– Kokios vidinės ir išorinės priežastys gali lemti moters ir vyro nevaisingumą?
– Pačios aiškiausios vidinės priežastys, kai moteris neturi kiaušintakių – jie gali būti pašalinti po tam tikrų uždegiminių ligų, arba kai po apendicito ar kurios kitos operacijos kiaušintakiai yra užakę.
Kalbant apie vyrus – jei yra per mažai spermatozoidų arba vaikystėje persirgtos tam tikros ligos, kai spermatogenezė nevyksta, t. y. nesigamina spermatozoidai.
Tačiau gerėjant gyvenimo kokybei išlenda naujos priežastys, dėl kurių asmuo gali tapti nevaisingas. Tai – kompiuterizacija, mobilieji telefonai, komfortiškas gyvenimas – sėdime visą dieną biure, paskui sėdame į automobilį, grįžę namo ir vėl sėdime pasiėmę ant kelių kompiuterį ar įsijungę televizorių. Šie veiksniai vis dažniau tampa porų nevaisingumo priežastimi.
– Kalbėdama apie sėdėjimą, mintyje turite tai, kad žmogaus gyvenime labai trūksta fizinio aktyvumo ir būtent tai gali tapti nevaisingumo priežastimi?
– Taip, būtent, ir tai tikrai tampa problema. Jei mažai judame, kraujotaka mažajame dubenyje tiesiog sustoja – nėra mitybos nei kiaušialąstėms, nei spermatozoidams, jie tampa vangūs, nejudrūs ir tai sumažina pastojimo tikimybę.
– Ar tiesa, kad tokie dalykai kaip antsvoris, žalingi įpročiai irgi turi įtakos vaisingumui?
– Na, šios priežastys yra klasikinės. Rūkymas žeidžia lytines ląsteles, kaip ir visą organizmą, didelis antsvoris taip pat trukdo pastoti. Tačiau labiau norėčiau akcentuoti, kad nėra gerai ir tai, kai laikomasi griežtų dietų, nes organizmas negauna visavertės mitybos, visų peikiamo cholesterolio, kuris, beje, yra lytinių ląstelių ir lytinių hormonų gamybos pagrindas. Todėl iš savo raciono negalime išbraukti nei riebiųjų, nei sočiųjų rūgščių.
Nėra gerai ir tai, kai laikomasi griežtų dietų, nes organizmas negauna visavertės mitybos, visų peikiamo cholesterolio, kuris, beje, yra lytinių ląstelių ir lytinių hormonų gamybos pagrindas.
– O ar pats dietų, mitybos raciono nuolatinis kaitaliojimas irgi gali kenkti, būti priežastimi? Ką tuomet reikėtų daryti?
– Pats mitybos raciono kaitaliojimas nėra blogai, nes tam tikrais periodais organizmas gauna vis skirtingas maistines medžiagas, kitaip tariant ir statybines organizmo medžiagas. Taip pat tikrai nėra vadinamosios iškrovos dietos – tai savotiškas organizmo apsivalymas nuo perteklinių maisto medžiagų ar kenksmingų jų skilimo produktų.
Čia būtų galima paminėti ir tuos tradicinius pasninkus, kai žmonija nuo seno suprato organizmo valymo būtinybę. Labiau kenkia ilgalaikiai organizmo alinimai, nuolatos bandomos vienokios ar kitokios griežtos dietos, kai organizmas nuolat badauja. Juk tai yra ir savotiškas nuolatinis stresas organizmui, nuolatinis savo norų tramdymas.
– Dar grįžtant prie svorio klausimo, sakoma, kad ne tik antsvorio turinčiai, bet ir lieknai, plačių klubų neturinčiai moteriai gali būti sunku pastoti. Ar tai tiesa ir kodėl taip yra?
