– Netrūksta kalbų apie tai, kad specializuota, standartizuota, į statistinį pacientą orientuota medicina, įsigalėjusi Vakaruose, neturi ateities, kad reikalingas naujas požiūris į sveikatą, ligas ir jų gydymą. Kitaip tariant, pribrendo individualizuotos medicinos poreikis. Amerikoje ši idėja populiari?
– Susidomėjimas individualizuota medicina Amerikoje auga. Tačiau kol kas labiau domimasi genais. Tarkim, koks nors lietuvis emigruoja į JAV, sukuria ten šeimą, susilaukia sūnaus, o šis suserga Krono liga. Genetikų požiūriu, nors dešimtyje lietuvio giminės kartų niekas tokia liga nesirgo, riziką susirgti ir jis, ir jo tėvai, seneliai, proseneliai, proproseneliai turėjo. O miegantį geną galėjo pažadinti kardinalus gyvenimo pokytis. Bet vertinimas vien per genų prizmę, mano nuomone, nėra individualizuota medicina. Žmogus – kur kas daugiau nei genų rinkinys. Jis – įvairių sistemų (endokrininės, virškinimo, nervų, judėjimo, emocijų...) visuma. Gydytojas, kuris nori iš esmės padėti žmogui, turi turėti galvoje visus šiuos dalykus.
– Ir visus šiuos dalykus aprėpia ir suvaldo endobiogeninė medicina? Kokia jos esmė ir kaip jūs, standartinio vakarietiško sukirpimo pediatras, tapote jos išpažintoju?
Tradicinės medicinos atstovui atspirties taškas – liga ir jos simptomai, o endobiogeninės medicinos gydytojas it detektyvas aiškinasi jos priežastis.
– Kai pasibaigus mokslams Stanfordo universitete prasidėjo mano rezidentūra, kasdienė praktika ėmė kelti daug klausimų. Kodėl vaikai serga? Kodėl vieni serga, kiti ne? Kodėl išgydyti sugrįžta su tomis pačiomis sveikatos problemomis? Nedavė ramybės mintis, kad dėl to gali būti kaltos emocijos, ryšio su tėvais pobūdis, taip pat hormonai... Kai tapau intensyvios terapijos skyriaus vedėju, ėmėme derinti tradicinį gydymą su kitokiais metodais – aromaterapija, muzika, masažu... Rezultatai buvo geri, bet jaučiau, kad yra dar kažkas... Ir tada į akis pakliuvo nedidukas straipsnis apie prancūzą gydytoją Jeaną Claude᾽ą Laprazą, jo požiūrį į sintetinius vaistus ir nuostatą, kad medicinoje turėtų vyrauti individualizuotas gydymas. Labai panorau su tuo žmogumi susitikti ir iš jo paties išgirsti apie mane iškart užkabinusias idėjas. Kadangi tuometinė bosė atsisakė išleisti atostogų, per kurias ketinau nuvažiuoti į Prancūziją, išėjau iš darbo. Ir nesuklydau. Dienos, kai susipažinau su daktaru Laprazu, pabaigoje tvirtai žinojau, kad suradau mokytoją, kurio ieškojau, o jis žinojo, kad surado mokinį, kurio ieškojo. Endobiogenika – tai žinios apie gyvenimą, vykstantį žmogaus kūne, jos tikslas – suprasti, kaip šis funkcionuoja, kaip prabunda jo natūralios savigydos galios. Tradicinės medicinos atstovui atspirties taškas – liga ir jos simptomai, o endobiogeninės medicinos gydytojas it detektyvas aiškinasi jos priežastis. Jis užduoda pacientui daugybę klausimų: apie vaikystės ligas, patirtas traumas, santykius su tėvais, šeimos narių persirgtas ligas, gyvenimo būdą, sveikatos pokyčius skirtingais metų laikais, pas gydytoją atvedusios ligos simptomus ir jų pasireiškimo pobūdį laikui bėgant... Visą tą informaciją galima palyginti su perlais, iš kurių suveriamas vėrinys. Jis gydytojui, susipažinusiam su endobiogenikos teorija, leidžia tiksliai įvertinti paciento sveikatos būklę, suprasti, kas privertė jo organizmą susirgti, ir prognozuoti ligos eigą.
– Pacientai sutinka būti taip kamantinėjami? Ką darote, jei žmogus daugelio dalykų neprisimena, nežino?
