Informacija parengta pagal labdaros fondo PO INFARKTO medžiagą
Gydytojai ilgai spėliojo, kokio tipo priklausomybę sukelia nikotinas – fiziologinę ar fizinę? Mat nuo to iš esmės priklausė, kokią metodiką taikyti metant rūkyti ar gydant rūkymo sukeliamas ligas.
Vienų teigimu, priklausomybę rūkymui sukelia tabake esantis nikotinas, todėl rūkymas yra fiziologinė problema. Kiti tvirtino, kad nuodingosios cheminės medžiagos, patenkančios į organizmą rūkymo metu, savaime priklausomybės nesukelia, todėl potraukio rūkyti kilmė yra tik psichologinė. Gyvenimas gi parodė, kad abi problemos yra neatsiejamos viena nuo kitos.
Nikotinas, kurį žmonės gauna rūkydami tabaką, yra vienas iš šešių pagrindinių žmonijos priklausomybių objektų kartu su kofeinu (kava, energiniai ir kiti gazuoti gėrimai), heroinu (intraveniniai narkotikai), kokainu (uostomieji ar rūkomi narkotikai), alkoholiu (gėrimai) ir iš kanapių gaminamomis medžiagomis (vadinamieji „lengvieji narkotikai“). (Be abejo, egzistuoja ir daugiau priklausomybių, kankinančių žmoniją – azartiniai lošimai, cukrus bei druska, „šopingas“, dėmesio stygius bei pati naujausia – kompiuterinės technologijos, tačiau labiausiai ištirtos yra iš pradžių paminėtosios šešios).
Ir ne veltui pagal daugumą kriterijų nikotinas yra prilyginamas narkotikams, kuriuos pagal priklausomybės stiprumą (pasikartojantį norą vėl vartoti) jis netgi akivaizdžiai lenkia – prie jo lengvai priprantama, bet štai potraukio jam atsikratyti yra ypač sunku.
Ne veltui pagal daugumą kriterijų nikotinas yra prilyginamas narkotikams, kuriuos pagal priklausomybės stiprumą jis netgi akivaizdžiai lenkia.
Pagal metimo (abstinencijos) sunkumą nikotiną lenkia tik alkoholis ir heroinas. Nors štai pagal organizmo intoksikaciją nikotinas užima paskutinę vietą tarp tų šešių priklausomybės objektų ir suteikia žmogaus fizinei būklei tiesioginio poveikio netgi mažiau nei kofeinas. Netgi dėl menamo „malonumo“, kurį suteikia tos priklausomybės kategorijoje esančios medžiagos, nikotinas yra tik ketvirtas po kokaino, heroino ir alkoholio.
Tačiau net ir turėdami visa tai omenyje, rūkaliai, priklausomi nuo nikotino, be to, apgailestaujantys, kad pradėjo rūkyti, ir puikiai suvokdami savo visiškai problemišką priklausomybę nuo tabako, vis tiek siekia cigaretės, vos tik pajunta nikotino abstinencijos simptomus ir pratęsia savo priklausomybę skubėdami kuo greičiau užsirūkyti.
O dar daugiau rūkalių net nesigaili dėl savo rūkymo ir visiškai nebando atsisakyti šio įpročio. O į klausimą, kodėl, jų manymu, žmonija kovoja su rūkymu, neretas atsako, kad „dėl pavydo rūkalių patiriamam akivaizdžiam malonumui, kurį sukelia cigaretės dūmai“!
Taigi, kas ir kokį tiksliai „malonumą“ atneša rūkaliams, vidutiniškai 90 tūkstančių kartų per metus įtraukiantiems į savo plaučius įvairiausių chemikalų?
Kaip bebūtų keista, bet atsakymas į tokį klausimą yra gana paprastas, nors iš pirmo žvilgsnio ir paradoksalus – organizmo patiriama NUOLATINĖ nikotino abstinencija ir jo trūkumo eliminavimas. Mat toks yra kiekvieno rūkaliaus gyvenimas – ištisinėje ir nuolatinėje nikotino abstinencijoje – nuo pačios pirmosios iki pačios paskutinės surūkytos cigaretės.
Visi puikiai žino, kas vyksta rūkymo metu. Degantis tabakas išskiria savo svarbiausią sudedamąją cheminę medžiagą – nikotiną, kuris kartu su dūmais patenka į plaučius, iš ten – į kraują, kuris per kelias sekundes nuneša nikotiną į smegenis, kur jis stimuliuoja receptorius, atsakingus už malonius pojūčius, o tie savo ruožtu išskiria hormoną dopaminą, kurio pliūpsnis ir suteikia tą menamą rūkymo „malonumą“.
