Kaip vyksta donorinio organo kelionė?
Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM (Biuras) koordinuoja ir organizuoja donorystės bei transplantacijos procesą Lietuvoje. Kai donorinėje ligoninėje (gydymo įstaiga, kurioje yra reanimacijos–intensyviosios terapijos skyrius, kuriame diagnozuojama smegenų mirtis ir paruošiami donorai) atsiranda donoras (nustačius smegenų mirtį) ir jo artimieji sutinka donorinius organus padovanoti transplantacijai, Biuro koordinatoriai organizuoja daugiapakopį procesą: vyksta į donorinę ligoninę paimti kraujo mėginių, informuoja transplantacijos centrų gydytojus transplantologus apie atsiradusį donorą, pagal donoro tyrimų duomenis, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro patvirtintais kriterijais, iš laukiančiųjų sąrašo atlieka donoro-recipiento (žmogaus, laukiančio transplantacijos) poros pirminį parinkimą.
Donoras-kūdikis – retenybė ne tik Lietuvoje
Statistikos duomenimis, per vieną dieną, nesulaukę donorinio organo, miršta 10 Europos piliečių.
Donorų trūkumas – problema, aktuali ne tik mūsų šalyje, tai opus klausimas visoje Europoje. Statistikos duomenimis, per vieną dieną, nesulaukę donorinio organo, miršta 10 Europos piliečių. Ypač sudėtinga, kai transplantacija reikalinga kūdikiui – donoras turi būti vaikas, nes transplantuojama širdis turi atitikti recipiento (laukiančiojo transplantacijos) antropometrinius duomenis – ūgį, svorį.
Suaugusio žmogaus donoriniai organai vaikui negali būti transplantuojami. Todėl kūdikiams sulaukti donorinių organų yra labai sudėtinga: šiemet Lietuvoje buvo tik vienas donoras vaikas, tačiau jo tėvai nesutiko paaukoti organų transplantacijai. Suprantama, kad nelaimės akivaizdoje žmonės elgiasi skirtingai, sunku susitaikyti su artimojo netektimi – o tokiu atveju „išsitęsia laikas“, prarandamas donoras.
Realybė tokia, kad kol kas, deja, ne visi Lietuvos piliečiai pritaria organų ir audinių donorystės idėjai. Tačiau pripažįstame kiekvieno žmogaus teisę apsispręsti: paaukoti organus po smegenų mirties ar atsisakyti padėti laukiantiems transplantacijos.
Suaugusio žmogaus donoriniai organai vaikui negali būti transplantuojami. Todėl kūdikiams sulaukti donorinių organų yra labai sudėtinga.
Pagalbos kreipiamasi į užsienio klinikas
Biuras dėl organų mainų yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su Latvijos ir Estijos transplantacijos centrais bei Eurotransplant organizacija. Tačiau į vis kartojamas užklausas apie vaikus donorus (dėl donorinės širdies) atsakoma, kad kol kas tinkamos širdies nėra.
Užsienio šalis donorinį organą kitai užsienio šaliai dovanoja tiktai tada, kai recipiento nėra savo šalyje. Iš artimiausių šalių (Latvijos, Estijos) atsigabenti donorinį organą tikrai turime galimybes – Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Karinių oro pajėgų sraigtasparniai iki šių šalių ligoninių gali nuskristi ir atgabenti donorinį organą pakankamai greitai ir saugiai.
Dėl skubios širdies transplantacijos laukiančios mažosios recipientės Estrėjos Biuras kreipėsi į 28 Europos Sąjungos valstybes. Į šį kreipimąsi atsakė tiktai 9 šalys, dauguma iš jų, deja, nepriima recipientų iš kitų šalių. Nedidelę dalį donorinių organų kitų šalių piliečiams transplantuojančios šalys galėtų padėti, tačiau susiduriama su logistikos problema – iš tolimesnių kraštų atsigabenti donorinį organą galimybės mažėja dėl organo išemijos laiko: širdį reikia transplantuoti greičiau negu per 5 valandas. Į šį laiką įskaičiuojamas organo paėmimas iš donoro, pervežimas, ligonio paruošimas operacijai ir pati transplantacija. Išemijos laikas turi reikšmingos įtakos transplantacijos sėkmei.
Gydymas (transplantacija) užsienyje
Užsienio šalis donorinį organą kitai užsienio šaliai dovanoja tiktai tada, kai recipiento nėra savo šalyje.
Mūsų šalies teisinė bazė suteikia galimybę ligonį gydyti užsienyje. Sprendimą dėl recipiento gydymo būdo, vietos, kur jis turėtų būti gydomas, ir transportavimo sąlygų (slėgio pokyčiai, perkrovos lėktuvui kylant ir leidžiantis) priima gydantysis gydytojas. Įvertinus vaikų recipientų ir donorų skaičių, širdies pervežimo galimybes, ieškoma būdų kūdikiams transplantacijos operacijas atlikti užsienio valstybėse, kur gyventojų skaičius žymiai didesnis, nei Lietuvoje. Todėl ir vaikų donorų ten pasitaiko dažniau – sulaukti tinkamo organo didesnė tikimybė.
