Atostogos yra gerai. Labai gerai. Atostogos turi ir vieną minusą. Prieš jas dažniausiai prisikuri aibę planų, kurie taip ir lieka neįgyvendinti.
Man atsitiko kitaip. Prieš atostogas sau pasižadėjau bėgioti kiek galima dažniau ir šio pažado laikiausi. Išvykau į Lenkiją, todėl treniruotėse nesilankiau, bet bėgau 5 dienas per savaitę.
Grįžęs namo pasisvėriau ir pamačiau, kad sveriu kiek daugiau nei 104 kilogramus. Paskutinio svėrimo metu skaičius buvo daugiau nei kilogramu mažesnis.
Kodėl? Juk tiek bėgiojau? Atsakymas paprastas.
Tik bėgti nepakanka. Labai svarbu mityba. O ji atostogų metų pasikeitė.
Akivaizdu, kad buvo galima valgyti mažiau, sveikiau, reguliariau. Beje, tai grįžęs ir darau, bet atostogų metu labai savęs varžyti nenorėjau.
Taip pat supratau dar vieną dalyką. Mūsų organizmai linkę prisitaikyti. Pradėję sportuoti mes patiriame nemažą šoką, svoris gana sparčiai krenta, pasiekiame tam tikrą lygį, galima jį pavadinti savo komforto zona, ir svoris nustoja kristi.
Tada reikia arba didinti krūvį, arba gerokai reguliuoti mitybą. O ją reguliuoti man sekasi sunkiausiai. Kaip minėjau, maistas man yra ir didelis malonumas, ir dalis man įprasto bendravimo. Taip atrodė mano pietūs praėjusią savaitę, o dabar pradėjęs maistą nešiotis į darbą plastmasinėse dėžutėse imu galvoti, ar galėčiau taip elgtis nuolat? Greičiausiai, ne.
Beje, apie maistą ir bendravimą. Praėjusį savaitgalį praleidau Degučiuose. Labai gražus miestelis Šilutės rajone. Kas trejus metus ten renkasi mano žmonos giminė. Ir stalai ten taip pat lūžo. Paguoda tik ta, kad vėliau suvartotas kalorijas buvo galima linksmai sudeginti šokant liaudiškus šokius. Gerai, gerai, ir ne tik liaudiškus. Galite tik įsivaizduoti, koks iš manęs šokėjas.
Gerai, apie maistą tiek. Ką dar spėjau nuveikti? Pirmą kartą šią vasarą išsimaudžiau Baltijos jūroje.
Pirmą kartą aplankiau Malborko pilį Lenkijoje. Tai ta pati ordino pilis, kurios po Žalgirio mūšio Lietuvos-Lenkijos kariuomenė neįstengė paimti. Bent jau taip pasakoja vietiniai gidai. Man mokykloje buvo pasakojama, kad net nebandė.
Ir dar šiek tiek istorijos, kuri tiesiogiai susijusi su bėgimu. Kol aš skaniai valgiau ir pramogavau, „Vilniaus bėgimo klubo“ nariai praėjusį savaitgalį bėgo Medininkų estafetėje, kuri skirta prisiminti sušaudytus nepriklausomos Lietuvos pasieniečius.
Ten veikti tikrai buvo ką. Nuo klubo bėgo dvi komandos „Stipriųjų“ ir „Gražiųjų“. Į pirmąją nepretendavau, į antrąją nepriėmė.
Dar neturėjau progos gyvai paklausti, kaip sekėsi, bet iš nuotraukų panašu, kad tikrai neblogai.
Tai tiek. Iki „Vilniaus maratono“ lieka 6 savaitės. Per jas dar galima daug suspėti. Svarbiausia, šiuo metu man nieko neskauda, bėgdamas net ir ilgesnius atstumus jaučiuosi gerai. Žinoma, galėčiau bėgti greičiau, bet nešantis 100 kilogramų tai padaryti nėra paprasta. Bet tų kilogramų stojus prie starto linijos bus mažiau. Pamatysit!
