Mėgstamiausia aliejuje čirškinta jūrų kiaulytė, Peru
Šis patiekalas beveik visiems, su kuo teko kalbėti, sukėlė panašią reakciją: „Veukt, šito tai jau tikrai nevalgyčiau!“ Dalies nuomonė pasikeitė išgirdus šiek tiek istorijos.
Pasirodo, Pietų Amerikoje šie gyvūnai valgomi nuo seno, o kaip naminius gyvūnus į Europą atsivežti juos sugalvojo ispanai. Man pačiai jūrų kiaulytė taip patiko, kad valgiau ją net keletą kartų, kokiu milijonu kartų per mažai. Populiariausi žvėrelio paruošimo būdai yra troškinimas, kepimas orkaitėje, kepimas aliejuje. Pastarasis man patiko labiausiai. Nerealiai traški išorė ir burnoje tirpstantis vidus. Seilė varva vien rašant apie šią mėsą.
Papildomą bonusą suteikiu už viliojančią prezentaciją:
O čia versija iš orkaitės:
Delfino nosytės užtepėlė, Key West, JAV
Užsisakę jūros gėrybių rinkinį netrukus pastebėjome, kad jį sudaro ir delfino užtepėlė. Pastaroji, kaip amerikiečiai dažnai mėgsta daryti su jūros gėrybėmis, buvo patiekta su krekeriais.
Nors užtepėlė ir buvo gardi, suvalgiau jos tik šaukštelį… Mane sustabdė kažkoks neaiškus psichologinis barjeras. Matyt, „Fliperio“ vaikystėje per daug buvau prisižiūrėjusi. Na, bet nieko – vyras likusią dalį patvarkė su malonumu.
Gyvatės užkandis, Kambodža
Tai populiarus gatvės maistas, kuris, beje, laikomas sveiku, kupinu baltymų užkandžiu. Skonis primena chicharron (deep-fried kiaulių odos traškučiai). Pailgas čipsas, vienžo.
Tad ir didelio iššūkio jį suvartoti nemačiau. O štai tarantulo toje pačioje vietoje ragauti vis tik nesiryžau. Užtat ryžosi mano vyras. Baigėsi apsinuodijimu.
Kiaulės kraujo tofu, Malaizija
Su tofu šis dalykas neturi daug bendra, tačiau struktūra ir forma tikrai labai jį primena. Apie šį kinų išmislą seniau girdėjusi nebuvau ir paragauti man jo teko vos prieš savaitę – kaip sriubos sudedamąją dalį.
Skaičiau, kad pirmiausia šviežią kraują reikia palaikyti švariame inde. Nuo to, atseit, jis turėtų sutirštėti. Vėliau didelis, naudoto indo formos gabalas susmulkinamas kubeliais ir pakaitinamas sūdytame vandenyje. Po 30 minučių jau galima skanauti! Farm-to-table at its finest.
Kiaulės smegenų sriuba, Malaizija
Jei ragavote smegenų kur nors kitur ir bet kokia kita forma, labai norėčiau išgirsti apie jūsų patirtį. Šiaip buvo visai skanu. Pasakiškas sultinys, o pačios smegenėlės – netikėtai kreminės, bet su mažokai skonio. Bandyčiau dar kartą.
Krokodiliena Pietų Afrika
Tiesą sakant, nė vienas Pietų Afrikoje ragautas egzotinis gyvūnas nebuvo labai jau keistas. Tiek antilopė, tiek buivolas, tiek zebras, tiek visi kiti priminę žvėrieną ir galbūt šiek tiek jautieną.
Krokodilo mėsa labiausiai įsiminė ir kramtėsi geriausiai. Todėl man ir patiko. Normaliame gyvenime, be gyvūnų iš safario, renkuosi vištieną arba žuvį. Tad krokodilieną, kuri skoniu ir struktūra primena būtent jas, su mielu noru taip pat prisijaukinčiau savo meniu. Gal kas prekiauja Lietuvoje?