– Tokių ryškių tendencijų turbūt nėra. Tačiau kartais „berniukiško“ sudėjimo moterys ar merginos gali turėti ir tam tikrų hormoninių sutrikimų ar genetinių ligų. Būtent dėl to jų pastojimas gali būti apsunkintas. Todėl pirmiausia ir yra tiriamos nevaisingumo priežastys, kad būtų pritaikytas pats tinkamiausias gydymo būdas – ar tai būtų hormonų, ar gyvenimo būdo korekcija, ar sudėtingesni gydymo metodai.
Fizinio aktyvumo stoka lemia ir nevaisingumą.
– Kokios nevaisingumo gydymo galimybės?
– Gydymas priklauso nuo priežasčių, kurias mes randame, nuo nevaisingumo sunkumo, ar jį lengvai galima koreguoti. Pavyzdžiui, fizinio aktyvumo stoka. Iš tiesų turime ne vieną tokį pavyzdį, kai ateina vyras išsitirti spermą, pasikalbi su juo, paaiškėja, kad žmogaus gyvenime labai trūksta fizinio aktyvumo. Tai lemia ir nevaisingumą. Tokiais atvejais patari žmogui įsileisti daugiau aktyvumo į savo gyvenimą. Ir tikrai būna, kad poros net drauge pradeda bėgioti, kartu sportuoti, tai sumažina ir streso lygį, ir išeina į naudą.
Tačiau, jei priežastys rimtesnės, pavyzdžiui, nustatomas hormonų gamybos sutrikimas, tada gali būti skiriami korekciniai hormoniniai preparatai.
Kai yra labai aiškios nevaisingumo priežastys – mechaninės ar ryškūs hormonų gamybos sutrikimai, tarkime, moteriai nebūna menstruacijų, tada galime kalbėti apie pagalbinio apvaisinimo procedūras.
Jos skirstomos į lengvesnes ir sudėtingesnes. Jei leidžia organizmo būklė, pradedama nuo paprastos – intrauterininės inseminacijos – procedūros: kai vyras atneša savo spermos mėginį, jis yra apdorojamas, sukoncentruojamas, paruošiamas ir suleidžiamas į moters gimdą. Tačiau būtina sąlyga – pratekami kiaušintakiai. Jei moters kiaušintakiai nepratekami, jokio kito būdo nėra – reikia atlikti pagalbinio apvaisinimo procedūras.
– Kas yra pagalbinis apvaisinimas, kokie jo būdai ir kuris jų veiksmingiausias?
– Pagalbinio apvaisinimo procedūros – kai moteris yra stimuliuojama, iš jos operaciniu būdu paimamos kiaušialąstės, jos atiduodamos į laboratoriją, o ten atliekamas pagalbinis apvaisinimas – sujungiamos moteriškos ir vyriškos ląstelės, auginami embrionai, kurie vėliau perkeliami į moters gimdą.
Jei kalbėsime apie sudėtingas laboratorines pagalbinio apvaisinimo procedūras, jos yra kelių tipų. Klasikinis pagalbinis apvaisinimas, jei tai moters problema, – ląstelės tiesiog sumaišomos laboratorijoje ir pagaminti embrionai perkeliami į gimdą. Jei tai vyro problema ir spermatozoidų yra labai mažai, nepakanka jų tiesiog sumaišyti laboratorijoje. Tada atliekama sudėtingesnė procedūra – intracitoplazminė spermatozoido injekcija – kai surandi tinkamą spermatozoidą ir šiek tiek priverstiniu būdu injekuoji į vieną kiaušialąstę.
Klasikinis pagalbinis apvaisinimas, jei tai moters problema, – ląstelės tiesiog sumaišomos laboratorijoje ir pagaminti embrionai perkeliami į gimdą.
Metams bėgant procedūros tampa vis sėkmingesnės. Kai jos pasaulyje atsirado prieš trisdešimt metų, jų sėkmė buvo apie 10–20 proc., tačiau ilgainiui kito ir mitybinės terpės embrionams auginti, kito ir paties embriono „patalpinimo“ technikos, vis daugiau žinių įgauna tiek akušeriai-ginekologai, tiek embriologai, ir dabar šių procedūrų sėkmė siekia net 70 proc. ir daugiau. Šiandien pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje laikomas itin veiksminga priemone, kad pora pastotų.
