Kas gali būti sudėtingo bėgimo treniruotėse, galvojau sau. Juk sunkiausia dalis, tai – apsivilkti sportinę aprangą ir ateiti į Vingio parką, kur renkasi Vilniaus bėgimo klubas. Reikia tik prisiversti ir tada viskas klostosi savaime.
Juk taip?
Tada pradedi bėgioti. Palengva, nesiplėšydamas, klausydamas žalumos čiulbėjimo, ragaudamas šeštadienio gaivą ir šnekučiuodamasis su šalia bėgančiu bičiuliu Skirmantu.
Juk taip?
Nė velnio! Toks įsivaizdavimas buvo antroji klaida.
Iki šiol džiaugiuosi, kad per pirmąją bėgimo treniruotę nenumiriau. Džiaugiuosi, kad nemirė ir mano bičiulis Skirmantas. Bėgome tuo prakeiktu Vingio parku laikydamiesi vienas kito lyg kokios aukos iš siaubo filmo.
Iš pirmosios treniruotės pamenu, kad iš visų jėgų kabinau 200 metrų distanciją, o mano ausis užgulė spaudimas, mintys tapo nevaldomos kaip Egidijus Dragūnas. Prisimenu, kad treneris dar kažko klausė, kažką sakė, bet aš jau nieko nebegirdėjau. Tik šnopavau kaip nuvarytas arklys į Vingio parko žolę ir galvojau: eikit jūs visi n...
Tai buvo vėliau. Pradžioje buvo pasiūlymas feisbuke.
Pradžia
Prieš kelis mėnesius slaptoje 15min feisbuko grupėje kilo idėja surengti eksperimentą: ilgai nesportavę žurnalistai keturis mėnesius ruoštųsi Vilniaus maratonui ir papasakotų skaitytojams, koks kelias yra nuo 0 iki 42 km distancijos. Kartu per savo istorijas pamokytume žmones, kaip reikia bėgioti ir patirti malonumą.
Man ši idėja patiko, nes jau ketverius metus šiek tiek bėgiojau ir vis galvodavau apie maratoną.
Galiausiai, po ilgų dvejonių ir kolegų įkalbinėjimo tam pasiryžome trise su 15min žurnalistais Monika Svėryte ir Skirmantu Malinausku.
Mūsų kompaniją galima apibūdinti taip: Monika ir du nevykėliai.
Skirmantas savo pirmajame tekste jau rašė, kad sveria 114 kilogramų ir sieks nubėgti pusės maratono distanciją.
Aš sveriu kokius 95 kilogramus, tačiau nuo gimimo sergu bronchine astma, esu pilnapadis, 16-os metų jau turėjau radikulitą, 22 metų – stuburo operaciją.
Dar esu alergiškas žiedadulkėms, katėms ir pūkinei patalynei.
Mokykloje buvau toks ištižęs, kad manęs neįleisdavo į fizinio pamokas. Atrodo, kad susirgdavau plaučių uždegimu kaskart, kai mama nupirkdavo ledų.
Mano paciento kortelė buvo stora kaip „Žiedų valdovas“, kasmet buvo galima išleisti vis naujus tomus. Kai įžengdavau į Šilutės ligoninės registratūrą, seselės sušukdavo: o, atėjo tas berniukas, kur daug serga! Tada kita darbuotoja įjungdavo specialų keltuvą, nuleisdavo nuo viršutinės lentynos sunkią mano ligos istoriją ir paduodavo mamai. Mano mama yra stipri moteris, patikėkite.
Dėl stuburo traumos ir bronchinės astmos daug metų buvau neįgalus, mano darbingumas siekė vos 35 procentus. Šiuo metu esu laikomas įgaliu tik todėl, kad laiku nesusitvarkiau medicininių dokumentų ir netekau statuso.
Ta prasme, čia ne metafora – aš rimtai neįgalus.
Ar gali toks vyrukas nubėgti 42 kilometrų distanciją? Kai paklausiau savo trenerio maratonininko Karolio Urbelionio, tai jis nevalingai šyptelėjo, bet greitai susitvardė ir pasakė: nubėgti gali visi, svarbu, kaip jausiesi po to.
Tai kodėl sutikau dalyvauti šiame eksperimente, jeigu pats galvoju, kad esu ištižėlis? Norėčiau, kad atsakymas būtų didvyriškas kaip mano reportažų personažai, bet iš tikrųjų apsispręsti padėjo kedai.
Kaip tik ruošiausi pirkti naujus bėgimo batelius, o eksperimento organizatoriai pažadėjo apauti mus gera avalyne.
Prieš pirmąją treniruotę mūsų trijulė dalyvavo pėdos tyrime, kuriuos organizavo „Sport Point“ komanda Simas Gedutis ir Lukas Čiurinskas.
Pradžioje jie liepė lipti ant kažkokio stiklinio padėklo, kurio apačioje spindėjo veidrodis. Iš atspindžio buvo gali suprasti, kad esu pilnapadis.
Tada turėjau basomis šlepsėti bėgimo takeliu, o Lukas iš nugaros filmavo mano pėdą.
Vėliau su Simu atidžiai peržiūrėjome vaizdo įrašą. Jame aiškiai matėsi, kad mano dramblota pėda nuo smūgio į žemę lūžta į vidinę kojų pusę. Tai reiškia, kad didelę apkrovą patiria klubai, todėl turiu rinktis batelius, kurie lenktų pėdą į išorinę pusę ir taip stabilizuotų koją.
