Eksperimentas: mėnuo be cukraus. Dietologės komentaras

Tai gal pabadaujam? Ne. Iš karto į kitą ausį kužda sąžinės ir dietologo balsas: „Badas – tai stresas tavo organizmui.. O gal tada leidžiam dabar sau daugiau (vis tiek niekas kol kas nemato), o po karantino bėgam „nusisiurbt“? Ne. Iš karto pro akis praslenka skaityti straipsniai ir priekaištingas plastikos chirurgo žvilgsnis: „Gal visgi išeitis būtų pabandyti sureguliuoti mitybą...?“

O gal tiesiog atsisakom cukraus?

Savo eksperimentu, kaip sekėsi atsisakyti cukraus, dalijasi Giedrius Stankevičius, „InMedica“ klinikos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas, o jo žingsnius komentuoja Evelina Cikanavičiūtė, klinikos gydytoja dietologė, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Giedrius: Prieš keletą mėnesių padariau eksperimentą. Neklausinėkit, kodėl – nei norėjau tapti masinės anticukraus grupuotės nariu, nei labai man svorį mesti reikėjo (kaip vyras sakau, ne kaip plastikos chirurgas).

Tačiau vieną vakarą, po eilinio vakarienės tęsinio su arbata ir pyragėliu, susižvalgėm su mergina vienas į kitą ir sakom: „O gal gana..?“ Aš: „Bandom dvi savaites be saldumynų. JOKIŲ.“ Mano mergina: „Bus mėnuo. NUSPRĘSTA.“ (kaip plastikos chirurgas sutikau, nes kaip vyras galiu juk tik pats nuspręsti).

Ir štai... tą lemtingą 2020 m. sausio 5 d. mūsų epopėja prasidėjo. Toliau pasakosiu tik apie save, nes mano merginai tas mėnuo ėjo ir praėjo be jokių aiškesnių išorinių apraiškų, o štai man teko susipažinti su nepatirtais pojūčiais...

Jau pirmą iššūkio rytą, paruošęs sau kavos puodelį, nustebau – o tai kaip dabar su „kažkuo saldaus“ prie jo? Ritualas nepilnas... Vėliau ši problema pasirodė buvusi tik švelnus brizas prieš audrą.

Kuo toliau, tuo labiau žvilgsnio nukreipimas į įprastą saldumynų dėžutės vietą tapo lyg nervinis tikas. Ketvirtą parą jau instinktyviai pradėjau ieškoti bet kokių produktų, kuriuose atrasčiau saldumą.

Paguodą radau vaisiuose, jų vartojau daug. Po savaitės pradėjau eiti miegoti ir ryte keltis su nuolatine palydove – mintimi apie „kažką saldaus“. Vėliau tos mintys pradėjo raizgytis ir tarp visų kitų kasdienybės veiklų ir minčių...

Asmeninio archyvo nuotr. /Giedrius Stankevičius

Evelina: Pastaruosius kelis dešimtmečius pasaulyje plintant nutukimui ir su juo susijusioms lėtinėms ligoms, mokslininkai pasitelkdami ne tik medicinos ir mitybos, bet taip pat ir socialinius bei psichologijos mokslus, ieško šios problemos priežasčių ir galimų sprendimo būdų.

Nutukimui didelį dėmesį skiria ir neuromokslas, kuris nagrinėja smegenyse vykstančius procesus susijusius su mitybos fiziologija. Vienas iš tyrinėjimų objektų – tai cukrus ir galima priklausomybė nuo jo. Nepaisant kai kurių autorių skepticizmo šiam reiškiniui, visgi šiuo metu yra svarių preklinikinių ir klinikinių tyrimų išvadų, kad priklausomybė cukrui egzistuoja.

Giedrius: Tiesą sakant, žinant, kad tai priklausomybė, gal net lengviau iškęsti tuos kankinimus. Kiekvieną rytą norėjosi ko nors panašaus į eklerą su vaniliniu glajumi, šokolado gabalėlį, netoliese esančios kepyklėlės kaneles...

Kaskart užėjęs į prekybos centrą pagalvodavau, kur yra tos stebuklingos lentynos, bet kantriai nukiūtindavau prie vaisių.

