Kiekvieną savaitę portale 15min kviečiame skaityti žurnalistės, priklausomybių konsultantės Gabijos Vitkevičiūtės parengtas ištraukas iš jos knygos „Širdies tatuiruotės“, kurioje ji dalijasi asmenine patirtimi, kai gyvenimas su priklausomu žmogumi yra kaip kelias su bedugnėmis ir viršukalnėmis.
Jurga po sesijos reziumuoja: „Arnas norėjo atsisakyti plaukti, nesutikau. Skausmingas taškas kairėje mentėje. Tradicinės kinų medicinos vertinimu, tai pykčio sukaupimo vieta. Krūtinė suglebusi, pačiam žmogui norisi išsilenkti ir kilstelėti save aukštyn. Tada pasikeičia įkvėpimo ir iškvėpimo gylis, atnešantis atsipalaidavimą. Apibūdinu, ilgesys ir prisitaikymas. Po sesijos – nustebimas, kad būna ir taip.“
Po poros savaičių žvėriško visų mūsų bendro darbo vieną dieną išgirdome: „Aš, Arnas, priklausomas nuo alkoholio.“
„Anoniminių alkoholikų Dvylikos žingsnių programa kategoriškai atsisako bet kokių pasiaiškinimų ir aiškinimų, kad atsirastų erdvės paprasčiausiai konstatuoti: „Aš esu alkoholikas.“
Kad į priklausomybę žiūrima labai rimtai, rodo teiginys, jog žmogus visą gyvenimą galbūt lieka alkoholikas, geriausiu atveju jis tik „nėra aktyvus alkoholio vartotojas“ ir tai, jog pasižadama negerti tik kelias valandas ar dieną, kad norai ir galimybės, siekiamybė ir realybė per daug neišsiskirtų“, – teigia gelmių ir konfliktų psichologijos ekspertė austrė Maria Fürst.
Nežinau, ar pastebėjote, bet nė karto visoje knygoje ar straipsniuose nesu paminėjusi žodžio „alkoholikas“ (išskyrus cituojamuose šaltiniuose), nes aš manau, kad žmogaus sutapatinimas su liga sveikimą smarkiai apsunkina. Todėl visada vartoju žodžių junginį „priklausomas nuo...“ ir taip leidžiu žmogui suprasti, kad jis turi ir patologinę, bet ir sveikąją dalį.
Noriu, kad tai žinotumėte.