Jaučiamės kaip kare
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas Martynas Marcinkevičius dar balandžio mėnesį, apžvelgdamas pirmojo karantino poveikį žmonių psichikos sveikatai, kalbėjo, kad pandemijos situacija psichologine prasme yra labai artima pojūčiui, tarsi būtų prasidėjęs karas, nes karas – viena iš situacijų, kai pažeidžiamas ir mūsų biologinis saugumas, ir griūva visas ekonominis bei socialinis gyvenimas. O saugumas – pamatinis mūsų poreikis.
Paprašytas pandemijos situaciją pakomentuoti dabar, psichiatras pabrėžė, kad nuo pat pradžių buvo aišku, kad pandemija turės įtaką žmonių psichikos sveikatai, o kiek ta įtaka bus stipri ir ilgalaikė, priklausys nuo dviejų dalykų – pandemijos trukmės ir nukentėjusiųjų skaičiaus.
„Deja, pasitvirtino pesimistinės prognozės. Pandemija užtruko ilgai ir tai, ką mes matome dabar Lietuvoje, nė blogiausiame sapne niekas nesapnavo. Pradžioje buvo kalbama, kad jeigu susirgimų skaičius Lietuvoje pasieks tūkstantį, jau bus baisu. Tai buvo psichologinė riba, ir visi suprato, kad Lietuvai tūkstantis yra didžiulis skaičius. Dabar mes jau tapome pirmi pasaulyje. Atitinkamai pasekmės bus skaudžios ir liūdnos“, – teigė pašnekovas.
Keturios pandemijos fazės
Pasak specialisto, pandemija Lietuvoje pasireiškė keliomis fazėmis. Pirma fazė buvo šokas, kurį patyrėme dar tuomet, kai virusas siautė tik aplink Lietuvą, bet ne pačioje šalyje. Praėjus pirmajam šokui sekė mobilizacija.
„Per pirmąjį karantiną aš labai didžiavausi savo šalimi, jos žmonėmis, nes mes iš tiesų labai greitai atsigavome po šoko ir perėjome į susikaupimo, prisitaikymo fazę. Prisiminkime, kiek daug gražių iniciatyvų matėme per pirmąjį karantiną: savanoriai aptarnavo pagyvenusius žmones, kad jie būtų saugūs, liejosi padėkos medikams, buvo aukojami pinigai ir organizuojamos apsaugos priemonės. Tai buvo labai graži mobilizacijos fazė.
Vasarą turėjome šviesų periodą, per kurį atsipalaidavome. Mobilizacijos fazė baigėsi. Tačiau rudenį, kai vėl reikėjo mobilizuotis, atėjo išsekimo fazė. Todėl tai, ką matome per šį karantiną, skiriasi nuo buvusiojo kaip diena ir naktis. Kaip buvo gražiai pasakyta viešojoje erdvėje, vienur susidaro eilės greitųjų su mirštančiais pacientais, kitur – į prekybos centrus besiveržiančių žmonių eilės. Ir šios eilės labai susijusios. Žmonės nėra tokie kvaili, kad to nesuprastų.
Bet jie išsekę, ir kalėdinės dovanos tapo svarbesnės už žmonių gyvybes, už medikų pastangas ir net už karantino trukmę, nes kuo ilgiau nesuvaldysime viruso, tuo jis truks ilgiau. Labai gaila pripažinti, kad mobilizacijos fazė buvo trumpa ir dabar mes parodome savo tikrąjį veidą, kokie iš tiesų esame. Negražių faktų dabar pilna.
Mes girdime, kad žmonės eina į darbą žinodami, kad serga, arba juos verčia eiti į darbą darbdaviai. Kiti net nesitiria. Aišku, ir dabar yra savanorių, kurie dirba, rūpinasi, bet fonas atrodo nekaip. Blogiausia, kad žmonės ne tik piktinasi draudimais, tu gali sėdėti namie ir piktintis, tačiau sąmoningai platina virusą“, – žodžių į vatą nevyniojo M.Marcinkevičius.
Kaip gyventi su kalte, kad dėl tavęs mirė žmogus?
Pasak pašnekovo, kuo didesnis sergamumas COVID-19, tuo daugiau žmonių patiria neigiamą pandemijos poveikį psichikos sveikatai.
„Jau yra ir dar bus nemažai šeimų, kurios neteko artimųjų ir net negalėjo jų gražiai palaidoti. Tie, kurie persirgo sunkesne ligos forma, pagulėjo skyriuose su deguonimi, turės patirčių, kaip šalia miršta žmonės, o tu pats guli ir dūsti. Tai irgi įsirėš atmintyje ir veiks kaip potrauminis stresas.
Ateityje žmonių su psichologinėmis problemomis ar net su diagnozuotais psichikos sutrikimais tikrai turėsime daug. Tai supranta visi, apie tai kalba ir pasaulis – kai pasibaigs ši pandemija, prasidės psichikos sutrikimų pandemija.
Kokio ji bus dydžio, dabar sunku prognozuoti, nes dar nežinome, kiek laiko tokia bloga situacija truks. Dabar dėl suprantamų priežasčių žmonės neieško pagalbos, o ir mes nesame pajėgūs suteikti visų paslaugų, kiek jų reikėtų.
Aš pats ketverius metus dirbau Rytų Ukrainoje su grįžusiaisiais iš fronto. Dauguma jų nepatyrė sužeidimų, pusmetį atitarnavo ir grįžo. Iš pradžių valstybė į juos nekreipė dėmesio, tačiau vėliau prasidėjo masinis smurtas šeimose, alkoholizmas, savižudybės. Beje, paskaičiuota, kad daugiau Vietnamo karo veteranų žuvo nuo alkoholizmo, narkomanijos ir savižudybių negu fronte. Taigi psichologinės problemos ilgainiui pražudo daugiau žmonių negu pačios krizinės situacijos“, – teigė medikas.