– Pacientai būna sužavėti. Endobiogenikai nuolat girdi: „Pirmą kartą sutikau mane išklausiusį, supratusį ir paaiškinusį, kas man rūpi, gydytoją.“ Jei dalis klausimų lieka neatsakyti, reikalingą informaciją endobiogenikui suteikia kraujo tyrimai. Vienas kraujo šaukštelis parodo labai daug. Skirtumas tarp tradicinių medikų ir endobiogenikos specialistų tas, kad pastarieji nesiorientuoja į nustatytas normas. Antai jei tyrimas parodo, kad žmogaus kraujyje TTH (tirotropinių hormonų, iš kurių sprendžiama apie skydliaukės funkcionavimą, red. past.) yra 1–4 mU/l, pagal galiojančius standartus tai atitinka normą. Bet tokią išvadą galima palyginti su situacija parduotuvėje, kai pirkėjai, kurios klubai platoki, pardavėja paduoda suknelę sakydama: „Ši suknelė pasiūta standartinės figūros moteriai, todėl jums turi tikti.“ Endobiogenikos metodai leidžia pamatyti paslėptus ryšius tarp hormonų, įtampą keliančių įvykių, žmogaus būklės, mąstymo ir emocijų. Pavyzdžiui, jie man leidžia iš anksto perspėti moterį, kad per vyro mirties metines ją ištiks emocijų išprovokuota ligos krizė, o kitą pacientę įspėti, kad po dvidešimties metų ji susirgs Alzheimerio liga. Tačiau mes galime pasiūlyti būdų, kaip užbėgti šiai ir kitoms ligoms už akių. Užuot vertinę simptomus, tiriame kraują, nes jis pasako mums apie simptomų priežastis. Mes suprantame, kodėl jūs šiandien turite tokių sveikatos problemų ir kur jos veda.
– Endobiogenika gali apsaugoti nuo Alzheimerio ligos?
– Apsaugoti ir išgydyti, jei liga ankstyvos stadijos. Gali apsaugoti nuo širdies ir kraujagyslių, Parkinsono ligų, aterosklerozės, padėti pastoti, įveikti Hašimoto tiroiditą, dėl kurio laikui bėgant išsivysto hipotirozė (skydliaukės funkcijos nepakankamumas)... Aš savo pacientams dažnai sakau: „Jūs – per du žingsnius nuo ligos.“, „Jūs – per žingsnį nuo ligos.“ Beje, Hašimoto tiroiditu, pačios to nežinodamos, serga nemažai moterų. Tai – autoimuninė liga, kai organizme esantys antikūnai žaloja skydliaukės audinį, todėl ši silpsta ir gamina vis mažiau hormonų. Tai vyksta nepastebimai, nes antikūnų kiekį galima nustatyti tik specialiu kraujo tyrimu (Lietuvoje gydytojai nebuvo pratę siūlyti šio tyrimo kaip profilaktinio, tad, tikėtina, kad daug mūsiškių serga Hašimoto tiroiditu. Tik pastaraisiais metais toks tyrimas atliekamas dažniau, red. past.). Pavyzdys iš mano praktikos: į mane kreipėsi 32-ejų moteris, sirgusi Hašimoto tiroiditu. Per metus vaistiniais augalais mums pavyko sumažinti antikūnų kiekį iki nulio. Lygiagrečiai įveikėme ir kitas jos sveikatos problemas. Endobiogenikos požiūriu endokrininė sistema, kurios dalis yra skydliaukė, – viso organizmo vadybininkė, nes endokrininių liaukų yra visur, jos pačios save reguliuoja ir tuo pat metu reguliuoja kitas sistemas. Ji susijusi su daugybe dalykų, iš kurių susideda žmogaus gyvenimas: vaikyste, lytine branda, nėštumu, gimdymu, klimaksu, mirtimi, prisitaikymu prie įvairių veiksnių... Jau paminėjau vieną pavyzdį iš savo praktikos, paminėsiu ir dar porą, aktualių moterims. 18 mėnesių dirbau su paciente, kuriai niekaip nesisekė pastoti, nors buvo atliktos kelios dirbtinio apvaisinimo procedūros. Endobiogeniniais metodais optimizavome jos sveikatą ir paruošėme organizmą taip, kad būsimas kūdikis būtų kuo sveikesnis. Pasibaigus gydymo kursui atliktos apvaisinimo procedūros rezultatas – ilgai lauktas nėštumas. 47-erių moterį pas mane atginė baimė susirgti krūties vėžiu – jos mama juo sirgo. Iki pacientės gimtadienio buvo likęs pusmetis. Atlikęs kraujo tyrimą jai pasakiau, kad tada, kai sueis 48-eri, ant jos dešiniosios krūties iškils guzelis, bet jis bus nepiktybinis. Taip ir nutiko. 12 mėnesių mažinome moters riziką susirgti vėžiu: ji vartojo vaistus ir specialias augalines tinktūras, pakeitėme jos valgiaraštį. Vėliau atlikti tyrimai parodė, kad pacientė sveikesnė nei bet kada. Dabar kasmet tikriname jos būklę ir palaikome tokią, kuri neprovokuoja ligos.