Asmeninio archyvo nuotr. /Evelina Cikanavičiūtė

Evelina: Patiriant įvairius malonumus, taip pat ir valgant, išsiskiria neuromediatorius dopaminas. Cukrus ir saldumynai skatina jo išsiskyrimą ir taip sukelia malonumą, ilgainiui galintį virsti priklausomybe.

Bet kad ir kaip tai skambėtų dramatiškai, visgi, jei ši priklausomybė į kažką panaši, tai labiau į priklausomybę kofeinui ar nikotinui, bet ne alkoholiui ar narkotikams.

Cukrus ir saldumynai skatina jo išsiskyrimą ir taip sukelia malonumą, ilgainiui galintį virsti priklausomybe.

Giedrius: Kad ta priklausomybė nėra tokia stipri, pajutau praėjus keturiolikai dienų. Nubudęs iškart net nesupratau, kad mano smegenis paleido mintys apie cukrų, bet kai kolega pasiūlė pasivaišinti saldumynais, man atėjo palengvėjimas – supratau, kad nors ir kaip gražiai jie buvo pagaminti ir estetiškai supakuoti, aš nejaučiau jokio aiškaus poreikio jais pasivaišinti.

Kiek vėliau, smalsumo vedamas, pats užsukau į parduotuvę ir praėjau pro saldumynų lentynas – įsitikinau, kad pirmą kartą į jas galiu žiūrėti kaip į bet kurių kitų maisto prekių lentynas. Kitos dienos parodė, kad ir vaisiai tapo ne tokie įdomūs, ir net vietoj jų mieliau pradėjau rinktis spalvingesnį daržovių asortimentą. Štai tada iki galo įsitikinau, kad tai buvo priklausomybė.

Evelina: Galima diskutuoti, ar tikrai šiam reiškiniui apibūdinti tinka žodis „priklausomybė“, nes žmogus, kaip gyvas organizmas, yra besąlygiškai priklausomas nuo maisto (įskaitant cukrų) ir su juo gaunamos energijos bei maistinių medžiagų.

Kita vertus, kiekviena bet kokio laipsnio varginanti priklausomybė gali būti valdoma imantis nuoseklių intervencijų. Yra žinoma, kad dopamino išsiskyrimas smegenyse silpnėja valgant vienodą maistą.

Tad kasdieninė gydytojų dietologų rekomendacija valgyti kuo įvairesnį maistą turi ne tik fiziologinio pagrindo siekiant organizmą aprūpinti visomis jam reikalingomis maistinėmis medžiagomis, bet ir suteikti labiau išreikštą valgymo malonumą.

Vida Press nuotr./Avinžirnių sriuba

Ne mažiau svarbu dienos metu valgyti reguliariai, nes valgymo procesas pats savaime suteikia malonumą. Neužpildant šio poreikio, noras smaguriauti gali būti labiau išreikštas.

Dar viena svarbi rekomendacija – nedrausti sau valgyti cukraus ir saldumynų. Nepaisant to, kad perteklinis cukraus vartojimas yra siejamas su įvairių lėtinių ligų rizika, bet saikingas jo kiekis žalos sveikatai nedaro. Manoma, kad griežtos vidinės ir išorinės taisyklės ar net saldumynų demonizavimas bei draudimas priešingai – padidina jų poreikį ir gali sukelti nevaldomą jų vartojimą.

Giedrius: Man saldumynų poreikio spragą užpildyti padėjo sportas – efektyviausias palydovas valdant stresą ir blogą nuotaiką. Tuo metu, kai sportuoji, o ir keletą valandų po to, mintys apie saldumynus visai neaplanko!

Evelina: Iš tiesų, pagrindinis tikslas – tai atrasti daugiau dopamino išsiskyrimą smegenyse lemiančių pomėgių ir išlaikyti pusiausvyrą, nei drausti sau saldumynus valgyti ar valgyti juos kaskart, kai tik geriate kavą.

Giedrius: Suprantu, jog norėtumėt išgirsti tą sėkmės istoriją, kaip aš numečiau X kilogramų, atradau gyvenimo prasmę, patyriau nušvitimą ir dabar niekada nebesugrįšiu prie šios saldžios priklausomybės. Bet... Nesijuokit labai, tačiau pirmą dieną po to becukrio mėnesio atsipjoviau didelį torto gabalą ir taip atšvenčiau tą sukaktį.

Linksmoji dalis – tortas man jis pasirodė gerokai saldesnis nei anksčiau, todėl suvalgiau jį ne visą!