Pasak jo, tiesiog stebėtina, kad kažkoks mažytis gyvis tavo gyvenimą gali paversti visišku košmaru, sužaloti žmogų ir paversti jį neįgaliu visam gyvenimui. Paradoksaliausia, kad nuo jos įmanoma apsisaugoti, tereikia pasiskiepyti.
„Tai tikrai baisi liga, kuri gali palikti liekamuosius reiškinius visam gyvenimui, todėl dabar visus raginu kuo greičiau pasiskiepyti. Aš – gyvas pavyzdys, kuo gali baigtis aklas tikėjimas, kad mes nesusirgsime. Ko gera, ši patirtis mano gyvenime – viena pačių baisiausių. Žinoma, aš nesirgau vėžiu, nesirgau kovidu, rankas kojas turiu, bet ši liga – siaubinga“, – atviravo pašnekovas.
Liga prasidėjo nekaltais simptomais
„Viskas prasidėjo birželio pirmoje pusėje. Atsirado įkyrus sausas kosulys, sloga. Kai po dviejų savaičių simptomai nepraėjo, pradėjo kilti temperatūra, nuėjau pas šeimos gydytoją. Gavau purškalą, kuris trumpam padėdavo, bet iš esmės situacija negerėjo. Kai temperatūra užkilo iki 39 laipsnių, vėl nuėjau pas šeimos gydytoją, ji nusiuntė pasidaryti plaučių nuotrauką. Matėsi nedidelis patamsėjimas plaučių apačioje, todėl gydytoja spėjo, kad formuojasi plaučių uždegimas, ir išrašė antibiotikų. Kai gerdamas antibiotikus lovoje su aukšta temperatūra praleidau 4 ar 5 dienas, o sąmonė vis labiau blausėsi, vėl kreipiausi į šeimos gydytoją. Tai buvo jau antra birželio pusė“, – pasakojo vyras.
Galiausiai jis atsidūrė Santaros klinikų Pulmonologijos skyriuje, kur buvo ištirtas nuo visų iš eilės ligų, galinčių sukelti panašius simptomus, net nuo ŽIV. Plaučių tyrimai parodė, kad liga su jais tikrai nesusijusi, todėl buvo ieškota ir kitų ligų. Kadangi Nerijus lankė sporto centrą su baseinu ir burbuline vonia, buvo įtariama legioneliozė, tačiau nepasitvirtino, o aukšta temperatūra laikėsi, silpnumas stiprėjo, nuolat skaudėti galvą, ji svaigo. Tuo tarpu kraujo tyrimai buvo idealūs.
Tuometinę savo būseną jis apibūdina taip: visiškas abejingumas, kai guli, o galvoje – jokių minčių.
Pagaliau vienas iš tyrimų parodė – tai erkinis encefalitas. Vyras iš karto buvo pervežtas į infekcinių ligų ligoninę.
„Buvau labai išsigandęs, nes pasiskaičiau internete apie ligą ir jos komplikacijas. Dar baisiau pasidarė, kai man pasakė, kad gydymo nuo šios ligos nėra, organizmas pats turi susitvarkyti, jam galima tik šiek tiek padėti. Man buvo lašinamas fiziologinis tirpalas, duodami smegenų veiklą aktyvuojantys vaistai, dar kažkas, bet tai buvo tik simptominis gydymas. Gydytojai vis ramino, kad esu jaunas, mano organizmas stiprus, turėčiau išsikapstyti. Tai šiek tiek palaikė, nors ligos istorijoje buvo nurodyta, kad liga – vidutinio sunkumo.
Ta savaitė, praleista ligoninėje, buvo sunkiausia. Jaučiausi toks nusilpęs, kad buvo sunku net iš lovos išlipti, o ką jau kalbėti apie perėjimą ligoninės koridoriumi. Kalbėdavau labai tyliai, nes ką nors pasakyti reikėdavo milžiniškų pastangų. Kai pas mane ateidavo lankytojas, mano baterija išsekdavo labai greitai. Jei norėdavo ateiti du žmonės per dieną, jau prašydavau neateiti. Prisimenu, buvo atėjusi viena kolegė, bendraudamas taip pavargau, kad paprašiau jos tiesiog pasėdėti, o aš pats valandai užmigau“, – prisiminė pašnekovas.
