Procedūros metu neurochirurgai implantuoja naujos kartos stimuliatorių kairėje kaklo-krūtinės srityje po oda. Elektriniu impulsu stimuliuojamas klajoklis nervas siunčia signalą iki smegenų, kur smegenų žievėje esančio epilepsinio židinio srityje sumažėja žievės dirglumas – taip židinys tarsi nuraminamas.
Antradienį pirmosios tokios operacijos Lietuvoje atliktos keturiems Kauno klinikų pacientams: dviem suaugusiems ir dviem vaikams.
Daugiau apie pirmąsias klajoklio nervo stimuliacijas papasakojo Neurologijos klinikos Epileptologijos sektoriaus vadovė prof. Milda Endzinienė.
Lietuva yra viena iš paskutiniųjų Europos Sąjungos šalių, pradėjusi taikyti šį metodą.
„Džiugi diena, kuri vainikavo ilgus metus laukimo. Šis metodas sukurtas jau seniai. JAV jis pradėtas taikyti dar 1997 m. Lietuva yra viena iš paskutiniųjų Europos Sąjungos šalių, pradėjusi taikyti šį metodą. Latvijoje ir Estijoje kompensavimo mechanizmai jau veikia.
Kodėl tiek laukta? Nes tai brangu. Brangi ne tik aparatūra. Gamintojas yra įsipareigojęs mokyti žmones, kurie dirbs su įranga, tad tai taip pat turi savo kainą. Vis dėlto šių metų pradžioje šis metodas buvo įteisintas kaip kompensuojamasis. Per metus Lietuvai leista įsigyti 20 sistemų. 12 jų atkeliavo į Kauno klinikas. Prietaisas pristabdo nenormalių epilepsinių priepuolių kilimą. Nuspėja juos pagal širdies susitraukimų dažnį. Artėjant priepuoliui, įvyksta stimuliacija, tad atsiranda šansų, kad priepuolis neįvyks“, – teigė M.Endzinienė.
Pasak jos, nors šio stimuliatoriaus kaina nėra maža, tačiau gydymo eigoje ženkliai sumažėja kitos išlaidos, susijusios su pacientų gydymu: skubių hospitalizavimo, komplikacijų gydymo, nedarbingumo kaštai.
Kauno klinikose šiuo metu yra numatyti 25 vaikai ir 15 suaugusių kandidatų, kuriems galėtų teoriškai būti pritaikytas šis metodas. Šiems asmenims nepadėjo įvairūs vaistai, jiems negalima taikyti ir įprasto chirurginio metodo. Taigi vien Kauno klinikose gydoma apie 40 įvairaus amžiaus pacientų, kuriems klajoklio nervo stimuliacija – vienintelė likusi dar neišbandyta galimybė kontroliuoti epilepsijos priepuolius.
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 22 tūkst. epilepsija sergančių asmenų. Ketvirtadalis jų – vaikai.
Gydytojos neurologės, Epilepsijos centro vadovės dr. Giedrės Gelžinienės teigimu, šis implantas panašus į elektrokardio stimuliatorių. Tai kelių centimetrų pločio generatorius, kuris implantuojamas po oda.
„Pooperacinis laikotarpis – kelios paros. Vėliau lauks ilgas stebėjimo laikotarpis. Pacientai lankysis kas dvi savaites tris mėnesius. Po mėnesio pamatysime efektyvumą. Iškart stimuliatorius tikrai nesuveiks, reiks kantrybės. Implantuotas stimuliatorius suprogramuojamas ir derinamas pagal individualius paciento poreikius.
Pacientai patys galės įjungti stimuliatorių ir sustabdyti beprasidedantį priepuolį“, – paaiškino G.Gelžinienė.
Visiškos priepuolių kontrolės tikėtis gali tik nedidelė dalis pacientų. Tačiau daugumai pacientų epilepsijos priepuoliai suretės ar taps lengvesni. Pavyzdžiui, priepuolių metu sąmonė nebus sutrikusi arba sutriks tik nežymiai, nebeliks staigių kritimų, kurie pasižymi didele traumų rizika.
