Informacija parengta pagal Labdaros fondo PO INFARKTO medžiagą
Tokių priemonių gamintojai teigia, kad tai yra „sumažintos“, „kontroliuojamos“ ar „prižiūrimos“ rizikos produktai, kurių vieta mūsų gyvenime kelia dvejopą reakciją – vieni mano, kad tai išties „mažiau žalingi“ mažiau kenksmingų cheminių medžiagų išskiriantys gaminiai, kiti tvirtina, kad jie kelia tą patį pavojų organizmui, kaip ir tradicinės cigaretės.
Iš kur jie atsirado? Kodėl tabako pramonė pati ėmėsi ieškoti alternatyvų savo pelningiausiems produktams – tabakui ir siekė sukurti tai, kas kadaise buvo vadinama „saugia cigarete“?
O pastangos sukurti tokią prasidėjo labai seniai, prieš beveik 70 metų, iškart, kai tik žmonija galutinai suvokė, jog rūkymas kelia tiesioginį pavojų jos sveikatai.
„Saugios cigaretės“ idėja
1952 metais JAV pirmą kartą buvo paskelbti oficialūs medicininių tyrimų duomenys, neginčijamai pagrindžiantys sąsają tarp rūkymo ir plaučių bei širdies ligų. Milijardines apyvartas turinčios tabako industrijos kompanijos tokius teiginius iš pradžių pasitiko su pašaipa, užgauliais vertinimais „šarlatanizmas!“ ir „korupcija!“, o pačių korporacijų viduje jiems buvo suteiktas „anekdotų“ statusas.
Vis dėlto tabako kompanijas valdė nekvaili žmonės, kurie ir patys puikiai žinojo žalingą rūkymo poveikį sveikatai. Jiems užteko pinigų ir pajėgumų imtis strategijos sukurti visuomenės abejones skelbiamais medikų tyrimų rezultatais, atitolinti visuotinį tabako pasmerkimą ir įstatymus, reguliuojančius verslą, tačiau taip pat užteko ir proto nekvestionuoti mokslo, todėl, užuot aklai neigus tai, kas buvo akivaizdu ir neišvengiama, pasitelkti tą patį mokslą su tikslu sukurti saugesnę alternatyvą įprastam tabako vartojimui. Ir nuo pat 1953 metų tabako pramonė ėmėsi Sizifo darbo – sukurti „saugią cigaretę“.
Jiems užteko pinigų ir pajėgumų imtis strategijos sukurti visuomenės abejones skelbiamais medikų tyrimų rezultatais, atitolinti visuotinį tabako pasmerkimą ir įstatymus, reguliuojančius verslą.
„Saugi cigaretė“! „Saugus rūkymas!“ – šie terminai visais atžvilgiais skambėjo kaip stebuklingas visų problemų sprendimas. Tik pagalvokite patys – kaip verslo požiūriu būtų nuostabu tokią „cigaretę“ sukurti! Nesukeliančios vėžio, širdies ir plaučių ligų. Vartojamos su malonumu. Patenkinančią vartotojo poreikį nikotinui ir skoniui. Su nauda valstybės iždui ir pelnu kompanijai. Visoms suinteresuotoms pusėms tai būtų puikiausia išeitis, o konkurentams – pražūtis!
Tačiau iš pradžių toks siekis net nebuvo viešinamas, o jo darbai, suryjantys milijonus, buvo įslaptinti griežčiau už atominės bombos kūrimą ir atliekami tyliau už uodo zyzimą – tabako kompanijos visai pagrįstai baiminosi, kad „saugios cigaretės“ kūrimas automatiškai pripažins, kad dabartinės cigaretės yra „nesaugios“, o ir išties egzistuoja ryšys tarp rūkymo bei žalos sveikatai, o tai savo ruožtu suteiks vyriausybei akstiną įsikišti į verslo reguliavimą, kris rinkoje esančių „nesaugių“ cigarečių pardavimai, o pasipiktinę vartotojai užvers gamintojus teismo ieškiniais.