Gerą pusvalandį matavausi įvairius batelius, vaikščiojau ir bėgiojau. Bandžiau suprasti, kurie man yra patogiausi.
Kai galiausiai išsirinkau batelius, kuriuose koja jautėsi patogiai it ant samanų, sužinojau, kad jie dar ir brangiausi parduotuvėje, o tai pamalonino kaimišką savivertę.
Bet gyvenime nėra nieko amžino, tad smagumą greitai sunaikino treneris Karolis.
Pirma treniruotė
Žinote tą jausmą, kai pirmą kartą apsiauni naujais batais ar apsivelki naują aprangą ir sportuodamas jautiesi lyg ant sparnų? Tai man taip nebuvo.
Kai šeštadienį pirmą kartą atėjau į Vilniaus bėgimo klubo viešą treniruotę Vingio parke, supratau, kad bėgimas yra pati smagiausia ir lengviausia pasiruošimo maratonui dalis.
Treniruotės pradžioje mes pusvalandį palengva bėgiojome.
Gerus metus nesportavau, rijau picas ir burgerius, todėl esu storas. Risnodamas jaučiau, kaip kratosi pilvas ir žandai, medinės kojos sunkiai nešė mano svorį.
Vis dėlto tai buvo galima ištverti.
Po apšilimo atlikome tempimo pratimus, kurie irgi nebuvo labai lengvi. Reikėjo išjudinti per žiemą sustingusį kūną, o jis braškėjo kaip Vilniaus troleibusas.
Bet ir tai buvo galima ištverti.
Tikrosios linksmybės prasidėjo po apšilimo ir tempimo pratimų.
Treneris Karolis paaiškino, kad ruošdamiesi bėgti ilgas distancijas turime sustiprinti savo pėdas, kojų raumenis ir sėdmenis, todėl nuo šiol atlikinėsime seriją labai intensyvių pratimų.
Pirmiausiai, reikėjo bėgti apie šimtą metrų labai aukštai keliant kelius. Pratimo esmė – ne kuo greičiau įveikti atstumą, bet kuo dažniau ir kuo aukščiau pakelti kelius. Iš esmės, turi smarkiai maltis vietoje kaip žolės prisirūkęs kiškis.
Jau šis pratimas kirto per kojas, tačiau tuoj pat reikėjo daryti kitą panašų – kuo aukščiau ir kuo dažniau į priekį kelti tiesias kojas.
Lyg to būtų negana, turėjome bėgti tą patį atstumą kuo dažniau pėdomis spardydami sau į minkštąją. O po to dar ėjome tą šimtą metrų distanciją darydami labai gilius įtūpstus.
Kai drebančiomis kojomis padariau paskutinį žingsnį, treneris netikėtai pasakė, kad reikės visus keturis pratimus pakartoti.
Ir dar šiek tiek pailgino distanciją.
Po šitos kankynės kinkos drebėjo lyg išgąsdinto briedžio, bet treneriui Karoliui to buvo negana!
Vos atgavę kvapą turėjome šešis kartus visu greičiu bėgti 200 metrų distanciją. Gal skamba nelabai baisiai, bet patikėkite, tai yra siaubinga.
Iš paskutinių jėgų kabindamasis į Vingio parko veją galvojau, kad žmonės ištveria Specialiųjų operacijų pajėgų atrankas, tad aš galiu ištverti 200 metrų bėgimą. Mintyse šaukiausi stiprybės iš Durbės mūšio nugalėtojų ir Miško brolių dvasios, prašiau pažadinti manyje kovotoją.
Nežinau, ar įmanoma manyje ką nors pažadinti.
Bėgdamas paskutinius metrus jau nieko aplink nesupratau. Atrodė, kad mano širdis tuoj sprogs kaip koks mėsos kokonas ir iš jos išsiris naujas Dovydas, kuris bus bent šiek tiek ištvermingesnis.
Po tos kankynės Vilniaus bėgimo klubo narė Iveta Petraitytė dar privertė mus atlikti nugaros ir preso stiprinimo pratimus.
Tai atėmė paskutines jėgas.
Grįžęs namo nebeturėjau nė vienos prakeiktos jėgelės.
Griuvau į lovą ir tai buvo trečioji mano klaida. Pamačiusi mane tokį leisgyvį, žmona pajuto įkvėpimą ilgoms patyčioms.
Buvau visiškai pribaigtas.
Ne, nepribaigtas
Jūs juk supratote, kad aš juokauju.
Pirmoji treniruotė išties buvo sunkesnė nei tikėjausi. Tačiau po kelių dienų, trečiadienį, antrasis kartas buvo lengvesnis. Tada irgi nusivariau nuo kojų, tačiau atsirado tas smagus jausmas: blemba, galiu net aš.
Trečioji treniruotė turėjo būti dar geresnė.
Prieš ją smagiai pabėgiojome po Vingio parką su bičiuliu Skirmantu. Per savaitę jis jau buvo numetęs pirmuosius 2 kg, o aš jaučiausi labiau pasitikintis savimi.
Tačiau tada lyg perkūnas iš giedro dangaus mano kairiąją koją persmelkė skausmas. Jaučiau, kad nebegaliu minti.
Greit paaiškėjo, kad pažeidžiau Achilą.