Paskendo svarstymuose, kad gyvenimas baigtas
Galiausiai temperatūrą pavyko numušti, iš stuburo paimtas skysčio mėginys taip pat parodė, kad liga traukiasi, nors Nerijaus savijauta vis dar buvo tokia, kad jis sveikimo požymių nejuto.
„Po geros savaitės mane paleido namo. Antrą dieną išsiruošiau į parduotuvę visai šalia namų. Nueiti nuėjau, bet pareiti buvo košmaras. Supratau, kad esu visiškai nusilpęs. Dar ir liepos pradžioje kažkur išeiti galėdavau tik įsikibęs kam nors į parankę. Kūnas buvo surakintas, rankos ir kojos drebėdavo, mėtydavo į šalis. Nuo drebulio tušinuku negalėjau net savo vardo parašyti. Man, kaip rašančiam žmogui, tai buvo didelis šokas, todėl netgi pradėjau rašyti dienoraštį – iš esmės mokiausi rašyti iš naujo“, – pasakojo pašnekovas.
Gydytojai patarė jam stengtis gyventi taip, kaip gyveno iki ligos. Vyras visada daug sportavo, todėl nusprendė kūną apkrauti fiziniu krūviu. Iš pradžių jis tiesiog nuvažiuodavo iki parko ir eidavo, kol praktiškai nugriūdavo. Pailsėdavo ant suoliuko ir eidavo toliau.
„Jaučiau, kad turiu kažką daryti, antraip gulėsiu namuose, apniktas juodų minčių. Vėliau pradėjau vaikščioti į sporto klubą. Labai daug dirbau tiek su reabilitologų pagalba, tiek pats, Kai dabar pagalvoju, liga privertė pamatyti save, koks tu esi, kiek valios turi. Mat, kai išsigąsti, visgi pradedi kabintis į gyvenimą ir kažką daryti. Šliaužiodavau po tuos ligoninės koridorius, darydavau įvairius pratimus ir vis galvodavau – negi viskas, čia tas gyvenimas ir baigėsi“, – atviravo Nerijus.
Šiuo laikotarpiu antsvorio neturėjęs Nerijus neteko apie 5 kg, tačiau per pusantro mėnesio intensyvios reabilitacijos jam pavyko savo kūną atstatyti bent tiek, kad galėjo gyventi labiau pilnavertį gyvenimą. Atsigauti psichologiškai jam prireikė kur kas daugiau laiko.
Liga paveikė ne tik kūną, bet ir psichiką
Pasak Nerijaus, keisčiausia, kad ši liga „trenkia“ ne tik per kūną, bet ir per smegenis, kitaip tariant, per psichologinę savijautą: tu nuolat būni prislėgtas, apniktas tamsių minčių, tavęs niekas nedžiugina, net draugų apsilankymai. Tarsi gyvenimas eina savo vaga, o tu – šalia jo. Sąmonė aptemusi ir atrodo, kad tu tiesiog gęsti.
„Tiems, kurie svarsto apie tai, ar verta skiepytis, svarbu suprasti, kad ši liga nėra tik kūno liga. Ji labai pažeidžia smegenis. Ne veltui tai smegenų uždegimas. Ir tuomet jau viskas priklauso nuo to, kokio jautrumo yra žmogus, kaip jis sugeba valdyti savo mintis ir emocijas. Jautriems žmonėms ši liga ypač smogia psichikai. Ir jeigu kūnui įvairiomis priemonėmis gydytojai gali padėti, padėti sielos reikaluose jie priemonių neturi. Su savo mintimis žmogus lieka vienas. Todėl sergant šia liga labai reikalingas draugų ir artimųjų palaikymas.