„Net ir dalinė priepuolių kontrolė pacientams, išvargintiems neprognozuojamų staigių sąmonės sutrikimų ar kritimų dėl traukulių, ženkliai pagerins gyvenimo kokybę“, – sako Epilepsijos ir kitų paroksizminių būklių sektoriaus vadovė doc. Giedrė Jurkevičienė.
Epilepsija sergančiųjų – 22 tūkst.
Pasak Kauno klinikų gydytojų, šiuo metu Lietuvoje yra apie 22 tūkst. epilepsija sergančių asmenų. Ketvirtadalis jų – vaikai. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, 2017 m. Lietuvoje epilepsija sirgo 28 290 žmonių, iš jų - 5 726 vaikai.
30 proc. visų pacientų, Kauno klinikų gydytojų teigimu, yra rezistenciški gydymui, tad būtent iš šių asmenų ir bus atrenkami kandidatai klajojančio nervo stimuliatoriui. Netinka šis naujasis metodas tiems, kurie turi širdies rimto sutrikimų, kurių sutrikusi protinė veikla.
„Epilepsija yra įvairi. Yra tokių pacientų, kuriuos ištinka didžiuliai traukuliai. Bet kur – mokykloje, kelionėje. Labiausiai mums rūpi būtent šie pacientai, kuriems didžiulė traumų tikimybė“, – patikino gydytoja.
Stimuliatoriaus galiojimo laikas yra ribotas, šis prietaisas nėra amžinas. Baterija galios apie penkerius metus.
„Pacientas galės tęsti, jei metodas bus efektyvus“, – paaiškino G.Gelžinienė.
Magneto formos prietaisas, kuris duodamas pacientui valdyti, galės būti tvirtinimas prie diržo arba dedamas kaip laikrodis ant riešo.
Paciento mama: „Tai visos šeimos liga“
Vienas iš keturių pacientų, kuriems antradienį atlikta operacija, – dešimtmetį su epilepsija kovojantis 24-erių metų vaikinas iš Kauno rajono. Žurnalistų pakalbinta jo mama Edita teigė, kad šio metodo laukimas užtruko kokius ketverius metus.
„Tai ne tik sūnaus liga, tai visos mūsų šeimos liga. Nežinome, nei kada, nei kur, nei kaip ji pasireikš. Piktos formos epilepsija, nepasidavusi jokiems vaistams. Atmesta buvo ir neurochirurgija, nes rasta cista. Keliame didžiulius lūkesčius, tikimės, kad pasikeis gyvenimo kokybė. Sūnus nustos bijoti. Nes būdavo, kad išeina į darbą ir skambina. Sako, kad stovi prie parduotuvės ir nežino, ką tą dieną veikia. Tuomet klausdavau, ar jis apsirengęs, paaiškindavau, kokia diena, kur dirba. Praeidavo kelios minutės ir jis atsimindavo. Nežinodavome, kada susmuks ar nugrius kur“, – su kokia liga susiduria, paaiškino Edita.
Paklausta, ar sūnus dėl ligos susidūrė su kokiomis problemomis darbo srityje, moteris patikino, kad būta visko.
„Sergantys epilepsija – kitokie, jiems reikia daugiau laiko viską suprasti. Visi į juos žiūri atsainiai. Taip, darbus keisti teko. Neatitiko darbdavio reikalaujamas tempas. Pasakydavo, kad neužsidirba algos“, – teigė Edita.
Jos sūnus buvo priverstas pamiršti ir vairavimą. O tai vaikinui – didžiulė širdgėla.
Jos sūnus buvo priverstas pamiršti ir vairavimą. O tai vaikinui – didžiulė širdgėla. Tikisi, kad po operacijos galės išsilaikyti egzaminą.
„Sūnus, sužinojęs apie tai, kad Lietuvoje bus taikomas šis naujas metodas, persidėliojo savo prioritetus. Žinoma, prieš operaciją yra baimės. Juk naujovė.
Kaip dažnai pasireikšdavo epilepsijos priepuoliai? Per dieną po kelis ar per savaitę po du, tris. Atsigauti labai sunku. Iš gyvenimo iškrenta kelios dienos. Kol gyvendavo su mumis, ištisai miegodavo. Mokyklos net negalėjo pabaigti. Atleido nuo egzaminų, kad nebūtų vaikas daugiau traumuojamas. Nes nuo streso krisdavo. Kartą vos nenukrito nuo laiptų“, – pasakojo Edita.