Dabar tabako kompanijos tai daro atvirai ir nuolat besigirdamos naujais pasiekimais „toksiškų medžiagų mažinimo“ srityje, nes tik 2000 metais tabako korporacijos ir pačios galutinai pripažino tradicinių cigarečių keliamą žalą.
Cigaretės su filtru
1957 metais tabako pramonė žengė pirmąjį žingsnį – rinkoje pasirodė cigaretės su filtru, kurie, kaip buvo teigiama, žymiai mažino įkvepiamų dervų kiekį. Tai atrodė tikras technologinis šuolis – pasaulio rinkoje cigarečių su filtru dalis nuo tuometinio 1 procento išaugo iki 87 procentų 1975 metais, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad filtrai buvo naudingi tik rinkodarai, juolab kad medicina jų atžvilgiu buvo negailestinga – taip ir neatsirado jokių įrodymų, kad filtruotos cigaretės būtų „saugesnės“ už befiltres, kaip pasirodė, tai netruko suvokti ir pačių tabako kompanijų mokslininkai.
Didžiausia likimo ironija buvo ta, kad pirmieji cigarečių filtrai išvis buvo gaminami su asbesto trupiniais – šiuo metu uždraustos ir net statybose nebenaudojamos medžiagos... Tačiau bent jau paaiškėjo, kad filtruotas cigaretes vartotojai rinkosi būtent genami įsitikinimo, kad jos yra „saugesnės“ už befiltres – pasirodo, patiems žmonėms tai rūpėjo.
Septintajame dešimtmetyje tabako kompanijos investavo dar daugiau lėšų „saugesnei“ cigaretei sukurti ir, beje, kaip rodo to meto vidiniai korporacijų memorandumai, tai darė išties nuoširdžiai. Svarbiausias to laikmečio uždavinys buvo rasti būdą pašalinti iš tabako „toksikologines medžiagas“ išlaikant pirminį tabako skonį. Buvo kuriamas sintetinis tabakas, ieškoma būdų, kaip filtruoti degimo metu atsirandančias atskiras nuodingąsias medžiagas, tokias kaip smalkės. Mokslininkai suko galvas, kaip pašalinti nitrozaminus – pačias pavojingiausias vėžį sukeliančias medžiagas, aldehidus, aromatinius angliavandenius, atsirandančius degančiame tabake ir sunkiųjų metalų daleles, atsirandančias tabake dėl ūkiuose naudojamų trąšų.
„Lengvos cigaretės“. Kas tai?
Rodės, kad išeitį galiausiai pavyko rasti aštuntojo dešimtmečio pradžioje – tada atsirado „sumažintų dervų“ („low tar“) kategorijos – „lengvos“, „švelnios“, „minkštos“ cigaretės (su šiais laikais Europos Sąjungoje uždraustais pavadinimų prefiksais „Light“, „Mild“, „Smooth“). Pagrindinis jų ypatumas buvo mažytės lazeriu išdegintos skylutės popieriuje, kurios teoriškai turėjo sumaišyti traukiamą dūmą su grynu aplinkos oru, taip neutralizuojant nuodingųjų medžiagų poveikį.
Žinoma, atsirado ir atvirkštinė problema – mažinant įtraukiamų dervų kiekį, buvo mažinamas ir įtraukiamo nikotino kiekis, todėl paaiškėjo, kad vartotojai tokius nikotino „nuostolius“ kompensuoja traukdami „lengvųjų“ cigarečių dūmus giliau, dažniau ir galiausiai – lūpomis bei pirštais nevalingai uždengdami tas patentuotas cigaretės korpuso skylutes, turinčias sumažinti nikotino kiekį.
Atsimenate tokį senovinį teiginį, kad „rūkstančios cigaretės gale yra daugiausiai nikotino“? Jis atsirado ne be pagrindo – 1980 metais atlikti medicininiai „lengvųjų“ cigarečių tyrimai parodė, kad išties įprastai rūkant taip sukonstruotą „lengvą“ cigaretę, jos rūkymo pabaigoje nuodingųjų medžiagų koncentracija padidėdavo net iki 300 procentų...
