Žmonės, dalyvaujantys organų donorystės ir transplantacijos procese, tikrai yra girdėję apie panevėžietę gydytoją Eugeniją Reinikovienę. Daugiau kaip tris dešimtmečius Respublikinės Panevėžio ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje dirbanti gydytoja reanimatologė sunkiausiomis akimirkomis sugeba jautriai prakalbinti pacientų, kuriems konstatuota smegenų mirtis, artimuosius, ir jie brangaus žmogaus organus dažniausiai sutinka paaukoti donorystei.
Galima sakyti, kad gydytojos E.Reinikovienės profesionalumas, atsidavimas darbui lemia, jog ši ligoninė, lyginant su kai kuriomis kitomis rajoninėmis donorinėmis ligoninėmis, transplantacijoms paruošia nemažai donorų organų ir audinių. Ji gali ir iš kelių dešimtmečių perspektyvos vertinti visuomenės ir gydytojų požiūrį į donorystę.
Teisinė reglamentacija atsirado vėliau
Respublikinė Panevėžio ligoninė – pirmoji ir vienintelė gydytojos E.Reinikovienės darbo vieta, kurios, tikina, nekeistų į kitą. Dar būdama gydytoja rezidentė ji pasiprašė priimama dirbti į Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių. Visa tai buvo prieš 36 metus – 1979-aisiais, o jau 28 metai E.Reinikovienė eina šio skyriaus vedėjos pareigas.
Kai kalba pakrypsta apie organų donorystės šioje ligoninėje pradžią, gydytoja sako, kad ja būtų galima laikyti maždaug 1981 metus. Tiesa, tuomet organų donorų pasitaikydavo itin retai – vos vienas kitas per metus. Ar per daugiau kaip tris dešimtmečius pakito visuomenės ir pačių gydytojų požiūris į organų donorystę?
Pasak gydytojos E.Reinikovienės, visuomenė tapo labiau apsišvietusi, pastaruoju metu žiniasklaida apie organų donorystę teikia itin daug pozityvios informacijos. O gydytojai? Jų visada yra visokių – kaip ir kiekvienos specialybės žmonių. Kai kurie – tikintys organų donorystės idėja ir ją palaikantys, tačiau yra ir visiškai tam abejingų.
Tiktai 1996 metais buvo priimtas Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas, kuriame numatyta, kad donoru gali būti tik asmuo, pareiškęs valią.
Beje, apie 1981-uosius, kai Panevėžio ligoninėje buvo pradėti ruošti organų donorai, teisiniuose dokumentuose dar nebuvo reglamentuotas reikalavimas gauti giminių sutikimą donorystei.
Tiktai 1996 metais buvo priimtas Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas, kuriame numatyta, kad donoru gali būti tik asmuo, pareiškęs valią po savo mirties paaukoti organus donorystei, arba kai raštišką sutikimą donorystei duoda mirusiojo artimieji.
Tais pačiais metais buvo įsteigtas ir Nacionalinis organų transplantacijos biuras, 2000 metais – valstybinis Žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų registras, įteisinta Donoro kortelė.
Transplantacijos būdavo atliekamos Vilniuje
Nors anuomet dar nebuvo sudėtingų šiuolaikinių medicininių tyrimų, patvirtinančių smegenų mirtį, smegenų mirties diagnostikai buvo skiriamas didelis dėmesys: dalyvaujant keliems gydytojams – neurologui, neurochirurgui ir anesteziologui reanimatologui – be visų smegenų mirties kriterijų nustatymo periodiškai būdavo atliekamas galvos smegenų encefalografinis tyrimas (jo metu, fiksuojant bioelektrines smegenų bangas iš gautų signalų sprendžiama apie smegenų aktyvumą ir mirtį).
1986-1988-ais per metus būdavo paruošiama po 7-8 organų donorus
Jei minėtas tyrimas parodydavo, kad smegenų veiklos nebėra, po 24 val., o vaikams – po 48 val. stebėjimo ir smegenų veiklos tyrimo pacientui būdavo konstatuojama smegenų mirtis.
1986-1988 metais, prisimena gydytoja, per metus būdavo paruošiama po 7-8 organų donorus (dažniausiai tais laikais būdavo paimami tik donoro inkstai). Transplantacijos operacijos buvo atliekamos tik Vilniuje, donoro organai iš Panevėžio būdavo gabenami į sostinę.