Taigi, kas ir kokį tiksliai „malonumą“ atneša rūkaliams, vidutiniškai 90 tūkstančių kartų per metus įtraukiantiems į savo plaučius įvairiausių chemikalų?
Ir kai užgesinate ką tik surūkytą cigaretę, nikotino lygis plaučiuose bei kraujyje iškart pradeda mažėti, jo mažiau patenka į smegenis, kuriose prasideda nikotino abstinencijos periodas. Beje, tradiciniai nikotino abstinencijos simptomai, kuriuos gali patirti bet kuris žmogus bet kuriame savo gyvenimo etape, yra galvos skausmas, pykinimas, užkietėję arba paleisti viduriai, nuovargio jausmas, apsnūdimas ir nemiga, dirglumas, sunkumai sukoncentruoti dėmesį, nerimas, bloga nuotaika, padidėjęs alkio arba sotumo jausmas, ir, žinoma, nuolatinis potraukis nikotinui.
Tačiau visi tie blogi jausmai ir negalavimai bent jau teoriškai turėtų išnykti per keletą sekundžių po to, kai nauja nikotino porcija atkeliauja į žmogaus plaučius ar tiesiai į kraują (kramtomo ar čiulpiamo tabako poveikis), iš kur vėl persikelia į smegenis, kurie vėl išsiskiria dopaminą, sukeliantį „malonumo“ jausmą.
Taip nepraėjus nė pusvalandžiui po surūkytos cigaretės rūkalius jau galvoja apie kitą cigaretę, o jos negavęs, po valandos darosi neramus ir irzlus – nes smegenys šaukiasi „malonumo“! Nepatogumo jausmą eliminuoja nikotino lygio atstatymas kraujyje ir smegenyse, sugrąžinantys ramybę, ir žmogus vėl jaučiasi „maloniai“.
Tiesa, neilgam – po pusvalandžio nikotino abstinencijos simptomai pasikartos. Ir būtent ta nikotino lygio kaita kraujyje bei smegenyse ir yra tai, ką rūkaliai laiko rūkymo „malonumu“.
Būtent todėl anksčiau medikams atrodė, kad rūkymas yra tik fiziologinė priklausomybė, kurią gydyti įmanoma tik eliminavus nikotiną iš rūkalų. Tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad fizinis nikotino-dopamino poreikis nuo pat pradžių pradeda sietis su kiekviena ryškesne rūkaliaus emocija ir gyvenimo įvykiu, tapdamas refleksinio lygio psichologine ritualo dalimi – dirbant, užsiimant seksu, maitinantis, vairuojant, bendraujant ir t. t.
Rūkantis žmogus pradeda tapti, o ir tampa „Pavlovo šunimi“, siekiančiu cigaretės net ir tais atvejais, kai nikotino kiekis kraujyje yra pakankamas, o štai dopamino kiekis darosi nebepakankamas – taip pradedama rūkyti daug cigarečių iškart viena po kitos. Toks fizinis prieraišumas prie nikotino, pastiprintas ir emociniu krūviu, dar labiau apsunkina jo atsisakymą.
Juoba kad nikotinas, skirtingai nuo kitų priklausomybių, vienintelis gali teikti dvejopą poveikį – stimuliuojantį ir raminantį – priklausomai nuo daugelio aplinkybių, kaip, ko ir kiek yra rūkoma.
Rūkantis žmogus pradeda tapti, o ir tampa „Pavlovo šunimi“, siekiančiu cigaretės net ir tais atvejais, kai nikotino kiekis kraujyje yra pakankamas, o štai dopamino kiekis darosi nebepakankamas.
Psichologų teigimu, rūkalius retai kamuoja suvokimas, kad toks ryšys tarp nikotino bei fizinės-emocinės būklės yra nuodingas. Tas „geras komforto“ jausmas ir „malonumas“, kuriuos suteikia rūkymas, yra pastiprinami kiekvieną kartą, užsidegus cigaretę, nes suvokimas apie ilgalaikes tokio „malonumo“ pasekmes smegenyse yra ignoruojamas/blokuojamas ar menkinamas, kaip ir, pavyzdžiui, ignoruojamas/blokuojamas ar menkinamas mūsų suvokimas apie tai, kad mes visi anksčiau ar vėliau mirsime (o ir gausybę kitų mūsų gyvenimą kartinančių faktų).
Žmogus iš principo yra linkęs vertinti savo gyvenimą labiau trumpalaikėje perspektyvoje, todėl ilgalaikės rūkymo rizikos, tokios kaip širdies ir plaučių ligos, kurioms išsivystyti užtrunka daugiau laiko, neatrodo lygiavertės trumpalaikiam „malonumui“.