– Ar ši procedūra atliekama dažniausiai?
– Jei imsime tas 10–15 proc. vaisingo amžiaus porų, apvaisinimas mėgintuvėlyje tikrai nėra dažniausiai atliekama procedūra. Visada pradedama nuo paprastesnių: ar ovuliacijos indukcijos, ar jau minėtos intrauterininės inseminacijos, tikrai nesistengiama iškart pradėti nuo operacinių procedūrų. Ir šios nesudaro didelio procento. Yra tokie statistiniai duomenys, kad 1 mln. gyventojų turėtų būti atliekama apie 800 šių pagalbinio apvaisinimo procedūrų.
– Jūs – embriologė, dirbate laboratorijoje, kuo užsiima šios srities specialistai?
– Mes, kaip sakau, prisiliečiame prieš gyvybės ištakų. Iš akušerio-ginekologo gauname kiaušialąstes – moteriškas ląsteles, vyras atneša savo vyriškas ląsteles, o mes jas laboratorijoje iš tiesų sujungiame. Visada juokiuosi, jei poros ateina su vaikeliais, o tikrai dažnai ateina, kad mačiau jį pačią pirmą jo gimimo dieną.
Kitą dieną po procedūros vertini, ar apsivaisino kiaušialąstė, ar ne. Tas darbas toks ir yra: sujungiame ląsteles, įvertiname apsivaisinimą, paskui žiūrime, vystosi embrioniukas ar ne, yra specialūs mikroskopai, daug kartų padidinantys vaizdą, juokaujame, kad kasdien tiems embrioniukams keičiame vystyklus (juokiasi), juos prižiūrime tris arba penkias paras, iki jie vėl yra perkeliami į moters gimdą.
– Gal galite papasakoti, kaip nustatote, kurie embrionai yra geri, tinkami perkelti į gimdą?
– Tikrai ne visi embrionai yra tinkami perkelti į gimdą. Juos vertindami po mikroskopu turime ir tam tikrus kriterijus. Ar yra vienodos embrioną sudarančios ląstelės, ar nėra papildomų intarpų juose, ar pakankamai greitai ląstelės dalijasi. Taip įvertinę patį (ar kelis) geriausią embrioną perkeliame į moters gimdą.
juokaujame, kad kasdien tiems embrioniukams keičiame vystyklus (juokiasi), juos prižiūrime tris arba penkias paras, iki jie vėl yra perkeliami į moters gimdą.
Jei embrionų lieka daugiau – juos užšaldome ir paliekame saugoti iki kito karto. Tas kitas kartas gali būti ir po kelių mėnesių (jei moteris nepastos po procedūros), ir po kelerių metų, kai po sėkmingos procedūros pora norės susilaukti kito vaikelio.
– Tačiau apvaisinta kiaušialąstė ne visada įsitvirtina gimdoje. Kodėl taip nutinka?
– Taip, iš tiesų tai nėra šimtaprocentė procedūros sėkmė. Yra atvejų, kai moteris nepastoja, o priežastys gali būti labai įvairios. Ginekologai moterims akcentuoja, kad jos nelauktų. Kas yra nevaisingumas? Jei metus turėdami aktyvius lytinius santykius nepastojate, pradėkite ieškoti vaisingumo nebuvimo priežasčių. Nelaukite penkerius ar daugiau metų manydami: „O gal kaip nors...“ Nes kuo jaunesnis organizmas – t. y. kuo jaunesnė moteris, tuo procedūros sėkmė didesnė. Kuo vyresnė moteris – tuo mažiau kiaušialąsčių gaunama, sudėtingesnės stimuliacijos.
