Kodėl Lietuvoje žudosi vyrai, o Skandinavijoje – ne
Psichologė Eglė Adomavičiūtė, paklausta, kodėl pagal statistiką savo noru iš gyvenimo dažniausiai išeina vidutinio amžiaus vyrai, teigė, kad vyrai išgyvena dėl tų pačių dalykų kaip ir moterys: finansiniai sunkumai, darbo praradimas, santykiai šeimoje, vienatvės jausmas. Tačiau mūsų visuomenėje vyrauja norma, kad vyrai negali reikšti emocijų ir būti tokie, kaip moterys. Jie patys turi išspręsti savo problemas, užuot kreipęsi pagalbos.
„Žmogus pasijunta vienišas, izoliuotas ir ima atrodyti, kad vienintelė išeitis problemai spręsti – savižudybė. Nuo senų laikų mūsų kultūroje susiformavęs požiūris, kad vyras yra tas, kuris išlaiko šeimą, visada yra stiprus, visada pats sprendžia visas problemas, tačiau taip yra ne visose šalyse. Pavyzdžiui, Skandinavijoje, kur nėra tokio didelio skirtumo tarp funkcijų pasidalijimo tarp lyčių, vyrų pečių neslegia tokia didelė atsakomybė už viską.
Nuo senų laikų mūsų kultūroje susiformavęs požiūris, kad vyras yra tas, kuris išlaiko šeimą, visada yra stiprus, visada pats sprendžia visas problemas, tačiau taip yra ne visose šalyse.
Be to, tose šalyse kreiptis pagalbos į psichologą yra normalu. Pas mus dar baiminamasi kreiptis ne tik todėl, kad „ką kiti pagalvos, kad aš nesusitvarkau su savo problemomis“, bet ir todėl, kad jeigu paaiškėja, jog žmogus kreipiasi dėl savižudybės, į jo ligos istoriją gali būti įrašyta tam tikra diagnozė, kuri gali reikšti, kad nebus galima dirbti tam tikro darbo, kreivai žiūrės darbdavys, bankas neduos paskolos ir pan.“, – vardijo pašnekovė.
Be to, vyrai dažniau nei moterys vartoja alkoholį, kuris yra stiprus savižudybės rizikos veiksnys. Ypač dažna ši savižudybės priežastis būna kaimuose ir mažuose miesteliuose – čia ji dar persipina su dideliu nedarbo lygiu. Psichologų etatų rajonuose nėra, žmogui dažnai tenka iki psichologo važiuoti keliasdešimt kilometrų. Tam gali ryžtis tik labai motyvuotas žmogus ir, be to, turintis pinigų.
Ar iš tiesų tai perkūnas iš giedro dangaus
Aptardami savižudybės atvejį aplinkiniai dažnai jį vertina kaip netikėtumą – esą tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Psichologė tikina, kad tik aplinkiniams atrodo, jog žmogus nerodė jokių ženklų.
„Iš tiesų būna labai retai, kai žmogus nusižudo impulsyviai, t. y. ateina tokia mintis ir jis įgyvendina ją. Dažniausiai žmogus rodo signalus, kad jam kyla tokių minčių. Pradėjus galvoti apie savižudybę sprendimas nepriimamas greitai, žmogus gana ilgai apie tai svarsto, o kai priima sprendimą, jis rodo kitiems žmonėms signalus. Žinoma, tie signalai gali būti labai silpni, nes toks žmogus nelinkęs bendrauti atvirai, jis savo išgyvenimus slepia po tam tikra kauke, todėl aplinkiniai jų nepastebi.
Tai ir yra didžiausia problema. Kai žmonės nežino, kaip atpažinti su savižudybės rizika susijusius signalus, kaip suteikti pagalbą, ką daryti, einama lengviausiu keliu. Susidaro įspūdis, kad tiesiog apsiginkluojame bejėgiškumu ir abejingumu. Esą esame savižudžių tauta ir ką čia padarysi. Tarsi susitaikome su tuo. O juk mes niekada negalime žinoti, kada su tokiomis mintimis susidurs mums artimas žmogus ar netgi mes patys“, – svarstė E.Adomavičiūtė.
Kaip teisingai reaguoti
Pašnekovės manymu, būtent todėl reikia žmones mokyti empatijos šiai temai, kad nebijotume apie tai kalbėti. Ir pradėti tai reikia nuo vaikų.
Išgirdus, kad žmogui viskas atrodo beprasmiška, reikia nebijoti apie tai su juo pasikalbėti, jį išklausyti.
„Mokyklose vaikai turi etikos arba tikybos pamokas, bet nėra rūpinimosi psichologine jų sveikata. Nuo mokyklinio amžiaus vaikai turi būti supažindinami su šia problema, turi būti aiškinama, kaip svarbu matyti, jausti aplinkinius žmones, žinoti, kaip jiems galima padėti. Juk savižudybės pas mus paplitusios ir tarp paauglių. Esu savanoriavusi „Jaunimo linijoje“ ir esu sulaukusi daugybės skambučių, kurių metu jaunuoliai dalydavosi mintimis apie savižudybę. Jaunuoliams trūksta informacijos šia tema ir, deja, mažai judinamas klausimas, kad mokyklose atsirastų švietimas šia tema.
Deja, savižudybių tema vis dar laikoma nepatogi ir tarp suaugusiųjų, todėl jai uždėta tabu stigma ir ji išstumiama. Jei žmogus pasiguodžia, kad blogai jaučiasi, kokia dažniausia aplinkinių reakcija? „Viskas bus gerai“. Jei žmogus prisipažįsta turintis minčių apie savižudybę, kas sakoma? „Baik kalbėti nesąmones“. Mes neigiame problemą, užuot įveikę baimę ir pradėję apie ją kalbėti kaip apie bet kokią kitą problemą“, – teigė psichologė.
Kaip reikėtų reaguoti teisingai? Išgirdus, kad žmogui viskas atrodo beprasmiška, reikia nebijoti apie tai su juo pasikalbėti, jį išklausyti. Žmogus tuomet jausis išgirstas ir suprastas, o tai jau didelė pagalbos dalis. Tai, regis, labai paprastas dalykas, bet jį padaryti, pasak pašnekovės, mums dažniausiai labai sunku ir nepatogu. Kita vertus, kuo daugiau apie tai kalbėsime, tuo ši tema taps patogesnė. Tuo dabar vyraujantis požiūris į savižudybę, kad galvoti apie tai negalima, kitos išeities nematantiems žmonėms tikrai nepadės.
Psichologė paragino išklausyti žmogų, atviraujantį apie norą nusižudyti, be vertinimo ir baimės bei paraginti jį ieškoti profesionalios pagalbos.
„Pas mus net ir draugui baisu pasakyti, kad yra minčių apie savižudybę, nes tave arba atstums, arba pradės protinti, kad taip galvoti negalima. Kiti galbūt natūraliai išsigąsta atsakomybės, kad nesugebės tinkamai padėti, žmogus vis tiek nusižudys ir jie jausis dėl to kalti. Tačiau reikia žinoti, kad pasirinkimo atsakomybė visada lieka žmogui, o ne jums. Žmogus priima galutinį sprendimą. Todėl visada geriau ką nors daryti, negu nieko nedaryti.
Kartais reikia ne tik nusiųsti žmogų pas specialistą, pavyzdžiui, patarti, kur kreiptis, rasti kontaktus, bet jį nuvesti, nueiti kartu su juo, nes pats žmogus gali nedrįsti eiti vienas.
Kartais reikia ne tik nusiųsti žmogų pas specialistą, pavyzdžiui, patarti, kur kreiptis, rasti kontaktus, bet jį nuvesti, nueiti kartu su juo, nes pats žmogus gali nedrįsti eiti vienas. Tai pavyzdys, kaip atsakomybe galima pasidalyti. Kai žmogus ima galvoti apie savižudybę, jo mąstymas susiaurėja ir jis mato vienintelę išeitį, daugiau jokių kitų išeičių nemato. Savižudybė yra ilgalaikis sprendimas trumpalaikei problemai išspręsti“, – aiškino E.Adomavičiūtė.
Kokia pagalba valstybėje teikiama šiandien
„Toks žmogus turi pakliūti pas psichiatrą arba psichologą, kuris jam suteikia pagalbą. Taip turėtų būti ir didžiuosiuose miestuose, taip ir yra. Tačiau provincijoje šių specialistų pagalba prieinama sunkiai. Kai gyveni Vilniuje, problemų nėra, regis, ir vienur gali nusiųsti žmogų, ir kitur, bet provincijoje tokia galimybė – gauti specialisto konsultaciją – labiau teorinė. Tai beveik neįmanoma. Psichologų, psichiatrų etatų provincijos įstaigose arba visai nėra, arba jiems sudaromos netinkamos sąlygos dirbti, ir specialistai ten tiesiog nevažiuoja.
Pagrindinis dalykas, padedantis mažinti savižudybių skaičių, – didėjantis pagalbos prieinamumas. Jei žmogus jau bandė žudytis ir patenka į ligoninės stacionarą, išleistas jis nukreipiamas į psichikos sveikatos centrą, kur su juo dirba psichiatras ir psichologas. Tačiau vėlgi tai įmanoma tik mieste. Provincijos žmogui neįkandama kartą per savaitę vykti pas specialistą keliasdešimt kilometrų ir jis lieka su savo problemomis vienas“, – sakė E.Adomavičiūtė.
Psichologės manymu, kol kas nėra bendros Lietuvai strategijos, kaip mažinti savižudybių skaičių. Yra atsiradusių programų, kaip atpažinti savižudybės riziką ir ką daryti tokiais atvejais, kurios pritaikytos specialistams ir kai kurių profesijų atstovams (mokytojams, socialiniams darbuotojams, policininkams ir pan.), tačiau dar nesugalvota, kaip įtraukti paprastus žmones, kadangi nebūtinai apie savižudybę galvojantis žmogus pateks į jų akiratį.
„Kad savižudybių skaičiai nesikeičia daugybę metų, pirmiausia trūksta valstybės priemonių, bendros strategijos savižudybių rizikai mažinti. Aišku, mūsų kultūra, tradicijos, uždarumas, paplitęs alkoholio vartojimas, baimė kreiptis į specialistą, dideli nedarbo mastai, maži atlyginimai – taip pat nemenki rizikos veiksniai. Regis, mes jau patys susitaikėme su nuolatinėmis savižudybėmis, vadindami save savižudžių tauta.
Žmogaus atėjimą pas psichologą turėtume vertinti ne kaip silpnybės, bet kaip stiprybės požymį, nes žmogus nekreipia dėmesio į vyraujančią mūsų visuomenėje stigmą ir nori susitvarkyti savo gyvenimą
Geruoju pavyzdžiu galėtų būti Skandinavijos šalys. Ten pagalba prieinama visiems, žmonės ją gali gauti daug greičiau, kita vertus, ir patys žmonės jos kreipiasi daug dažniau ir paprasčiau nei lietuviai. Tai tiesiog kitokia kultūra. Švedijoje nėra baimės kreiptis į psichologą manant, kad kiti apie juos pagalvos kažką bloga. Kiti šeimos nariai, draugai tokiais atvejais netgi palaiko. Pas mus vis dar yra stigma – jei kreipiesi į psichologą, vadinasi, esi silpnas, nesusitvarkai, turi psichikos problemų“, – įsitikinusi specialistė.
Pasak jos, kitose šalyse vos ne kiekviena šeima turi savo asmeninį psichologą, į kurį gali kreiptis bet kada ir bet kokiu klausimu. Iš tiesų, žmogaus atėjimą pas psichologą turėtume vertinti ne kaip silpnybės, bet kaip stiprybės požymį, nes žmogus nekreipia dėmesio į vyraujančią mūsų visuomenėje stigmą ir nori susitvarkyti savo gyvenimą
Kiek gyvybių išgelbėja psichologinė pagalba telefonu
Ką psichologė atsakytų tiems, kurie netiki, kad pokalbis su specialistu gali išspręsti jų problemas?
„Taip, psichologas žmogaus problemos neišspręs, bet jis padės žmogui kritiniu laikotarpiu išbūti savo jausmuose, savo mintyse, nes dažnai žmogus pradeda galvoti apie savižudybę, kai jam ima atrodyti, kad jis šio buvimo nebegali ištverti. Jis tiesiog nori nieko nejausti, nieko negalvoti, kad būtų tuščia. Taigi specialistas palengvina šį išbuvimą. O kai tu išbūni tuos jausmus, su jais susitvarkai, jau galima ieškoti problemos sprendimo pačiam.
Taip, psichologas žmogaus problemos neišspręs, bet jis padės išbūti savo jausmuose, savo mintyse, nes dažnai žmogus pradeda galvoti apie savižudybę, kai jam ima atrodyti, kad jis šio buvimo nebegali ištverti.
Tikrai yra daugybė sėkmingų atvejų, kai žmonės ateina pas specialistus viskuo nusivylę, mąstydami tik apie savižudybę, tačiau ne vienas žmogus, kuris tokioje situacijoje kreipėsi pagalbos, dabar sėkmingai gyvena ir tvarkosi ar jau susitvarkė savo problemas. Pagalba, žiūrint iš šalies, atrodo sunkiai įžvelgiama – kas gi čia gali pasikeiti nuo pokalbio, tačiau iš tiesų tai labai galingas dalykas“, – teigė pašnekovė.
