Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Dokumentinė pjesė „Kintsugi žmonės“ – jaudinančios moterų išgyvenimo istorijos

Vilniaus Tarptautinės Moterų Asociacijos (IWAV) labdaros iniciatyvos „Sužydėjusi viltis“ (angl. „Blossom of Hope“) tikslas – pagerinti krūties vėžio diagnostiką ir gydymą Lietuvoje. Šį sykį organizuojamame prasmingame renginyje svečiai stebėjo jautrią dokumentinę pjesę – „Kintsugi žmonės“. Tikros moterų, išgirdusių krūties vėžio diagnozę istorijos, palietė ir sujaudino kiekvieną susirinkusįjį, rašoma organizatorių pranešime spaudai.
„Sužydėjusi viltis“
„Sužydėjusi viltis“ / Gusto Scinsko nuotr.

Iniciatyvos „Sužydėjusi viltis“ pirmininkė Aušra Mikulytė sako, kad krūties vėžys yra dažniausias onkologinis susirgimas pasaulyje ir dažniausia moterų onkologinė liga.

„Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 1600 krūties vėžio atvejų. Mirštamumas nuo šios ligos dar vis išlieka didelis, todėl pagrindinis labdaros iniciatyvos „Sužydėjusi viltis“ tikslas yra skatinti krūties vėžio prevencines patikras bei rinkti lėšas inovatyvioms ir būtinoms priemonėms įgyti, perduodant jas 5 Lietuvos onkologinėms ligoninėms“, – sako A.Mikulytė.

Prie šių metų renginio temos – „Kinstugi žmonės“ sukūrimo ir įgyvendinimo prisidėjo didelė profesionalų komanda. Vieni jų – renginio organizatorė Agnė Grigaliūnienė, dokumentinę pjesę režisuojantis Gytis Ivanauskas ir žinomos Lietuvos aktorės Toma Vaškevičiūtė, Gintarė Latvėnaitė ir Nelė Savičenko.

Idėjos autoriai nuoširdžiai dėkingi moterims, kurios atvėrė savo širdis ir pasidalijo asmeninėmis patirtimis.

„Nėra kada mirti“

Gyvenime skausmas, šventės, nelaimės ir naujienos sukrinta į vieną laikotarpį. Ir tu plauki su ta ošiančia upe, nes ji nesustoja. Turi plaukti. Šiuo atveju, dukros vestuvių išvakarėse išgirsta žinia mane išgelbėjo. Negalėjau verkti, reikėjo puoštis ir džiaugtis. Naujienas pasakiau vyrui, broliui, kitai dukrai, per tą sumaištį net skaudi žinia buvo priimta lengviau. Niekas nesvarstė, kad galėčiau nepasveikti. Net aš pati neleidau tokios minties. Bus sunku, bet išsikapanosiu.

Kad išsikapstysiu, tikėjo net jaunėlė. Štai guliu po chemijos lovoje, vos galvą gebu pasukti. Po kambarį bėgioja saulės spinduliai. Ateina trejų dukrelė, užlipa ant lovos, žiūri man į veidą iš labai arti, matau jos akių raineles.

„Žinau, kad pasveiksi“, – sako šis trejų metų spirgas. Aš verkiu, o ji nulipa ir išeina.

Prisiminus, kokiomis sąlygomis vyko chemoterapija, norisi ir juoktis, ir verkti. Juk visi gyvenome mano mamos bute. Ne tik aš su vyru, ne tik du mūsų jaunėliai – dvejų dukrytė ir penkerių sūnus, bet ir vyresnėlės, jau subrendusios dukros. Viena jų netruko susilaukti sūnaus. O bruzdėjimas, o klegesys kiekviename namų kampe. Gal ir gulėtum ant patalo leisgyvis, bet visame tame triukšme nepavyksta. Kur jau čia mirsi, kai visiems tavęs reikia.

Mūsų šeimoje graži tradicija – anūkus maudo močiutės. Grįžta dukra iš ligoninės su mažuoju sterblėje: „Mamyt, ruoškis, bus maudynės“. Aha, ruoškis. Ranką po operacijos skauda taip, kad norisi klykti. Atliktas visiškas vienos krūties pašalinimas, ten taip peršti, kad net saldu. Bet maudau savo pirmąjį anūką ir išmaudau, ir skausmą kuriam laikui pamirštu. Ir taip – kiekvieną vakarą. Nėra kada mirt...

„Upė po ledu“

Neplanavau vėžio. Visai jo nesitikėjau, nors man jau gerokai virš penkiasdešimt. Periodiškai tikrinausi, dirbau ramų juvelyrės darbą ir jaučiausi rami dėl savo kūno. Tačiau prieš tris metus intuicija ėmė siųsti signalus. Ten vėžys, kitur vėžys, darėsi neramu.

O tada ėmė skaudėti kairę ranką. Daktarė išrašė tepaliuką alkūnei, nors rėkiau – „Skauda petį, ar girdite mane?“. Nueinu nusiminusi pas vaistininkę. Sako, kam jums tas tepalas? O jei skausmai susiję su krūtimis? Būtinai pasitikrinkite. Pasitikrinu. Ir pasaulis sustoja.

