtų tikėti, kad tai tik sensacijų ieškančios žiniasklaidos „antis“, prasimanymas, mokslinė fantastika, tačiau šiai porai – kuri tuo pat metu yra vyras ir žmona bei brolis ir sesuo, kad ir skirtingų motinų – tai realybė. Nors ne kiekvienas scenarijus yra toks dramatiškas, įvairios istorijos ir tyrimų statistika liudija: negalima apsimesti, kad pradėti vaikus pasinaudojant donorų lytinėmis ląstelėmis yra tas pat, kaip pradėti gyvybę per vyro ir žmonos santuokinį aktą. Kai vienas iš biologinių tėvų yra anoniminis donoras, vaikas susiduria su aibe iššūkių – kas yra jo šeima, kokia jos istorija, jo paties tapatybė – tai svarbi etinė dilema, daugelį metų plačiosios visuomenės sąmoningai ignoruota. Kas laukia visuomenės, kur tiek daug vaikų, gimusių dirbtinio apvaisinimo būdu?
Kokios lytinių ląstelių donorystės pasekmės?
Mokslinės studijos, pavadintos „Mano tėčio vardas – Donoras“ (ją vykdė komisija Už Tėvystės ateitį – nereliginė, nešališka organizacija), vertinimu, apie 30 000–60 000 vaikų JAV kasmet gimsta pasinaudojus donorų lytinėmis ląstelėmis. Tiesa, nurodyti skaičiai yra apytikriai – Jungtinėse Valstijose nėra privalomos bendros sistemos, kur būtų kaupiami įrašai apie tokiu būdu pradėtų vaikų gimimą, nėra ir bendros lytinių ląstelių donorų registracijos. Tai gali turėti pavojingų atbalsių visuomenei, kadangi realių šios procedūros pasekmių negalima įvertinti.
Šie „mėgintuvėlio“ vaikai gimsta bet kuriai religijai ir etninei grupei priklausančiose heteroseksualių porų šeimose, vienišoms motinoms, homoseksualių asmenų poroms. Ką jie turi bendro? Šimtai tūkstančių vaikų ir suaugusiųjų šioje šalyje ne tik nepažįsta savo biologinių tėvų – jie nežino savo tapatybės.
Reprodukcinės technologijos nulėmė, kad kūdikio pradėjimas nebepriklauso išimtinai santuokos glėbiui, o vyksta ir laboratorijoje. Kai pasitelkiama anoniminio donoro pagalba, po šių nenatūralių veiksmų žengiamas dar vienas žingsnis toliau – maža to, kad vaiko gyvybė užsimezga ne gimdoje, tačiau vienas iš tėvų sąmoningai ištrinamas iš vaiko gyvenimo dar jam neprasidėjus. Dabar lytinių ląstelių donorai paprasčiausiai laikomi vienkartinio verslo sandorio dalimi, jie negali turėti jokių legalių pretenzijų į tėvystę. Paviršiniu lygmeniu kai kas gali palyginti anoniminę donorystę su įsivaikinimu, tačiau čia yra esminis skirtumas: įsivaikinimas leidžia jau gimusiems vaikams atrasti mylinčias šeimas. Čia svarbiausia – vaiko gerovė. Tuo tarpu reprodukcinės technologijos pasitelkia anoniminius donorus, iš anksto nutarus atskirti vaiką nuo biologinio tėvo.
Užaugo nauja karta jaunų žmonių, kuriems nebuvo suteikta galimybė gyventi su biologiniais tėvais, net žinoti savo tėvo tapatybės ir pažinti savo biologines seseris bei brolius ir platesnės giminės narius.
Laikraščio „Washington Post“ straipsnyje Katrina Clark pasakoja apie savo, kaip vienišos motinos ir anoniminio donoro dukters, gyvenimą. Ji atkreipia dėmesį, kad šios procedūros, atrodo, atsižvelgia tik į potencialių tėvų troškimus, tačiau visiškai negalvojama apie kūdikius. K.Clark rašo: „Mes, sukurti pasitelkus donoro lytines ląsteles, neliksime visam laikui pūstažandžiais kūdikiais. Vieną dieną tapsime suaugusiaisiais, turinčiais savo nuomonę apie sprendimą, privertusį mus atsirasti šiame pasaulyje tokiu būdu, kuris atėmė iš mūsų esminę teisę žinoti savo kilmės šaknis, kokia yra mūsų istorija ir kas yra abu mūsų tėvai“.
Kaip dirbtinio apvaisinimo procedūra paveikia tokiu būdu pradėtų vaikų gyvenimus?