Tačiau toks „malonumas“ ir trumpalaikis komfortas turėtų būti labiau prilyginamas mazochizmui nei realiam problemos sprendimui. Juk kai mums skauda dantį, mes tą skausmą trumpam numalšiname, tarkime, kodeinu, ir mūsų nuotaika visada pagerėja, kai analgetikas pradeda veikti, ar ne? Tačiau tai dar nereiškia, kad mes tą danties skausmą VISADA malšinsime TIK analgetiku, nes visi suvokiame, kad tą skausmą sukelianti priežastis yra šalinama kitais būdais.
Ir negatyvias rūkymo pasekmes sukeliančios priežastys negali būti šalinamos dar viena cigarete, bet gali būti pašalinamos tik visiškai atsisakius rūkymo. Teiginys, kad rūkymas ir nikotino įtraukimas į organizmą kelia „malonumą“, gali būti prilyginami būsenai, kai kažkas jus muša kasdien ir jūs norite, kad tai tęstųsi, nes jaučiate malonumą, kai mušimas kuriam laikui liaujasi...
Pagalvokite patys – degantis cigaretės tabakas yra kupinas pačių blogiausių ir pavojingiausių gamtoje egzistuojančių nuodų ir nė iš tolo negali pretenduoti būti jūsų „draugu“. Degantis tabakas išskiria dūmus, kuriuose yra aptikta apie 8000 cheminių medžiagų, kitaip vadinamų „dūmų sudedamųjų dalių‟.
Pasaulio sveikatos priežiūros institucijos maždaug 100 iš jų yra priskyrusios medžiagoms, kurios sukelia su rūkymu susijusias ligas, pvz., plaučių vėžį, širdies ir kraujagyslių ligas, emfizemą ir pan. Tos medžiagos – tai arsenas, benzenas, benzo[a]pirenas, anglies monoksidas, sunkieji metalai (pvz., švinas, kadmis), vandenilio cianidas, tabakui būdingi nitrozaminai ir daugelis kitų – spėju, nė vienos jų neimtumėte į burną jokiomis aplinkybėmis?
Ir tos medžiagos yra visose cigaretėse, kad ir kaip jos besiskirtų viena nuo kitos savo savybėmis – tabako ir skoninių medžiagų mišiniu, skersmeniu, ilgiu, dervų, nikotino ar anglies monoksido rodikliais – nebūna cigarečių, kurios būtų bent kiek mažiau kenksmingos ar sukeliančios mažesnę priklausomybę nei kitos.
Tos medžiagos – tai arsenas, benzenas, benzo[a]pirenas, anglies monoksidas, sunkieji metalai (pvz., švinas, kadmis), vandenilio cianidas, tabakui būdingi nitrozaminai ir daugelis kitų – spėju, nė vienos jų neimtumėte į burną jokiomis aplinkybėmis?
Tačiau baisiausia rūkymo dalis yra dervos – cigarečių dūmuose esančių dalelių liekanos. Skirtingai nuo nikotino, dervos nėra viena cheminė medžiaga, o kelių tūkstančių dūmų sudedamųjų dalių mišinys. Mat nikotinas yra natūrali cheminė medžiaga, esanti tabako augale. Ir nors būtent nikotinas sukelia fizinę bei emocinę priklausomybę, tačiau jis nėra pagrindinė su rūkymu susijusių ligų priežastis, o dervų sukeliamos medžiagos, tokios kaip, pavyzdžiui, anglies monoksidas – degančio tabako dūmuose susidarančios dujos – pati pagrindinė rūkančiųjų širdies ir kraujagyslių ligų priežastis.
Būtent šių medžiagų eliminavimo ir siekia tiek tabako kompanijos, tiek farmacijos įmonės, gaminančios pakaitalus rūkymo keliamam poveikiui. Pleistrai, purškalai, kaitinamojo ar sintetinio tabako įrenginiai visi turi vieną paskirtį – suteikti reikiamą nikotino kiekį, išvengiant dervų ir kitų tabako degimo metu atsirandančių nuodingųjų medžiagų. Nes, kaip sakoma, renkantis iš dviejų blogybių, logiškiau pasirinkti mažesnę. Nors, galima išvengti ir jų abiejų – išvis atsisakant nikotino.
Sulig kiekviena nerūkymo diena, nikotino abstinencija pradeda mažėti, nes dopaminui išskirti atsiranda ir kitų, ne tokių pavojingų ar žalingų priemonių. Taip, kūnas reikalauja dopamino, smegenys reikalauja ritualų, „Pavlovo šuns“ lūpos reikalauja kažką apžioti geriant rytmetinę kavą...
Tačiau po kurio laiko viskas nurims. Ir pasaulis gaus dar vieną ilgesnį gero žmogaus gyvenimą.
