Mes šiandien esame tokiame etape, kai daugelis Europos valstybių jau pakankamai ilgą laiką kovoja su globalia COVID-19 pandemija, tad galime padaryti tam tikrus apibendrinimus, galinčius būti naudingais ateityje kovojant su naujomis pandemijomis, kurios gali būti dar pavojingesnės. Taigi šiuo straipsniu noriu pateikti pastebėjimus apie epidemiologinę logiką kovoje su epidemijomis ir klaidas, kurių būtina išvengti ateityje.
Pirmiausia norėtųsi atkreipti dėmesį į šalis, kuriose COVID-19 galiausiai buvo suvaldyta.
Pirmiausia, kaip žinome, viskas prasidėjo Kinijoje. Ir čia ypatingą vaidmenį kovoje su epidemija vaidino kinų epidemiologijos legenda Zhongas Nanshanas, kuris įgavo savo autoritetą Kinijoje, kai per 7 savaites suvaldė 2003 m. kilusią SARS epidemiją. Taip pat mums geras pavyzdys yra Singapūras, kuris turi ypač glaudžius prekybinius ryšius su Kinija, tačiau registravęs tik 906 ligos atvejus, 240 pasveikusių, 22 kritinės būklės ir 3 mirtis.
Taigi, jei dėl kinų statistikos galime šiek tiek abejoti, Singapūro situacijoje kontaktas su COVID-19 epidemija buvo neišvengiamas dėl minėtų glaudžių ekonominių ryšių. Šioje šalyje padėtis iki šiol yra valdoma taikant visas įmanomas epidemiologines ligos kontrolės priemones: užsikrėtusiųjų ir galimų kontaktų izoliavimą, technologijas, testavimą ir kiekvieno piliečio atsakomybę už save ir kitus.
Epidemija valdoma ir kitose Azijos regiono valstybėse, kurios negalėjo išvengti epidemijos: Honkonge, Japonijoje, Pietų Korėjoje ir kt.
Kaip ir kodėl COVID-19 išplito Italijoje?
Kaip galėjo atsitikti, kad šalyje (Italijoje – red.) su puikia sveikatos priežiūros sistema COVID-19 pasiektų tokius aukštus sergamumo rodiklius (per 105 tūkst. infekuotų asmenų, 12,5 tūkst. mirusiųjų ir dar per 4 tūkst. sunkios būklės asmenų)?
Galimai svarbiausias veiksnys, padėjęs ligai išplisti, buvo bendras visuomenės atsipalaidavimas, kai epidemijos plitimas dar vasario pabaigoje atrodė panašus į anksčiau stebėtus SARS ar MERS epidemijų atvejus: net kai liga išplito už šalies ribų ir paveikė 20–25 kitas šalis, ji tose šalyse buvo greitai sustabdyta ir lokalizuota.
Taigi pirma pandemijos priežastis: vasario pabaigoje atrodė, kad pavyks epidemiją suvaldyti pirminiame jos židinyje – Uhano ir kitose paveiktose Kinijos provincijose bei gretimose Azijos šalyse. Vasario 28 d. publikuota pirminė informacija apie mirštamumą rodė gerokai mažesnius rodiklius nei SARS ar MERS atveju. Galimai tai lėmė, kad Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) delsė priimti deklaraciją dėl pandemijos iki kovo 11 d. Todėl Europoje, taip pat ir Italijoje bei Lietuvoje, vyravo bendra nuomonė, kad viskas bus greitai išspręsta. O tai buvo didžiausia klaida.
Antra klaida. Dešimtys tūkstančių kinų yra įdarbinti Šiaurės Italijos mados industrijoje, jie dirba tekstilės pramonės įmonėse, batų ir odos apdirbimo gamyklose, kurios gamina produkciją su prekės ženklu „Made in Italy“. Norint sustiprinti Kinijos ir Italijos ekonominius ryšius pastaraisiais metais buvo paleisti tiesioginiai skrydžiai į Uhaną ir kitus Kinijos miestus, taigi vasario viduryje, kinų Naujųjų metų laikotarpiui, nemaža dalis šių darbuotojų buvo išvykę aplankyti savo giminių į tėvynę.
Prasidėjus epidemijai, Italijos sveikatos tarnybos suskubo tikrinti grįžtančiųjų sveikatą (matuoti temperatūrą) oro uostuose, ir manyta, kad tai sustabdys infekcijos įvežimą, tačiau tiriami buvo tik tiesioginiais reisais iš Kinijos grįžtantys asmenys. Pasklidus gandams apie sveikatos tikrinimus, dalis grįžtančių iš Kinijos į Italiją, siekdami išvengti nesklandumų, vyko su persėdimu kitose šalyse ir liko netikrinti.
Trečia klaida. Pradėjus plisti ligai Italijoje, vasario pabaigoje ir kovo pradžioje, daug italų vis dar vyko į kitas Europos šalis slidinėti, tokiu būdu Europos slidinėjimo kurortai tapo tikromis viruso platinimo zonomis kitose Europos šalyse – Austrijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Belgijoje ir kitose šalyse. Kontrolė vis dar buvo taikoma tik oro uostuose ir tik atvykstantiems iš Azijos regiono.
Ketvirta klaida. Vienas svarbiausių epidemiologinių rodiklių yra žinojimas, kurioje visuomenės grupėje liga plinta, ją nustatyti ir kontroliuoti izoliuojant, pritaikant specialiąsias ar individualias apsaugos priemones. Tačiau Italijoje liga labai greitai pradėjo plisti ligoninėse ir senelių namuose, tai lėmė spartų mirčių skaičiaus augimą. Rizikos grupės asmenų testavimas nebuvo pakankamas.