Tik 2000 metais tabako korporacijos ir pačios galutinai pripažino tradicinių cigarečių keliamą žalą.
Kitas žingsnis, kurį žengė tabako pramonė, pristačiusi „lengvas“ cigaretes, – tabako pakaitalų kūrimas, kuris vienu metu atrodė labai perspektyvi sritis. Buvo gaminamas „tabakas“ iš medienos plaušo, kuris jau tarsi pagal nutylėjimą atrodė „saugesnis“ už tabaką.
Tačiau juridine prasme nei sintetinis tabakas, nei medienos plaušas jau nebebuvo „natūraliai auginto“ tabako produktai, o „sintetiniai gaminiai“, kuriuos įstatymai laikė narkotinėmis medžiagomis su atitinkamu reguliavimu. 1977 metais kelios Didžiosios Britanijos tabako kompanijos „Imperial“, „Gallaher“ ir „Rothmans“ paleido į rinką keturias „hibridinių cigarečių“ rūšis su tabako pakaitalais, tačiau vartotojai taip ir nesuprato, kas tai per daiktas, kuris, beje, priminė ir mūsų okupacinėje vaikystėje rūkomas susuktas arbatžoles, todėl po trijų mėnesių jos iš rinkos išnyko.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo aiškėti, kad pašalinti nuodingąsias medžiagas iš cigaretės dūmo yra kur kur kas didesnis technologinis iššūkis, nei buvo galvota iki tol. Didžiausia problema, su kuria susidūrė „saugios cigaretės“ kūrėjai, buvo išlaikyti įprastą tabako dūmo skonį ir kitus rūkymo keliamus menamus malonumus – nes sumažinti vienų medžiagų kiekį automatiškai reiškė padidinti kitų.
Iškilo klausimas: o tada KOKIOS cigaretės buvo pardavinėjamos parduotuvėse?
Tabako modifikavimas sintetiniu būdu taip keitė rūkymo skonį, jog vartotojams jis tiesiog nepatiko ir kėlė šleikštulį. 1975 metais „Brown & Willamson“ kompanija išleido cigaretes „Fact“, kuriose buvo pašalintos kai kurios toksikologinės medžiagos, tokios kaip cianidas, tačiau po dvejų metų šis gaminys buvo patrauktas iš rinkos, jo pardavimų rezultatus įvertinus kaip „liūdnus“, o poveikį – „keliantį vartotojų pasišlykštėjimą“.
Kita problema, su kuria susidūrė tabako kompanijos, – juridinė. Jei pramonė kūrė „saugią“ cigaretę, tada natūraliai iškildavo klausimas, o kažin KOKIOS cigaretės tuo metu buvo pardavinėjamos parduotuvėse? Vien tokie bandymai de facto reiškė, kad esamos rinkoje cigaretės yra pavojingos ir „nesaugios“.
Dar 1972 metais „Liggett & Myers“ kompanija (dabartinių L&M cigarečių pavadinimo autoriai) moksline prasme labai sudėtingą „projektą XA“, siekdami įmaišyti į tabaką specialias sintetines medžiagas, neutralizuojančias vėžį sukeliančius komponentus. Kompanijos tyrimų padalinys teigė, kad jiems pavyko atrasti, kaip išties naikinti aktyviuosius angliavandenius – pavojingas medžiagas iš degančios cigaretės galiuko, nors lig šiol nėra atskleista, kaip būtent jiems pavyko tai padaryti. Tačiau išleidus į rinką taip modifikuotas cigaretes „Tame“, teisininkų spaudimu projektas buvo nutrauktas, o pačios cigaretės pašalintos, nes pompastiškas kompanijos gyrimasis sukūrus „bevėžę“ cigaretę visgi reiškė ir milžiniškas juridines problemas, jei moksliškai tokio teiginio nepavyktų patvirtinti. Ko, beje, ir nepavyko padaryti.
