Dar mokykloje ją „nurašė“ mokytojai, kol galiausiai ji „nurašė“ ir pati save. Tačiau dabar Jogilės gyvenimas ėmė keistis į gerąją pusę.
Disleksija – labai paplitęs specifinis mokymosi sutrikimas, kurį turi maždaug 1 iš 10 žmonių.
Šis sutrikimas veikia gebėjimą skaityti, rašyti ir atlikti kitas su kalba susijusias užduotis. Visą gyvenimą disleksiją turinti Jogilė šiuo metu augina du mažamečius vaikus, studijuoja magistrantūrą ir netgi svarsto siekti akademinės karjeros.
Nors sutrikimo simptomai keldavo keblumų nuo pat vaikystės, moteris diagnozę išgirdo tik vos mažiau nei prieš metus, todėl dabar su savimi susipažįsta iš naujo.
„Visą gyvenimą galvojau, kad esu tiesiog kažko negebanti. Mokykloje mane „nurašė“ mokytojai, tada „nurašiau“ ir pati save.
Tačiau sužinojusi diagnozę pradėjau priimti save šiame amplua ir pagaliau supratau, kodėl man būna taip sudėtinga išreikšti mintis žodžiu arba rašyti nedarant klaidų“, – dalinasi Jogilė.
Nuo pašaipų ir gėdos iki grįžusio pasitikėjimo savimi
Moteris prisimena, kad skaityti, rašyti bei pasakyti būtent tai, ką galvoja, būdavo sunku nuo pat mažų dienų.
Pradinių klasių mokytoja jos mamą netgi bandė įkalbėti rinktis palengvintą, adaptuotą mokymosi programą.
Su sunkumais Jogilė susidūrė ne tik mokykloje, bet ir studijų metu, taip pat dirbdama klinikoje kaip bendrosios praktikos slaugytoja.
„Man būdavo gėda, kai kolegos gydytojai pastebėdavo, jog rašydama darau elementarias klaidas.
Sulaukdavau replikų ir pašaipų, tačiau susitaikiau su tuo, kad esu „nesėkmių čempionė“. Laikydavau save tiesiog žiopla ir išsiblaškiusia“, – prisimena pašnekovė.
Sužinojusi, kad turi skaitymo raidos sutrikimą, Jogilė kreipėsi į universiteto, kuriame šiuo metu studijuoja, negalios koordinatorę. Ši suderino jai palankesnį studijų planą.
Pavyzdžiui, dabar studentei skiriama daugiau laiko prezentacijų pristatymui, dėstytojai kreipia mažiau dėmesio į jos daromas gramatines klaidas.
Jogilės gyvenime sumažėjo nerimo ir streso – kaip pati sako, nebereikia jaudintis, kad ją kas palaikys neraštinga.
Moteris džiaugiasi, kad pastaruoju metu ženkliai pagerėjo jos studijų rezultatai, grįžta pasitikėjimas savimi, ji netgi svarsto po įgyto magistro laipsnio studijas tęsti doktorantūroje ir siekti akademinės karjeros.
Dviejų vaikų mama pažymi, kad disleksija netrukdo ir motinystės kelyje. Nors čia kyla iššūkių, moteris sėkmingai randa sprendimo būdus.
Pavyzdžiui, Jogilė prisimena, kad anksčiau sunkiai sekdavosi vaikams prieš miegą skaityti pasakas ir dėl to ji jausdavo vidinę gėdą.
Tačiau Jogilė knygutes pati sau skaitė tol, kol tekstus išmoko mintinai, tad dabar pasakas vaikams tiesiog perpasakoja. Kai nori – viskas įmanoma, šypsosi pašnekovė.
Psichoterapeutė: pripažinti kiekvieno individo unikalumą
Kognityvinės elgesio terapijos konsultantė, dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness)
mokytoja Janina Sabaitė primena, kad disleksija yra priskiriama neuroįvairovei. Pastaroji koncepcija pripažįsta, kad smegenų skirtumai yra natūralūs ir svarbūs žmonių įvairovės aspektai.
Tai apima disleksiją, autizmą, aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADHD) bei kitas neurologinės kilmės ypatybes.
„Pabrėžiant neuroįvairovę, svarbu pripažinti kiekvieno individo unikalumą ir teikti paramą, pritaikytą asmeniniams poreikiams, o ne stigmatizuoti ar marginalizuoti žmones dėl jų neurologinių skirtumų“, – teigia J. Sabaitė.
Specialistės teigimu, konkrečiai su disleksija susiję iššūkiai dažnai apima žodžių skambesio apdorojimą, raidžių sekų atpažinimą ir rašybos gebėjimus, tačiau disleksija niekaip nepriklauso nuo asmens intelektualinių gebėjimų: „Svarbu suprasti, kad disleksija nėra susijusi su žmogaus motyvacija mokytis ar su intelektu – daug disleksiją turinčių asmenų pasižymi aukštu intelektu ir kūrybiškumu.“
Visuomenės požiūris į neuroįvairovę ir su ja susijusius iššūkius pamažu keičiasi, tačiau vis dar reikia daug darbo, kad būtų užtikrintas visapusiškas priėmimas ir integracija, sako J. Sabaitė.
Jos teigimu, neuroįvairovės pripažinimas ir integracija visuomenėje bei darbo vietoje yra svarbūs ne tik asmenims, turintiems neurologinių skirtumų, bet ir visai bendruomenei – tai skatina įvairovę, inovacijas ir kūrybiškumą, prisideda prie sveikesnės ir labiau įtraukiančios aplinkos kūrimo.
„Neuroįvairovės pripažinimas ir integracija nėra tik etikos ar socialinės atsakomybės klausimas, bet ir verslo strategija, kuri gali padidinti inovacijas, produktyvumą ir darbuotojų pasitenkinimą“, – pastebi J. Sabaitė.
Gegužės 22 d. vyks svarbiausias metų renginys apie įvairovę ir organizacijų atvirumą – kasmetinė Įvairovės chartijos konferencija „Superįvairovė: nepažinti sluoksniai“.
Čia Lietuvos ir užsienio svečiai pristatys unikalias žmonių patirtis ir organizacijose vykstančius socialinius pokyčių eksperimentus. Daugiau informacijos – internetinėje svetainėje www.ivairoveskonferencija.lt