Kai vyras, sužinojęs, jog yra vedęs biologinę seserį, parašė laišką apie šią situaciją, prašydamas patarimo, dalis atsakymo jam buvo: „Manau, kad per didelį dėmesį skiriate DNR. Taip, jus abu ištiko šokas, tačiau kai jis praeis, jūs abu būsite tokie pat žmonės, kokie buvote prieš sužinodami.“ Šį gana nemokslišką atsakymą atmeta dauguma suaugusiųjų, pasakojančių, kaip neigiamai juos paveikė faktas, kad gimė dirbtinio apvaisinimo būdu, ir suvokimas, kad jų DNR toks pat kaip anoniminio tėvo bei daugybės galbūt kažkur egzistuojančių brolių ir seserų.
Nors pasitelkus donoro ląsteles kūdikiai buvo pradedami jau seniau, lytinių ląstelių bankai sparčiai išpopuliarėjo aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, vadinasi, didelė dalis tokiu būdu pradėtų vaikų dabar yra jauni suaugusieji. Knygoje „Mano tėčio vardas – Donoras“ pristatomas tyrimas, kuriame dalyvavo 485 tokie žmonės. Nors būtų neteisinga supaprastintai teigti, kad dirbtinio apvaisinimo metodas turi vienodą poveikį taip gimusiam kiekvienam kūdikiui, visgi apklausoje išryškėjo kai kurios tendencijos:
– „Donoras, kurio ląstelės buvo panaudotos pradėti mane, tai pusė manęs“ (65% dalyvavusių tyrime sutiko su šiuo teiginiu).
– „Mane slegia mano pradėjimo aplinkybės“ (45% sutinka; beveik pusė teigia, kad jie galvoja apie tai bent keletą kartų per savaitę ar dažniau).
– „Mane slegia, jog už tai, kad būčiau pradėtas, buvo sumokėti pinigai“ (45% sutinka su šiuo teiginiu).
– „Kai matau draugus kartu su abiem jų biologiniais tėvais – tėvu ir motina, mane tai nuliūdina“ (48% apklaustųjų sutinka).
– „Donoro palikuonys ir tie, kurie buvo įvaikinti, iki 25 m. amžiaus dvigubai dažniau turi problemų su teisėsauga nei vaikai, užauginti biologinių tėvų“.
Nors šis tyrimas atskleidžia, kad ne visi jaučiasi vienodai dėl fakto, jog gimė pradėti dirbtinio apvaisinimo būdu, tačiau jis aiškiai parodo, kad didelę dalį žmonių neigiamai veikia jų tėvų sprendimas. Tai patvirtina ir K.Clark nusivylimas: „Sakau jums: daugelis iš mūsų emociškai palūžta. Mes nepasirenkame tokių gimimo aplinkybių, keliančių sumaištį. Mūsų tėvai ir medicinos profesionalai veidmainiškai apsimeta, kad biologinės šaknys neturės reikšmės šaldymo bankų paslaugų „produktams“.
Akivaizdu, kad daugumai šių jaunų žmonių jų pradėjimo būdas yra svarbus.
Kokios yra dirbtinės reprodukcijos pasekmės?
Minėtas laiškas atspindi nykią futuristinę erą, į kurią mes įžengėme: kai žmonės parenka savo būsimiems vaikams biologinius tėvus iš katalogų; embrionai kuriami dirbtinėse gimdose; anoniminiai lytinių ląstelių donorai dažnai turi daugiau nei dešimt vaikų, visų jų motinos skirtingos. Neseniai laikraštyje „New York Times“ publikuota istorija pasakoja, kiek vaikų, gimusių su donorų pagalba, ieško savo seserų, brolių. Vieną tokią grupę sudaro pritrenkiantis skaičius –150 vaikų!
Dabar mes tik pradedame nujausti, kaip bus paveikta visuomenė, nukirtusi sąsają tarp lytinio gyvenimo ir gyvybės pradėjimo. Užaugo nauja karta jaunų žmonių, kuriems nebuvo suteikta galimybė gyventi su biologiniais tėvais, net žinoti savo tėvo tapatybės ir pažinti savo biologines seseris bei brolius ir platesnės giminės narius – senelius, tetas, dėdes, pusbrolius. Turint omenyje, kad šeima ilgai buvo visuotinai suvokiama kaip esminė visuomenės ląstelė, tampa neramu, jog tiek vaikų neturi tradicinio šeimos pagrindo. Nors šiuo metu nėra iki galo aišku, kokių pasekmių tai turės tolesnei visuomenės raidai, viena yra akivaizdu: tai yra tendencija, kuri sąmoningai atima iš vaikų pačią natūraliausią ir svarbiausią dovaną – jų tėvus.
Straipsnis publikuotas Aleteia.org, vertė Dalia Žemaitytė