Man asmeniškai visos gyvenimo fobijos, kurios mane persekiojo anksčiau, nerimas, įvairios baimės, kaltės jausmas, ko tu nepadarei gyvenime ar blogai padarei, visi neigiami jausmai, kurių netrūksta kiekvienam žmogui, ligos metu padidėjo dešimteriopai. Tai buvo tikras psichologinis pragaras. Būtent todėl, kai jau šiek tiek atsigavau, nusprendžiau iš karto grįžti į darbą, nors gydytojai patarė dar nedirbti. Net tėvams nesakiau, kad einu į darbą. Pirmosiomis savaitėms darbe būdavo sunku, antroje dienos pusėje jau būdavau vos gyvas. Tačiau tokiu būdu norėjau mane varginančias įkyrias mintis nukreipti kita linkme, kad nebūčiau vienas. Buvo baisu net pagalvoti, kas bus, jeigu nepavyks sugrįžti į pilnavertį gyvenimą“, – prisiminė jaunas vyras.
Šiandien jam nelikę jokių liekamųjų ligos reiškinių, tačiau jis puikiai supranta, kad jam pasisekė, ir žino, kad taip pasiseka ne visiems.
Maždaug kas trečias ne visiškai pasveiksta
Erkinis encefalitas – tai sunki, erkių platinama židininė virusinė liga, pažeidžianti galvos smegenis, jų dangalus ar periferinius nervus. Dažniausi liekamieji reiškiniai, kuriuos jaučia apie trečdalis sirgusiųjų, yra negalėjimas susikaupti, miego sutrikimai, nuolatiniai galvos skausmai, padidėjęs jautrumas, elgesio pokyčiai. Skaudžiausios pasekmės – paralyžius ir mirtis, kuri ištinka 0,5-4 proc. sirgusiųjų erkiniu encefalitu.
Kaip 15 min sakė disertaciją apie erkinį encefalitą apgynusi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Infekcinių ligų klinikos vadovė prof. Auksė Mickienė, ne veltui pirmoji erkinio encefalito stadija pavadinama vasariniu gripu: „Pasireiškia šioks toks gerklės perštėjimas, pykinimas, kartais – viduriavimas, tačiau dažniausiai – karščiavimas, sąnarių, kaulų laužymas, kaip per gripą. Todėl pajutus pirmuosius požymius ir pagalvojama ne apie erkinį encefalitą, o apie kitas ligas, juolab, kad pirmoje ligos stadijoje neurologinių požymių dar nebūna“.
Koronaviruso pandemijos situacijoje gali būti dar sunkiau atskirti naujojo viruso ir erkinio encefalito požymius, nes kaulų laužymas, temperatūra – sutampantys simptomai. „Tiesiog reikia turėti omenyje, kad ir nuo erkės gali kilti temperatūra, laužyti kaulus, ir net nemačius erkės taip gali būti, jeigu buvome gamtoje ir galimai buvo ekspozicija su erke“, – pabrėžė prof. A.Mickienė.
Pirmai erkinio encefalito bangai praėjus žmogus kokią savaitę gali jaustis neblogai. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, pirmą ligos stadiją sekantis ,,tariamas pasveikimas“ gali trukti 1-33 dienas.
„Tačiau sukarščiavus antrą kartą atsiranda vadinamųjų neurologinių erkinio encefalito požymių: ir galvą skauda, ir pykina, ir svaigsta galva, mėto į šonus, rankos dreba, sunku vaikščioti. Tada jau ligoniai pakliūna į ligoninę, nes jaučiasi taip blogai, kad namuose negali išbūti. Vadinamoji erkinio encefalito dvibangė eiga – pirmas karščiavimo periodas, tarpas be karščiavimo ir antrasis karščiavimo periodas – būdinga apie 80 proc. žmonių. Reikia žinoti, kad temperatūra per du kartus yra būdinga erkiniam encefalitui“, – atkreipė dėmesį gydytoja infektologė.
Veiksmingiausia apsauga – skiepai
Eekinio encefalito sukėlėjai nuolat cirkuliuoja gamtoje, tarpdami stuburinių (daugiausia graužikų) organizmuose ir voragyvių – erkių seilių laikose bei seilėse. Europoje ir Lietuvoje erkinio encefalito virusu dažniausiai užsikrečiama įkandus Ixodes ricinus erkėms. Jų randama visuose Lietuvos rajonuose. Žmogui virusą perduoti gali ne tik suaugusi erkė, bet ir nimfa.
Veiksmingiausia apsaugos nuo erkinio encefalito priemonė – skiepai.