Būtent todėl apie 1980-uosius tabako pramonė, paklusdama savo teisininkų argumentams, sumažino investicijas „saugiai cigaretei“ kurti ir nutraukė nemažai perspektyvių projektų. Pavyzdžiui, 1998 metais „Philip Morris“ kompanija pripažino, kad 1981 metais sustabdė praktiškai baigtą vieno aktyviausių plaučių dirgiklio – kadmio – pašalinimo iš tabako augalų projektą.
Atėjo eilė „bedūmei“ cigaretei
Taigi, pastangos sukurti „saugią cigaretę“ buvo sumažintos. Tačiau nenutrauktos. Ir galiausiai 1988 metais rinką sudrebino dar vienas technologinis proveržis – „R J Reynolds“ kompanija pristatė pirmąją pasaulyje „bedūmę“ cigaretę „Premier“. Tiesa, „cigarete“ tą gaminį galima pavadinti tik simboliškai, nes tikrovėje tai buvo aliuminio kapsulė su viduje esančiomis tabako granulėmis, kurios buvo kaitinamos, o ne deginamos, taip beveik neišleidžiant dūmų ir negaminant pelenų (ir, beje, kiekviename pakelyje buvo įdėta ir grafiška instrukcija, kaip tokią „cigaretę“ uždegti ar išvis rūkyti).
Tai buvo sudėtingas ir neįprastas gaminys, tačiau „Premier“ bent jau panaikino pagrindinę pirminę tradicinių cigarečių problemą – tabako degimą, pažadinantį ir aktyvuojantį tabake esančius tūkstančius toksikologinių medžiagų, tokių kaip smalkės – nuodingos dujos, išsiskiriančios degant bet kuriai organinei medžiagai (benzinui, popieriui ar tabakui), ar dervų, turinčių daug chemikalų, sukeliančių vėžį, gamybą.
Teorinės „Premier“ technologijos sukūrimas atsiėjo kompanijai 325 milijonus dolerių, o ruošiant prototipinį produktą rinkai išlaidos pasiekė 800 milijonų dolerių ribą. Joms pasirodžius parduotuvėse, „RJ Reynolds“ biudžete vien dėl šio projekto atsivėrė milijardo dolerių skylė. Tuo pat metu vyko ir pačios finansinių sunkumų kamuojamos kompanijos „RJ Reynolds“ pardavimas kitiems koncernams, o prie viso to prisidėjo ir teisinių ginčų maratonas su JAV Maisto ir vaistų administracija (MVA) – pagrindine naujų maisto produktų sertifikavimo institucija. MVA netruko pareikšti, kad tokiu principu sukonstruota cigaretė yra „narkotinė medžiaga“, t. y., galima pardavinėti tik su receptu ir griežtai prižiūrimose vietose.
Tačiau didžiausia „Premier“ problema buvo ta, kad absoliučiai niekam nepatiko jos skonis. Vartotojai skundėsi, kad po tokios cigaretės burnoje lieka anglies ir sieros tvaikas. Kompanija maskavo bjaurų skonį žemuogių ir šokolado aromatais, tačiau rūkaliai vis tiek skundėsi, kad rūkyti tokią cigaretę tai „tas pats, kaip rūkyti degantį plastiką ir šūdą“.
„RJ Reynolds“ tikėjosi, kad po kelių pakelių vartotojas pripras prie tokio aromato ir žadėjo, kad padėtis pasikeis surūkius 50 cigarečių, tačiau pasirodė, kad vartotojo nuomonei susidaryti užtekdavo ir vienos, o ir retas rūkalius pirko antrą pakelį. Pardavimai niekaip neįsisiūbavo, ir nepraėjus nė metams nuo paleidimo į rinką, „RJ Reynolds“ nutraukė „Premier“ gamybą.