– Skamba per gerai, kad būtų tiesa... Negi jūsų sąraše – vien pergalės, nejaugi nesate patyręs pralaimėjimų?
– Esu patyręs. Žmonės, kuriuos konsultuoju, paprastai jau būna daug ką išmėginę. Aš nuolat susiduriu su sunkiais atvejais, o mūsų pažintis dažnai prasideda taip: „Daktare, jei ir jūs man nepadėsite, aš nuleisiu rankas.“ 80–85 proc. pacientų padėti pavyksta. Matau tris priežastis, kodėl likusiems pagelbėti nesugebu. Pirma, galiu suklysti nustatydamas pamatinę ligos priežastį. Antra, pakišti koją gali emocinis paciento prisirišimas prie ligos. Kartais žmogus nesąmoningai priešinasi gydymui, o tokio elgesio ištakos dažnai slypi vaikystėje. Pavyzdžiui, jis augo šeimoje, kur mama sulaukdavo tėčio dėmesio ir rūpesčio tik tada, kai susirgdavo. Žmogus subręsta, tačiau vidinis vaikas, kuris mano: „Būsiu mylimas, kai sirgsiu.“, niekur nedingsta. Trečia priežastis – genetinis paveldimumas, kuris negali būti ištaisytas. Tiesa, dar pasitaiko neatpažintų alergijų. Viena mano pacientė, kaip galų gale paaiškėjo, buvo alergiška rišamosioms medžiagoms, išlaikančioms piliulių vientisumą. Kai buvo pakeista vaistų forma, reikalai pagerėjo.
– Klausantis jūsų susidaro įspūdis, kad endobiogenikos gydytojas turi turėti labai daug žinių iš įvairių sričių. Tam, kad susivoktų, kaip žmogumi vadinama sistema funkcionuoja, kad gebėtų susekti įvairius jos vidinius ryšius, kad įstengtų suprasti pacientą keliais lygmenimis – hormonų, proto, emocijų... Kiek metų prireiktų, pavyzdžiui, gydytojui dermatologui, kad jis galėtų imti reikštis kaip endobiogenikas?
– Endobiogenikas, nesvarbu, kokius medicinos mokslus yra baigęs, turi turėti endokrinologijos, psichologijos žinių, būti geras bendrosios praktikos gydytojas. Noriu pabrėžti, kad endobiogenika nėra alternatyva šiuolaikinei medicinai, kad endobiogenikos pagrindas – modernus žmogaus fiziologijos suvokimas, šiuolaikinio mokslo atradimai. Mūsų išskirtinumas – individualizuota gydymo strategija, pritaikyta konkretaus žmogaus fiziologijai. Šiuo metu daugiau kaip šimtas Lietuvos gydytojų, farmacininkų dalyvauja dvimetėje endobiogenikos studijų programoje. Mane informavo, kad jūsų šalyje, oficialiais duomenimis, yra apie 10 tūkst. gydytojų. Vadinasi, endobiogenika parūpo vienam procentui Lietuvos medikų ir tai – labai daug. Pirmaujate pasaulyje!
– Juokaujate?.. Labiausiai iš visų endobiogenika domisi lietuviai?
– Džiugu, kad Lietuvoje sulaukėme didelio susidomėjimo mūsų idėjomis ir jų palaikymo. Jūs – ypatingi žmonės. Labai motyvuoti, protingi, darbštūs, atviri naujovėms...