Kengūrienos burgeris, Australija
Mano giminaičiai australai buvo pakraupę, kad mes valgome jų nacionalinį gyvūną, nors kengūriena visai populiari tarp kitų vietinių. Girdėjau, kad ši mėsa vertingesnė už jautieną, todėl ją itin mėgsta sportuojantys. Jokio specifinio prieskonio joje nebuvo, tad vargu, ar su sūriu, padažu ir kitais priedais valgomą kengūrienos maltinuką atskirčiau nuo jautienos.
Alpakos steikas, Peru
Puiki, liesa žvėriena, kurios populiarumas po truputį auga ir pasauliniu mastu. Ne visi ją nori valgyti, nes „jos juk tokios mielos“. Bet karvutes valgyti – viskas OK. Nekenčiu šio dvigubo standarto. Taip pat kvailai jaučiuosi ir dėl anksčiau minėto delfino – juk ir pati kitas žuvis ryju be problemų.
Balutas, Filipinai
Vienas pažįstamas neseniai stebėjosi: „Kaip tu gali valgyti balutą, bet bijai duriano?“ (esu ragavusi duriano ledus ir jo skonis kaip vaisių su česnakais). Balutas – išvirtas besivystantis anties embrionas, valgomas tiesiai iš lukšto. Žiauriai bijojau šio skanėsto ir tikrai turėjau sukaupti nemažai ryžto, kad jį pagaliau išbandyčiau.
Reziumė – tikrai patiko. Ir tas antienos sultinukas viduje – mmm, fantastika. Įkalkite ko nors stipresnio ant drąsos ir viskas bus gerai. Norėčiau šį gėrį išmėginti dar kartą, bet šįkart restorane – pakepintą ar panašiai.
Keptos kiaulės žarnos, kiaulienos šonkauliukai ir vištų kojos pusryčiams, Malaizija
Šiaip šiame maiste nėra nieko neįprasta, išskyrus tai, kad mes nesame pratę tokiais gėriais skanauti rytais. Nors šis variantas ir nėra tipiškas pasirinkimas pusryčiams, su tokiu tobulu atlikimu, kokį man teko gauti Penango užeigose, mielai visą trijulę valgyčiau kokį kartą per savaitę. Minkštutėlė mėsa, turinti daug skonio – būtent taip, kaip aš mėgstu.
Paukščio lizdo sriuba, Vietnamas
Kalbant apie skonį, man ji ne itin patiko, nes buvo saldoka. O šiaip tai priminė arbatėlę. Bet kodėl jie tuos lizdus išvis vartoja? Pasirodo, tikima, kad lizdai, kuriuos sudaro nemažai baltymų, itin gerai veikia sveikatą ir ypač – odą. Mes pirkom iš tokios moteriškės, kuri gyrėsi, kad jai jau 40 metų. Sako ji mums – „I‘m forty“, o mes apstulbę atsakėm – „Fourteen?!“ Na, ponia tikrai atrodė jaunai, bet ar prie to prisidėjo paukščių seilės, tikrai atsakyti negaliu.
Ryklių pelekų sriuba, Singapūras
Manyje gyvenantis velnias kaip mat apsidžiaugė restorano meniu pamatęs šį uždraustą vaisių. Skonis kaip lengvos žuvienės, bet struktūra – neįprasta, gana želatininė. Čia ir yra ryklio peleko nuopelnas. Šiandien sriubos populiarumas mažėja, bet kadaise dėl retumo ir sudėtingo paruošimo ją dievino kinų imperatoriai. Paragavau, bet daugiau nekartočiau. Nei ypatingai skanu, nei labai rykliams smagu be pelekų grįžti į vandenyną tiesiog numirti.
Saldi pieniška sriuba, Lietuva
Košmaras, kurį bene visi ragavo vaikystėje. Bet kažkodėl niekas nevalgo jo suaugęs. Turbūt tuo viskas ir pasakyta.