Šiuo metu sūnus gyvena savarankiškai, priepuolių dažnumas sumažėjo. Nes kuo mažiau triukšmo, tuo geriau.
„Planus kuria didelius. Nori šeimą sukurti. Iki tol tai buvo tabu. Nenorėjo būti našta.
Aplinkiniams išties trūksta informacijos apie epilepsiją. Susidūrę su tokiais žmonėmis, jie galvoja, kad asmuo arba girtas, arba narkomanas. Pati prekybos centre neseniai sutikau ten dirbantį vyruką, kuris staiga pradėjo keistai elgtis. Supratau, kas jam. Šiaip žmonės bijo prieiti prie epilepsija sergančių žmonių. Gal kai išgriūna, prieina. Sūnus pasakojo, kad atsikėlęs nieko neprisimena. Įsijungia tarsi autopilotas, prisimena, kur gyvena, kad reikia pareiti. Didesnė dalis ligonių yra labai nervingi“, – patikino moteris, paaiškinusi, kad priepuolius sukelia įtampa, stresas, nerimas, triukšmas.
Paklausta, ar prisimena pirmąjį sūnaus priepuolį, Edita papasakojo, kaip įėjusi į jaunesniojo, tuo metu dar vienmečio, sūnaus kambarį pamatė, kad šis stovi lovelėje ir mosikuoja rankomis.
„Buvo rytas. Sūnelis rodė į kambario duris. Įnirtingai. Pasiėmiau ant rankų, išėjome į koridorių, tuomet išgirdau triukšmą. Atveriu sergančiojo sūnaus kambario duris, o jam – priepuolis. Buvo jis prieš mėnesį išgriuvęs keistai. Nuo to laiko dirbau tik mamos darbą. Dešimt metų buvau vairuotoja, slaugytoja, psichologė. Visi vaikai serga skirtingomis ligomis. Anądien jau vyras užriko: „Kodėl mums tiek daug visko?“. Atsakiau, kad mes išskirtiniai. Susitaikai su ta mintimi ir toliau eini. Juk negali palūžti“, – prisipažino tris vaikus auginanti Edita.
Antrasis iš keturių pacientų - 16-metis Lukas, stimuliatoriaus laukęs apie pusę metų. Pirmieji epilepsijos požymiai jam pasireiškė pirmaisiais gyvenimo metais, tačiau iki šiol ligos suvaldyti nepavyko.
„Luko ligos forma sunkiai pasiduoda gydymui, išbandytos įvairios vaistų kombinacijos, visi prieinami tyrimai, tačiau net ir kasdien vartojant vaistus, sūnų ištinka priepuoliai“, – pasakojo Luko mama Jurgita.
Gydytojas: „Prisipažinsiu, gėda“
Stimuliatoriaus implantacijas Kauno klinikose pradėjusio atlikti gydytojo neurochirurgo, Funkcinės neurochirurgijos sektoriaus vadovo Andriaus Radžiūno teigimu, apie valandą trunkančios operacijos metu padaromas kakle nedidelis kelių centimetrų pjūvis, aplink prie miego arterijos esantį nervą apsukamas elektrodas, kuris paliekamas po oda.
„Pacientas gauna pilną narkozę, jis pabunda dar ant operacinio stalo. Operuojame dviese. Sudėtingiausia yra sujungti chirurgines ir inžinerines žinias. Iš ko mokėmės? Praktiškai iš bet kurios šalies gydytojų galėjome tai daryti. Gėda prisipažinti, kad tik dabar Lietuvoje pradėtas taikyti šis metodas“, – prisipažino A.Radžiūnas.
Pirmąsias procedūras Kauno klinikose padėjo atlikti stimuliatorių gamintojo suburta tarptautinė komanda: šioje srityje patyręs neurochirurgas Milanas Mohaplas iš Prahos universiteto ligoninės, taip pat kvalifikuotų inžinierių grupė iš Italijos bei Lietuvos.