– Malonu girdėti. Taip, esame atviri naujovėms: pas mus, pavyzdžiui, klientų turi tiesioginės prekybos kompanijos, platinančios azijietiškų vaistinių augalų mišinius. Jie pateikiami kaip panacėja nuo įvairių ligų ir žmonės moka už juos nemažus pinigus... Gal tie mišiniai išties labai veiksmingi, tačiau ar žmonės, kurie jais mėgina taisyti sveikatą, nerizikuoja prisidaryti bėdų? Apskritai norisi iš jūsų išgirsti patarimų apie vaistinių augalų vartojimą, juk fitoterapija – labai svarbi endobiogenikos dalis.
Patariu savo nuožiūra vartoti vaistinius augalus ribotą laiką ir tik tuos, dėl kurių poveikio neabejojate, kurių šaltiniais pasitikite. Labiausiai tam tinka vietiniai vaistiniai augalai.
– Per visą žmonijos istoriją augalai buvo naudojami gydymo tikslais, bet dėmesys buvo skiriamas simptomams mažinti. Kadangi endobiogenikos esmė – kompleksinė analizė, domėjimosi objektas – atskirų kūno sistemų sąveika, tai ir vaistiniai augalai parenkami atitinkamai, taip, kad veiktų ir simptomus, ir ligos priežastis. Tai vadinama klinikine fitoterapija. Augalus sudaro įvairios cheminės medžiagos, vienas vaistinis augalas gali gydyti daug dalykų, todėl tinkamai suderinus kelis įmanoma atkurti organizmo pusiausvyrą įvairiais lygmenimis. Kuo augalai gydo žmones, tuo jie gydo ir saugo save! Jų veikliosios medžiagos padeda jiems augti. Visa, kas gali augti, visa, kas gyva, yra protinga. Tuo augalai skiriasi nuo sintetinių farmacinių preparatų. Vis dėlto augalai – irgi vaistai, todėl su jais reikia elgtis atsargiai. Reikia žinoti, ką jie daro kūnui, kaip sąveikauja su kitais vaistais, ar yra kokybiški. Patariu savo nuožiūra vartoti vaistinius augalus ribotą laiką ir tik tuos, dėl kurių poveikio neabejojate, kurių šaltiniais pasitikite. Labiausiai tam tinka vietiniai vaistiniai augalai, pavyzdžiui, lietuviams nuo mažų dienų žinomi liepžiedžiai. Verta įsidėmėti, kad vaistiniai augalai gali ne tik daryti įtaką išryškėjusiai ligai, bet ir paskatinti dar nepasireiškusią, gali sustiprinti ar susilpninti sintetinių vaistų poveikį. Noriu pasakyti, kad endobiogenika neatmeta farmacinių produktų, chirurginių operacijų, chemoterapijos... Jei žmogus labai silpnas, jei jo organizmas nebepajėgia pats kovoti, stiprūs farmaciniai vaistai gali išgelbėti gyvybę. Tačiau jie arba blokuoja tai, kas sukelia simptomus, arba spartina kažkokius procesus, daro įtaką kitoms tinklo dalims (t. y. per įvairius ryšius sąveikaujančias organizmo sistemas). Todėl sintetiniai vaistai prišaukia tiek šalutinių poveikių.
– Endobiogenikos dvasia tvyro ir jūsų namuose, šeimos gyvenime?
– O, taip! Aš pats praktikuoju tai, ko mokau kitus. Geriu augalų tinktūras, kas sezoną keičiu valgiaraštį, reguliariai darausi kraujo tyrimus. Kai gimė mūsų ketvirtas vaikas, su žmona pediatre nutarėme atlikti ir jo kraujo testą – tai puikus būdas sužinoti gimimo paslaptį. Endobiogenika padeda mano vyresniems vaikams suvaldyti aknę. Vaistažolių tinktūros, specialiai pakoreguotas valgiaraštis... Beje, kaip išorines priemones jie naudoja molio ir jogurto kaukes ir apsieina be specialių kremų nuo aknės. Pastarieji produktai praverčia, kai reikia greito rezultato: vestuvių išvakarėse kiekvienas griebsis bet ko, kad tik atsikratytų bjaurojančių spuogų. Tačiau jei dešimt metų tepiesi kremais nuo aknės, bet problema neišnyksta, akivaizdu, kad jie nenaikina ligos priežasčių. Namie yra daug aromaterapinių produktų ir mano vaikai nuo mažens jais mielai naudojasi, kai kartais sustreikuoja virškinimas ar užpuola sezoninis peršalimas. Visada turiu specialaus arbatžolių mišinio nuo peršalimo visai šeimai. Galiu tik pasidžiaugti, kad ji labai sveika.