1989 metais kita tabako pramonės gigantė „Philip Morris“ rinkai pristatė savo „saugią“ cigaretę „Next“. Skirtingai nuo „Premier“, ši cigaretė nei išvaizda, nei skoniu nesiskyrė nuo tradicinių gaminių, tačiau aukšto spaudimo anglies dvideginio purškimu iš „Next“ tabako buvo pašalintas nikotinas (panašiu principu gaminama ir kava be kofeino). Visgi laikui bėgant pasirodė, kad „denikotinizuota“ „Next“ cigaretė turėjo daugiau dervų nei įprasta, ir vartotojui, norinčiam gauti įprastą nikotino kiekį, tiesiog reikėjo daugiau jų rūkyti. Po kelerių metų „Next“ taip pat buvo pašalintos iš rinkos.
Visgi laikui bėgant pasirodė, kad „denikotinizuota“ „Next“ cigaretė turėjo daugiau dervų nei įprasta, ir vartotojui, norinčiam gauti įprastą nikotino kiekį, tiesiog reikėjo daugiau jų rūkyti.
Tokia praktika vis dėlto galutinai patvirtino, kad būtent dervose, kurias taip stengėsi pašalinti visos kompanijos, ir glūdi visa rūkymo paslaptis. Paprastais žodžiais tariant, rūkaliaus smegenys labiausiai fiksuoja būtent dervų keliamą efektą, o nikotinas tiesiog įpratina žmones traukti tą dervų aromatą, prie kurio jie pripranta. Bandymai įvesti į rinką rūkymo pakaitalus – čiulpiamą, kramtomą ar uostomą tabaką (turintį nikotino, tačiau neturintį dervų ir kancerogenų) netapo pakaitalu įprastiniam rūkymui, nes žmonės norėjo būtent „rūkyti“, o ne čiulpti arbatos maišelius primenančius paketėlius.
Netgi XXI amžiaus pradžioje rinką sukrėtęs „elektroninių“ cigarečių bumas greitai nuslūgo, nes greitai paaiškėjo, kad tokio tipo cigaretės neprilygsta tradicinio rūkymo stiprumui, ir daug kas pabandęs „elektronines“ visgi sugrįždavo prie tradicinio rūkymo.
Eksperimentai tęsėsi
Nuo 1990 metų lig šiol buvo užregistruota apie 150 patentų „saugesnei“ cigaretei: įvairiausios technologijos – dervos, sugeriančios toksikantus, specialiai nuplautas ir apdirbtas tabakas, popieriaus pakaitalai su kreidos ir jūros žolių priemaišomis, tačiau rodės, kad didžiausią rūkymo „malonumą“ visgi teikia tai, kas nesveikiausia, ir sveikatos apsaugos specialistai visus pramonės bandymus ir progresą pašaipiai lygino su mėginimais „išmesti žmogų ne iš 14-o, bet iš 10-o aukšto“.
Išsikapsčiusi iš finansinių sunkumų „RJ Reynolds“ kompanija dar pabandė pratęsti „bedūmės“ cigaretės projektą – 1994 metais „Premier“ technologijos pagrindu pradėtos testuoti „Eclipse“ cigaretės – įprastos formos, tačiau turinčios įmantrų medžio anglies galiuką, kuris uždegtas kaitino gliceriną, savo ruožtu kaitinantį cigaretės tabaką. Tokio sudėtingo proceso rezultatas – cigaretė, išleidžianti rūkomo tabako skonį, bet be pelenų ir dūmų.
Tačiau tada „RJ Reynolds“ net neteigė, kad tai „saugi cigaretė“, labiau pateikdami ją rinkai kaip „socialiai priimtinesnį produktą“, draugiškesnį nerūkantiesiems, nes toks bedūmis rūkymas mažino pasyvaus rūkymo poveikį 90 procentų. Vis dėlto medicininiu požiūriu, tai buvo tas pats tabakas, leidžiantis smalkes ir nikotiną, o kaitinamas glicerinas, kaip pasirodė, taip pat sukelia vėžį. „Eclipse“ cigarečių lig šiol dar galima rasti kai kuriose JAV parduotuvėse, ilgainiui jos buvo pakeistos kitomis cigaretėmis „Revo“, tačiau 2015 metais „RJ Reynolds“ ilgam pristabdė savo „saugių“ cigarečių kūrimo programas.
