Praėjusiame savo tekste aprašiau savaitgalinius pasibėgiojimus. Du kartus per dvi savaites įveikiau po daugiau nei 20 kilometrų per dieną. Pats kaltas. Beveik dvi savaites sunkiai galėjau paeiti.
Šiaip jau mikrotraumos nėra jokia naujiena ir jų visiškai išvengti tiesiog neįmanoma. Galų gale, net raumenys auga, kai mes treniruočių metu juos tiesiogine prasme plėšome, o jie vėliau sugyja.
Į įvairius patrynimus ar skausmelius didelio dėmesio nekreipiu. Tuo pat metu geriau sau nesukurti didelių problemų. Po paskutinio bėgimo jaučiausi neblogai. Gal kiek maudė koją, bet jau vakare jos negalėjau priminti.
Ką veikiau tas dvi savaites? Valgiau. Ir supratau, kad nors mityba ir yra svarbiausias veiksnys metant svorį, bet sportas savo svarba nedaug atsilieka.
Per dvi savaites nuoširdžiai stengiausi labai nepiktnaudžiauti maistu, bet iš gyvenimo visiškai pašalinus treniruotes ir papildomą fizinį krūvį, atsiranda keli faktoriai, kurie tave kaip magnetas traukia prie šaldytuvo.
Pirmiausia laikas. Tu jo turi daugiau ir tu jį leidi namuose, kur šaldytuvas ir jame laikomas maistas ranka pasiekiamas. Kažkur eiti kojos trauma tiesiog neleido.
Antras veiksnys yra motyvacija. Kai reguliariai bėgioji, net tik sudegini nemažą skaičių kalorijų, bet ir pradedi suprasti, kiek darbo reikia įdėti, kad jos degtų. Pavyzdžiui, po vakarinės treniruotės tiesiog nebevalgai. Kai treniruočių nebėra, tokia rutina po truputį išgaruoja.
Ir nesvarbu, kad savo mitybos įpročius stengiuosi keisti. Staiga nutraukus gana intensyvias treniruotes kilogramai šokteli aukštyn. Kaip pasikeitė mano svoris?
Prieš beveik dvi savaites jis buvo 105,4 kg. Per dvi savaites visiškai nebėgiodamas ir šiaip gana mažai judėdamas, bet už tai valgydamas gal net kiek daugiau, priaugau 900 gramų.
Tai nėra tragiška, nes iki šiol visas savaites mečiau po daugiau nei kilogramą ar net priartėdavau prie dviejų. Kita vertus, tai prarastos dvi savaitės, per kurias galėjau numesti 3-4 kg. Dabar reikės tiek pat ar net dar daugiau laiko, kad pasiekčiau šią ribą.
Vėlgi, kai sportuoji sau, laikas nėra toks svarbus, bet mes ruošiamės „Vilniaus maratonui“, todėl yra aiškus mėnesių, savaičių, dienų, valandų skaičius. Nei pridėsi, nei atimsi.
Kitas klausimas – kada galėsiu pradėti treniruotis vėl ir tai daryti visa jėga? Kartu su manimi bėgančių Monikos ir Dovydo patartas koją pradėjau tepti „arklių tepalu“. Sklando legendos, kad sportuojantys žmonės jo anksčiau ėjo specialiai ieškoti į veterinarijos vaistines.
Nežinau, ar tai tiesa, bet dabar jo galima nusipirkti visur. Man tikrai niekas nemoka už reklamą, bet iš patirties galiu pasakyti, kad šis tepalas veikia, todėl esu optimistas ir jau trečiadienį tikiuosi sudalyvauti „Vilniaus bėgimo klubo“ treniruotėje.
Į treniruotę ateiti motyvacija bus dar didesnė, nes šią savaitę mus remti pradėjo pasaulinė sporto industrijos milžinė „Nike“. Taip, kaip LeBroną Jamesą ar Rogerį Federerį!
Gerai, gerai, kontraktų mes neturim, bet turim naujus sportinius batelius, marškinėlius bėgiojimui, kepurėles, kurias bus proga išbandyti. Iš karto pažadu rašyti objektyviai ir pasidalinti savo įspūdžiais.
Beje, geriausiai dabartinę mano situaciją, lyginant su kolegomis, atspindi ši nuotrauka. Aišku, Dovydas sukčiauja įtraukęs pilvą, bet vis tiek skirtumai akivaizdūs.
Ir pabaigai – prieš keletą dienų su kolegomis diskutavome apie iliustracijas tekstuose. Ar jos reikalingos ir ar žmonės norėtų jų daugiau. Nebūtinai tokiuose neformaliuose tekstuose kaip šie.
Diskusija pasisuko apie iliustracijų kokybę. Esu įsitikinęs, kad viską lemia mintis, o ne piešimo technika. Kolegė Lauryna netruko suraityti šios iliustracijos Šarūno tekstui.
Spėju, kad teksto ji nepapuoš, bet pagalvojau, kad tai visai puikus reikalas, o net ir tokia technika tam tikrais atvejais galėtų suveikti.
Pavyzdžiui, man gana sunku aprašyti, kaip jaučiasi bėgioti pradėjęs nemažą viršsvorį nešiojantis žmogus. Pradžioje tu esi labai didelis optimistas, bet greitai supranti, kad viskas taip lengvai ir greitai nepavyks.
Šis straipsnių ciklas yra baigtinis, bet man kilo klausimas, ar jūs norėtumėte pamatyti pieštų iliustracijų prie kitų tekstų? Suprantu, kad kai kuriais atvejais nuotraukos yra nepakeičiamos, bet taip pat suprantu, kad kai kuriais atvejais jos negali pakeisti piešinių. Kaip manot?