Vyresnėms moterims, net ir sukūrus embrioniuką laboratorijoje, daug sunkiau pastoti, nei jaunesnėms. Jei skirstytume pagal amžių, iki 32 metų šansai tikrai geri, jei moteriai 38-eri ir daugiau – procedūros sėkmė gerokai mažesnė.
Žinoma, gali būti ir kitų priežasčių: gimdos pakitimai, gimdos gleivinės „nepriėmimas“ – galbūt ji per plona, galbūt receptoriai neveiksnūs. Tų priežasčių yra įvairiausių. Viena jų – ir stresas. Stresuojanti pora pati mažina savo šansus pastoti. Reikėtų stengtis stresą sumažinti.
– Anksčiau 32-ejų sulaukusiai moteriai nėštumas buvo laikomas rizika, dabar moterys gimdo gerokai vėlesniame amžiuje. Ar ilgėjant amžiaus trukmei prasiplečia ir moters vaisingumo ribos?
– Natūralios vaisingumo ribos nesiplečia. Gyvenimo trukmė ilgėja, nes yra geresnė sveikatos priežiūra, geriau diagnozuojamos ir gydomos visos kitos ligos, bet reprodukcinis amžius dėl to tikrai nekinta. Moterys vėliau gimdo, nes tai lemia tokie dalykai kaip karjeros siekimas ir pan., tačiau tai nereiškia, kad pasikeitė ir jos reprodukcinis amžius.
– Kuris – moteris ar vyras – dažniau yra nevaisingas?
– Anksčiau buvo manoma, kad nevaisingumas yra tik moterų bėda. Tačiau tobulėjant technologijoms, tyrimo metodams paaiškėjo, kad beveik vienodai tiek moterys, tiek vyrai gali būti nevaisingi.
– Ar jums tenka susidurti su žmonių baime, kad tai yra tarsi dirbtinis būdas pastoti, o ne natūralus procesas?
– Dabar ir pavadinimas yra pakeistas, anksčiau tai buvo vadinama dirbtiniu apvaisinimu, dabar – pagalbiniu apvaisinimu. Tai yra pagalba porai susilaukti vaiko. Tam naudojamos jų pačių ląstelės, nėra nieko dirbtino, galbūt tik tas momentas, kai 3–5 paras embrionas vystosi inkubatoriuje tam tikrose terpėse. Anksčiau tų baimių buvo kur kas daugiau, daugelis porų sakydavo: „Ne, šito mes tikrai nedarysime“, tačiau ir dabar dar tenka su tuo susidurti.
Tobulėjant technologijoms, tyrimo metodams paaiškėjo, kad beveik vienodai tiek moterys, tiek vyrai gali būti nevaisingi.
– Kokios galimos pagalbinio apvaisinimo rizikos, komplikacijos?
– Gali būti, tarkime, hiperstimuliacija – kai stimuliuojant kiaušides užauga labai daug kiaušialąsčių, sukuriame labai daug embrionų. Tuomet moteriai pasireiškia hiperstimuliacijos sindromas.
Kartais būna, kad mes jų net negalime „patalpinti“ dėl moters organizmo būklės. Kadangi procedūros invazinės, gali kraujuoti atliekant procedūrą. Tačiau tos vadinamosios komplikacijos tikrai nėra labai dažnos. Iš tiesų viskas yra griežtai kontroliuojama, metams bėgant visų mūsų patirtis didėja, ginekologai tikrai puikiai susitvarko su vaistų dozėmis, jas koreguoja, kad nebūtų hiperstimuliacijos, stengiasi apsaugoti moteris.
– Kur reikėtų kreiptis poroms, jei kyla įtarimų dėl nevaisingumo?
– Pagalbinio apvaisinimo procedūros atliekamos tik specializuotuose centruose ar klinikose, kurios turi licencijas pagalbiniam apvaisinimui ir lytinių ląstelių bankui. Jose atliekamos visos reikalingos procedūros ir porų ištyrimas dėl nevaisingumo, taip pat visi reikalingi tyrimai prieš pagalbinio apvaisinimo procedūras.
