Kiekvieną savaitę portale 15min kviečiame skaityti žurnalistės, priklausomybių konsultantės Gabijos Vitkevičiūtės parengtas ištraukas iš jos knygos „Širdies tatuiruotės“, kurioje ji dalijasi asmenine patirtimi, kai gyvenimas su priklausomu žmogumi yra kaip kelias su bedugnėmis ir viršukalnėmis.
Bet vis tiek, įsivaizduokime, kad skaitai, tarkim, užsienietišką žurnalą „The Economist“. Ir čia ant viršelio pulsuoja klausimas: „Ar norėtumei pavakarieniauti su savimi?“ (angl. Would you like to sit next to you at dinner?).
Per gilūs čia klausimai, ranka vėl pasyviai nuleidžia žurnalą. Jei kas dabar suerzins, prisiminsi, kad rėki lygioj vietoj ir po sekundės Tave už tai kaip cunamis vėl paskandina gėda. Bet jau vis dažniau susitrauki it džiovinta verba – savotiškai graži, bet seniai be kvapo, be spalvų ir gyvybės syvų. Kai išmoksti gerai maskuoti, vidinės įtampos lyg ir nebematyti, tačiau organizmo pakitimai dideli.
Tu pavargęs ir nuskalbtas, išsivėpęs ir apleistas.
Tu išsekęs, nualintas, bejėgis ir nusavintas.
Tau vis dažniau skauda galvą, pečius, kaklą (čia nusėda atsakomybė), diegia pilvą, kartais net ištinka priepuolis, užpuola dusulys, kręšta kraujas, amerikietiškaisiais kalneliais šokčioja spaudimas, šerpetoja oda, o garbūs gydytojai ir vėl nieko neranda. Vis daugiau išaušta rytų, kai negali pritaikyti formulės prosnulsa-ulybnulsa (rus. „Nubudau ir šypsausi“), ir vis labiau bijai vakaro, nes net nakties tyla spengs, rangysis ir cyps, bet tikrai nemigdys.
Gyvenimas atrodo juodas, o Tu, kad ir kokių kadaise būta norų, tapai tos juodumos dalimi.
Darbe nebeklausia, kodėl Tavo akys raudonos, kodėl geri ketvirtą puodelį kavos. Kolegos staiga po gero pokšto nutyla – išsigąsta, kad leido sau prie Tavęs per daug. Džiaugtis už dyką? Juokaujate.
Tėvams vis rečiau keli ragelį, nes net jei nieko nesakai, jie nuspėja iš balso, o tada vėl burnoje lieka blogas prieskonis – kam išsidaviau, o jiems vėl užkroviau pilkų debesų.
Draugai ir bičiuliai guodžia vis rečiau, nes jau daug kartų Tave gelbėjo, patarė, jų nuoširdžiausi pokalbiai atvedė į... nieką.
Kiek kartų stebėjosi: „Jei nekenti to, kaip gyveni, – judinkis. Juk ne medis!“
Kiek kartų sakė: „Taigi visada gali atsistoti ir išeiti.“ Bėda, kad išeiti gali tik tada, kai atsistosi.
Ar jie supranta? Regis, nelabai.
Liūdna.
Dėl visų šių dūmų nebeatsimeni, kada buvai giminės ar klasės susitikime, draugų vakarėlyje, gerame koncerte ar spektaklyje. Niekas nebedžiugina – vietoj kraujo jau teka bejėgystė ir beviltiškumas.
Beje, apie jausmus. Skausmas toks stiprus, kad jo... nebejunti. Paliegusios emocinės atplaišos dar kaip aidas iš senų gerų laikų lyg ir primena, kad kadaise būta kitaip, bet ir čia nesinori vartyti atminimų sąsiuvinių, nes graudulys ir sielvartas prapliups ašaromis. Vaikai klaus, kas nutiko, o atsakyti ir vėl nebus ką.
Štai ir biopsichosocialinis modelis, kurį ekspertai pritaikė priklausomiems žmonėms. Fizinė, psichologinė žmogaus būsena ir santykių sociume vaizdas, kai žmogus piktnaudžiauja arba jau žalingai geria, yra pažeidžiamas ir iškraipomas. Taip, jis parodo vartojančiųjų pasaulio griūtį, bet šiandien Tu irgi jau šiame lauke.
Jei vis dar atrodė, kad geria jis, o Tu niekuo dėtas, tai dar kartą metu kozirius ant stalo – geria jis, o sergi ir Tu.