Gydymas prasideda prieš Naujus metus ir tęsiasi iki pavasario. Jis agresyvus. Į mane upeliais teka nuodai. Mąstau – ką jaučia mano organizmas? Kaip jis suvokia pokyčius? Ar silpstantys mechanizmai atsistatys? Jau greit žiūriu į save veidrodyje be plaukų. Visą gyvenimą norėjau juos nusiskusti, bet vis atidėliojau, nenorėjau asociacijos su onkologija. Ir va prašau – svajonė išsipildė.

Kai esi išmuštas iš įprastos kasdienybės, viskas pasimato monumentaliau. Santykiai, jausmai, darbai, kūryba. Susijudina egzistenciniai klodai. Išvarai lauk streso sukeltas mintis, kad jos nesisuktų viduje kaip gyvatė, ryjanti savo uodegą. Apsivalai nuo smulkmenų. Išsigrynini gyvenimą. Atsirenki, su kuo bendrauti. Geras draugas net nepaskambina, o kur kas mažiau bendravęs atsiunčia glėbį gėlių.

Šiandien sunku. Kojos silpnos, tarsi guminės, todėl paimu popieriaus lapą ir bent rašau. Kad man skauda ir baisu. Kad vakar vaikščiodama pamačiau stirną. Užkliuvau už šakos. Išpyliau pieną. Radau ant žemės pinigėlį. Bijojau mirties. Sapnavau žalią namą atidarytomis langinėmis. Popieriuje paliktos raidės primena, kad vis dar esu čia, šioje žemėje, vis dar palieku savo pėdsaką…

„Sunkiausias egzaminas“

Esu moteriškų tyrimų pirmūnė. Juk mokytojos turi rodyti pavyzdį kitiems. Bet tai, pasirodo, neapsaugo nuo nelaimių, ypač po menopauzės. Štai prieš metus profilaktiškai atlikta radiograma nieko neparodė. Išskridau namo kaip ant sparnų. Sausį mamografija sustabdė gydytojos žvilgsnį kompiuteryje ilgiau. Ji atsisuko ir labai gražiai man pasakė: „Pasirodykite onkologui, rašau siuntimą“. Ji kalba, o aš nebegirdžiu. Žiūriu į savo krūtų nuotrauką ir matau kalcinatus. Kartą, savanoriaudama moterų organizacijoje, dalyvavau konferencijoje, kur medikė kalcinatus pristatė kaip garantuotą vėžio pranašą.

Ateina metas skustis plikai. Jaudinuosi, bet atvyksta sūnus, čiumpa mašinėlę ir savo plaukus nusiskuta pirmas. Atrodo kaip karys. Juokiasi. „Mama, nebijok“.

Nebijau. Atsistoju vonioje apsisiautusi rankšluosčiu ir jaučiu, kaip prie galvos odos prisiliečia mašinėlės metalas. Atlekia vyras, atidaro šampano butelį.

Pažiūriu į veidrodį po procedūros – visai gražu. Apima kvailas juokas. Kaip vaikystėje, kai pamokoje reikėjo tylėti, o kikenimas vis tiek virto lauk. Vis neprisiversdavau smarkiai keisti šukuosenos, tai štai – pasikeičiau už visas neišnaudotas progas.

Mano mama mirė nuo vėžio. Kai žinojau, kad jai liko vos keli metai, jie tapo tokie intensyvūs, tokie tikri. Mes tiek prisikalbėjom, tiek raudono vyno vakarais išgėrėm. Tai buvo geriausi mūsų vakarai, ar ne taip dainuojama? Todėl ir pati stengiuosi su visais bendrauti, tiktis, kalbėtis. Pagerėjo santykiai su draugėmis, susitinkame kas tris savaites. Jokių atidėliojimų – jei nesergame, visos ateinam. Atneša man tai ką skanaus, tai gėlių. Pagaliau visos supratom – nežinom, kas bus po mėnesio. Bet dabar esame čia. Negalim prarasti nė dienos…

Dirbo didelė komanda

Didžiausio iniciatyvos „Sužydėjusi viltis” metų renginio oficialus organizatorius – „OLIVE. Gyva komunikacija“.

Šiais metais prie projekto prisidėjo itin didelė kūrybos žmonių komanda: šoko Goda Laurinavičiūtė, skambėjo „Future Cello“ muzika, Giedrės Kilčiauskienės balsas, grojo Leon Somov.

Renginyje meno instaliaciją kūrė Mantas Petruškevičius, scenografiją kartu su „Video projektais” kūrė Gytis Šapranauskas ir Gustas Scinskas. Savo darbais prie renginio prisidėjo Aurimas Juodiškis, Kamilė Bukauskaitė, Ineta Gabreliūnaitė, Algirdas Drėma, Monika Čereškaitė, Agnė Pačekajė, „Ledo meistrai”. Renginį filmavo „3x3 LIETUVA“ komanda.

Prisidėti prie iniciatyvos galite čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs