Žmonių širdis palietusi žinutė
Šeima nusprendė paviešinti šį jautrų prašymą be paties vyro žinios. Mat baiminosi, kad policininku dirbęs ir daug metų gelbėjęs kitus, jis griežtai atsisakys pagalbos, tačiau sužinojęs, kad jo svajonė nelikti uždarytam tarp keturių sienų įgyvendinama, apsiverkė. Štai ką parašė jo dukra:
„Mano tėtis – 53-ejų buvęs policininkas, sporto aistruolis, gamtos mylėtojas ir visų gyvūnų užkalbėtojas (nėra tokio, kuris jam atsispirtų). Beveik 30 metų saugojęs, gynęs ir padėjęs kitiems, pamiršęs save ir ilgą laiką nekreipęs dėmesio į stiprius galvos skausmus bei svaigimą, 2014 m. išgirdo siaubingą diagnozę – neoperuojamas smegenų vėžys.
Po daugelio konsultacijų, tyrimų, biopsijos tėčiui buvo diagnozuotas piktybinis 3 laipsnio auglys – astrocitoma. Tėtis paliko darbą ir pradėjo gydytis spinduline terapija. Visi, kuriems teko tai pereiti, žino, kaip tai sunku. Po pusės metų terapijos kurso situacija pagerėjo.
Visą gyvenimą sportuojantį ir fiziškai aktyvų žmogų paralyžiavo per mažiau nei mėnesį.
Tėčiui kaip niekada norėjosi dirbti, imtis jam įprastų veiklų – žaisti futbolą, lankytis sporto salėje (anksčiau pelnydavo medalius iš daugiakovės). Jis pagal savo darbingumo lygį susirado darbą Verslo ir paslaugų mokykloje, vėl su draugais žaidė futbolą – kartais net užsimiršdavo, kad smegenyse nesustabdomai dauginasi žvaigždutės formos ląstelės.
Po trejų metų, 2018 m. pradžioje, auglys atsinaujino ir tėčiui buvo paskirta chemoterapija. Penkias dienas per mėnesį ir taip šešis kartus jis gėrė stiprius vaistus, kurie, rodos, kartais atimdavo visas gyvybines jėgas. Tačiau jis tikėjo ir sugebėjo nepasiduoti nykioms mintims. Dar šią vasarą tėtis jautėsi puikiai: šokinėjo nuo pakylų prie jūros, rungėsi boulinge su šeima, bėgiojo su šuniuku po stadioną, mynė dviratį. Kartais klausdavome savęs, iš kur jis toks stiprus.
Viskas pasikeitė šių metų rudenį, kai MRT parodė labai gausų auglio išvešėjimą kairiajame smegenų pusrutulyje. Tie augliai pradėjo spausti nervus, atsakingus už judesį. Gydytojai įspėjo, kad maždaug per mėnesį jis gali būti paralyžiuotas. Prognozės pasitvirtino – visą gyvenimą sportuojantį ir fiziškai aktyvų žmogų paralyžiavo per mažiau nei mėnesį. Iš tėčio atėmė viską – ne tik tikėjimą, kad pagerės, bet ir fizinę jėgą, kurią puoselėjo ir kuria rūpinosi sportuodamas ir sveikai gyvendamas.
Tėčiui nedavė daug laiko prisitaikyti. Per mėnesį jis turėjo priprasti, kad dabar juo turės pasirūpinti kiti, kad futbolo kamuolys niekada nebebus paspirtas jo kojos, kad norėdamas paprasčiausiai apsiversti ant kitos pusės, jis turės kviestis kitų pagalbos.
Per mėnesį jis turėjo priprasti, kad dabar juo turės pasirūpinti kiti.
Tačiau prie vieno dalyko tėtis negali priprasti – minties, kad negalės išeiti į lauką. Mes gyvename penktame aukšte, o name nėra lifto. Tėčio transportavimas į lauką neįmanomas be laiptų kopiklio, o judėjimas lauke jam pačiam – be elektrinio vežimėlio.
Socialinės rūpybos centrai net neturi kompensuojamo elektrinio vežimėlio, o laiptų kopiklio reikėtų laukti eilėje – dvejus metus. Ir jokių išimčių. Mūsų tėtis laukti tiek negali, todėl kreipiamės į visus skaitančiuosius. Vidutiniškai elektrinis vežimėlis kainuoja 1500 eurų, o laiptų kopiklis – 2200 eurų. Bendra šių pirkinių kaina siektų 3700 eurų.
Kiekviena jūsų auka, kiekvienas prisidėjimas padėtų išsipildyti mūsų tėčio svajonei – išeiti į lauką, nuvažiuoti į mišką, pamatyti, kad pasaulis susirgus nėra tik keturios uždaros kambario sienos.“
Reikiama suma surinkta per keturias valandas
Kaip 15min pasakojo Gabija, ji pati tikėjosi, kad geriausiu atveju pinigus pavyks surinkti per mėnesį, tačiau kai pamatė sąskaitą praėjus keturioms valandoms nuo žinutės išplatinimo, buvo sukrėsta.
„Turėjome idėją padaryti tėčiui dovaną Kalėdoms. Berods, pasidalino pusantro tūkstančio žmonių, nors draugų „Facebook'e“ turiu trigubai mažiau. Jau dabar suma yra didesnė nei prašėme, bet vėlgi tai mums atveria naujų galimybių galvoti ne tik apie minimalius poreikius, bet ir apie tai, kaip dar geriau pritaikyti butą neįgalaus žmogaus poreikiams.
Įrašu pasidalino pusantro tūkstančio žmonių, nors draugų „Facebook'e“ turiu trigubai mažiau.
Kai viskas apsivertė aukštyn kojomis, buvę namai tapo labai nepatogūs. Net tokie maži dalykai, kaip nedidelis slenkstis, mums yra trukdis. Kol tėtis dar vaikščiodavo su vaikštyne, jis sunkiai tai įveikdavo. Taip pat reikėtų keisti vonią, kad tėtis galėtų joje praustis patogiau“, – pasakojo moteris, prisipažindama, kad dabar net eidama gatve pastebi, kad ir viešosios miestų erdvės nepritaikytos neįgaliesiems.
Ji užtikrino, kad visi pinigai bus panaudoti tik buto reikmėms, o tai, kas liks, bus paaukota vėžiu sergantiems vaikams.
„Neketiname piktnaudžiauti žmonių gerumu. Jau sirgdamas tėtis buvo užsiminęs, kad norėtų paremti vėžiu sergančius vaikus, nes pamatė, kiek reikia lėšų gydymui sergant vėžiu, mat atsiranda daug kompleksinių problemų. Tuo metu jis turėjo santaupų, tačiau jas visas teko panaudoti tėčio gydymui“, – teigė pašnekovė.
Galimybė paaukoti šeimai ir prisidėti prie kitų patogumų įrengimo bute, vis dar yra. Tai galima padaryti čia.
Mama klausia – kaip reikės atsidėkoti
Pasak Gabijos, jos tėčiui baisiausia, kad viskas įvyko labai greitai, todėl jam tikrai labai sunku prisitaikyti. Jam paralyžiuota viena pusė, taigi jis dar turi vieną ranką ir koją, bet to neužtenka. Būtent todėl jam reikalingas ir elektrinis vežimėlis, nes paprastame reikia pačiam sukti abu ratus.
„Su šia liga tėtis labai sėkmingai gyveno ketverius metus, mes kartais net užmiršdavome, kad jis serga, nes gyveno, kaip gyvenęs, nors gydytojai jam buvo davę pusmetį. Ir dabar jie liūdnai kalba – esą jau išgyvenome tiek, kiek maksimaliai buvo galima išgyventi.
Tačiau mes tuo nenorime tikėti, mes vis dar tikime, kad tėtis dabar sugebės pakovoti ir dar gyvens, tik jau technikai padedant. Dabar jam labai trūksta galios kažką pačiam padaryti, savarankiškumo. Vežimėlis jam šio savarankiškumo suteiks.
Dar kartą dėkoju visiems už tokį beribį gerumą. Esu labai sujaudinta, kad aukojo žmonės, kurie net nėra artimi draugai, tiesiog buvę bendraklasiai, seni pažįstami, kurių nemačiau daugybę metų, ar tiesiog draugų draugai. Pamatėme, kad turime tvirtą draugų ratą.
Mama manęs klausė – kaip dabar atsidėkoti? Mano tėvai iš tiesų niekada nieko nėra prašę ir jaučiasi dabar kalti, kad juos parėmė kiti. Tačiau kitose šalyse labdaros ir paramos tradicijos bendruomenėje egzistuoja seniai, tik mes vis dar gėdijamės paprašyti“, – svarstė Gabija.
Moteris dėkoja ir už visas palaikymo žinutes, kurias gavo. Ji pažadėjo – grįžusi visas perskaitys tėčiui, nes būtent jam reikia šio palaikymo labiausiai.