Kai neįmanoma pakliūti pas specialistą, galima skambinti į psichologinės pagalbos telefonu tarnybas, kurių yra ne viena.
„Šios linijos taip pat labai veiksmingos. Kartais pokalbis su tokiais žmonėmis užtrunka ir tris valandas. Tokiomis akimirkomis svarbiausias yra emocinis palaikymas ir supratimas. Savanoris su žmogumi išbūna pavojingiausią momentą, kol impulsyvus noras tuo metu nusižudyti praeina, be to, jam paaiškinama, ką daryti toliau, kur kreiptis pagalbos.
Taigi žmogus iš tiesų yra išgelbėjamas. Kai žmogaus skambina pagalbos telefonu ar kreipiasi į artimuosius, tai reiškia, kad jis nenori nusižudyti, tačiau šiuo metu mato tik tokią išeitį. Todėl džiaugiuosi, kad bent jau yra telefoninės pagalbos linijos, į kurias gali pasiskambinti atokiose vietovėse gyvenantys žmonės“, – sakė psichologė.
Ko galėtume pasimokyti iš kitų šalių
Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus psichiatras Janas Hilbigas, vedantis grupes, skirtas emocinį nestabilumą, taip pat minčių apie savižudybę turintiems žmonėms, idėją perėmė iš Vokietijos Liubeko universiteto Psichiatrijos ir psichoterapijos klinikos, kurioje jam teko dirbti.
J.Hilbigo teigimu, Vokietijoje nuo 8-o dešimtmečio savižudybių nuosekliai mažėja ir tai siejama su žmonėms plačiai prieinama psichoterapija. Vien viešai kalbėti apie problemą, organizuoti įvairius renginius neužtenka. Žinoma, tai mažina stigmą, ir vis daugiau žmonių drįsta ieškoti pagalbos, bet turi būti pakankamai specialistų, kurie kompetentingi suteikti pagalbą.
„Taip pat, mano manymu, ne pats geriausias sprendimas, kai žmogus su savižudybės rizika patenka į uždarą skyrių, kuriame smarkiai apribojama jo laisvė judėti. Taip bandoma jį apsaugoti, bet mokslininkai nesutaria dėl tokio sprendimo naudos. Manau, tai susiję ir su teisine situacija. Psichiatrai bijo, kad jeigu nepakankamai užtikrins žmogaus fizinį saugumą ir šis nusižudys, jo artimieji su psichiatru bylinėsis, kad padarė klaidą, duodamas žmogui per daug laisvės.
Tačiau žmogus, naudojęs agresiją prieš save, ieškodamas pagalbos, patenka į situaciją, kurioje apribojama jo laisvė. Toks apribojimas gali būti suvokiamas kaip agresija. Tai neigiama patirtis, kuri tikrai nestiprina noro gyventi. Kita vertus, esant aukštai savižudybės rizikai šiuo metu sistema negali siūlyti tinkamų alternatyvų“, – įsitikinęs pašnekovas.
Jis teigė svajojantis apie mobilią pagalbą krizės metu, kuri galėtų būti teikiama ir namie. Prireikus slaugytoja ar kitas specialistas galėtų likti su žmogumi ir jo šeima netgi per naktį, išbūti jautriausias akimirkas ir pasitraukti, kai pasidarys saugiau.
„Tai visai kita situacija – žmogus neuždaromas, o pagalba ateina į jo namus. Aišku, tas kainuoja, bet ilgainiui tai atsiperka. Tokias komandas turi Jungtinė Karalystė, Skandinavijos šalys. Jose paskaičiuota, kad tokia pagalba kur kas pigesnė nei žmogaus gydymas stacionare. Pagaliau, tai gali padėti išvengti nelaimės. Kylant mintims apie savižudybę, žmogų visada lydi dvilypiai jausmai: traukia ir į mirtį, ir į gyvenimą.
Jei tokioje situacijoje žmogui švelniai pasiūloma pagalba, tai gali padėti išjudėti iš pavojingo taško. O pernelyg didelis spaudimas gali sukelti priešingą reakciją, pasipriešinimą pagalbai. Būtent todėl svarbu, kad savižudybių prevencijos programoje atsirastų mobilios pagalbos siūlymas, kad žmonės būtų su juo supažindinami“, – teigė psichoterapeutas.
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