Lyderio lazdelę šioje estafetėje perėmė kita pasaulio tabako pramonės lyderė „Philip Morris“, nuėjusi kitu, kaip pasirodė, kur kas perspektyvesniu keliu – kaitinti tabaką, o ne jį deginti. 1998 metais kompanija pradėjo testuoti cigaretę „Accord“ – pakrautos baterijos pagalba kaitinamą dūdelės formos vamzdelyje. Patraukus į tokią „dūdelę“ įstatytą cigaretę, mikroprocesorius siuntė kaitros pliūpsnį į tabaką, kuris neišleisdavo nei dūmų, nei pelenų. „Dūdelės“ ekrane buvo rodoma, kiek dar liko traukimų. O baterijos vėl buvo pakraunamos po kiekvieno „surūkyto“ pakelio.
Nors „Philip Morris“ tuo metu taip pat dar oficialiai nesiekė pripažinti tokios cigaretės „saugia“, tačiau teigė, kad „Accord“ tabakas išskiria 80 procentų mažiau toksikologinių medžiagų nei reguliarioji cigaretė.
Tačiau didžiausias „Accord“ nuopelnas buvo tai, kad šis principas sukūrė praktiškai naują rūkymo ritualą – be liepsnos, be aplinkiniams kenkiančių dūmų, tačiau su tuo pačiu pojūčiu, kurio siekia kiekvienas rūkalius, lūpomis prisiliesdamas prie įprastinio cigaretės filtro (viena iš priežasčių, kodėl „elektroninės“ cigaretės neįsitvirtino rinkoje, buvo ta, kad žmonėms nepatiko čiulpti plastmasinį jos galiuką). 2007 metais „Philip Morris“ išleido modernesnę kaitinamojo tabako įrenginio versiją „Heatbar“ – mobiliojo telefono dydžio prietaisą. Jo dėka galiausiai oficialiai buvo pripažinta, kad kaitinamas tabakas mažina pasyvaus rūkymo poveikį aplinkiniams.
„Accord“ ir „Heatbar“ pramynė kelią kitam „Philip Morris“ gaminiui, kuris tapo „kaitinamojo tabako“ įrenginiu iQOS. „Philip Morris“ teigia, kad šiai technologijai sukurti ji išleido daugiau nei 3 milijardus dolerių, ir būtent ji ateityje turėtų visiškai eliminuoti tradicines įprastas cigaretes.
Visa tokios technologijos esmė – ne vien kaitinamas tabakas. Skirtingai nuo įprastos degančios cigaretės, kurioje tabakas dega 400–900 laipsnių temperatūroje, aparatui pritaikytas trumputis cigaretę primenantis tabako suktinukas su filtru yra kaitinamas iki 350 laipsnių – ko pakanka išskirti nikotiną ir kitas skonį kuriančias medžiagas, visgi eliminuojant tradicinėse cigaretėse dominuojančias dervas ir smalkes.
2016 metais „Philip Morris“ kreipėsi į MVA su prašymu pripažinti naują aparatą „sumažintos rizikos tabako produktu“, pateikdama du milijonus puslapių savo mokslinių tyrimų rezultatų, tvirtinančių, kad toks vartojimo principas (kurio pati kompanija nevadino net tradiciniu „rūkymu“) žymiai sumažina pavojingų ir potencialiai pavojingų cheminių medžiagų išskyrimą.
Nujaučiant tokią kaitinamojo tabako perspektyvą, šiuo principu yra susidomėjusios ir kitos didžiosios tabako kompanijos. 2015–2016 metais „British American Tobacco“ pristatė savo tabako kaitinimo aparatus „Glo“ bandomosiose rinkose Rumunijoje ir Japonijoje, „Japan Tobacco“ savo tėvyninėje rinkoje testuoja analogišką aparatą „Ploom Tech“. Laikas tam palankus.