Penkta klaida ir turbūt svarbiausia: epidemiologinės situacijos monitoringo ir vertinimo trūkumas lėmė tai, kad nebuvo laiku priimti sprendimai, skirti ligos atvejų nustatymui ir izoliavimui, visuomenė nebuvo tinkamai pasiruošusi ir nežinojo, kaip elgtis, kaip apsisaugoti. O kultūriniai ir glaudūs socialiniai ryšiai lėmė spartų ligos plitimą tiek tarp jaunų, tiek tarp vyresnio amžiaus žmonių.
Čia dar grįžkime prie Kinijos. Jei vertintume ligos plitimą Kinijoje, Kinija pirmiausia neturėjo laiko pasiruošti, todėl iš pradžių liga plito nesustabdomai. Norint ją sustabdyti, kinams reikėjo išskirti ligos sukėlėją, nuskaityti jo genetinį kodą, sukurti diagnostinį testą, tada apsispręsti ir priimti sprendimus dėl kontrolės priemonių ir testavimo.
Tai užtruko iki sausio 20 d., kuomet jie jau turėjo apie 100 sergančiųjų, sausio 22 d. šis skaičius šoktelėjo iki 200 atvejų, ir tai epidemiologams buvo aiškus signalas, kad liga plinta eksponentiškai, karantino priemonės yra būtinos, jos skubiai ir buvo įvestos Uhano mieste.
Vasario 5 d. dieną registruojamų per dieną užsikrėtusiųjų skaičius viršijo 3500 atvejų. Taigi Kinija nespėjo pasiruošti ir suvaldyti ligos židinyje.
Kaip viskas vystėsi Italijoje?
Vasario 21 d. naujų registruotų užsikrėtusiųjų skaičius nuo 3 padidėjo iki 20, tai rodė eksponentinį ligos plitimą, tačiau jokių priemonių nesiimta. Vasario 22 d. atvejų skaičius pašoko nuo 20 iki 62 atvejų, vasario 24 d. – nuo 155 iki 229 atvejų, o lyginant epidemines kreives su Uhanu, tai jau rodė, kad epidemijos piko metu bus pasiekta mažiausiai 50 tūkst. atvejų.
Tačiau net tada karantino priemonės nebuvo įvestos, karantinas nebuvo įvestas ir vasario 29 d., kai infekuotųjų skaičius išaugo nuo 888 iki 1128. Karantinas Lombardijos regione buvo įvestas tik kovo 8 d. Tačiau net ir įvedus karantiną gyvenimas Italijoje nesustojo, žmonės to nepriėmė rimtai, ir dabar situacija Italijoje yra daug blogesnė nei buvo Kinijoje.
Kas vyksta Lietuvoje?
Kodėl visa ši istorija mums aktuali? Visu pirma, Lietuvoje matomos labai aiškios paralelės su Italijos atveju. Ligos plitimas nebuvo sustabdytas per pirminį židinį – grįžtančiuosius iš užsienio. Tai lėmė, kad nebuvo pritaikytos pakankamos kontrolės priemonės: rizikos asmenų testavimas ir izoliacija. Liga išplito bendruomenėje, dabar yra keletas ligos židinių, o tai rodo, kad tai jau antras ligos plitimo etapas.
Ligos plitimas nebuvo sustabdytas per pirminį židinį – grįžtančiuosius iš užsienio.
Nuo kovo 16 d., kai Lietuvoje registruotų naujai užsikrėtusiųjų skaičius šoktelėjo nuo 11 iki 18, buvo įvestas karantinas, kurio metu ribojami didesni asmenų susibūrimai. Tai yra pakankamai draugiškos karantino sąlygos, kurios galėtų būti griežtinamos.
Šiandien naujų užregistruotų susirgimų skaičius net ir padidėjus tyrimų apimtims esmingai neauga, nors dar ir nesimato, kad ligos plitimas būtų stabdomas. Taigi kol kas nestebime eksponentinio ligos atvejų augimo, tačiau esant šalyje 581 užsikrėtimo atvejui (ketvirtadienio ryto duomenimis – 649 – red.) darosi sudėtinga kontroliuoti visus užsikrėtusiuosius ir sergančiuosius. Čia jau reikia visuomenės (ir kiekvieno iš mūsų) supratimo ir įsiklausymo į atsakingų asmenų už epidemijos suvaldymą nurodymus.
Jei dabar šis registruojamų atvejų skaičius pradėtų eksponentiškai augti, tai jau reikštų mums Italijos scenarijų ir visas iš to sekančias pasekmes.
Žinodami visa tai, turime pasimokyti ir suprasti, kad viruso plitimas bendruomenėse yra susijęs su nukrypimais nuo epidemijų kontrolės taisyklių arba grėsmės neįvertinimu, todėl problemos sprendimui svarbus kiekvieno iš mūsų supratimas ir susikaupimas.
Norint suvaldyti situaciją reikia:
1. Duomenų, kuriuos vertintų epidemiologai, tinkamai juos interpretuotų.
2. Sprendimų priėmimo, svarbus jų savalaikiškumas ir pagrįstumas.
3. Atsakingo visuomenės elgesio ir tinkamo gautų nurodymų vykdymo.
Jei šie kontrolės elementai nesuveiks arba tarp mūsų bus taisykles laužančių asmenų, patys žinote, kas bus, o jei ne – skaitykite nuo pradžių.
