Jaučiu, kaip raumenys, kad ir lėtos sraigės žingsniu, virsta šlifuotais deimantais, o po oda patogiai įsitaisęs riebalas nejučiomis pakuojasi šmutkes – minus du kilogramai, nėr ką slėpti, tikrai džiugina.
Pirmame tekste dalijausi pasakojimu apie tai, kaip, mano pačios nuostabai, bet, pasirodo, įmanoma prisijaukinti bėgimą. Nes sunkiausia bėgimo dalis – apsiauti batus ir išeiti į lauką. Tą sako ne vienas, bet tikrai – jei jau prisiverti persirengti ir įkvėpti gryno oro – pusę darbo, skaičiuok, nuveikta. Belieka tik šiek tiek pajudėti.
Nors dar pusę darbo turbūt prideda tinkama avalynė. Žodžiu, jei dar ir batai geri – užsibrėžto tikslo siekti lengviau ir... sveikiau.
O geri nebūtinai reiškia brangiausią lentyną firminių sporto prekių parduotuvėje. Anaiptol. Geri nereiškia madingi, nereiškia gražūs, geri net nereiškia geri, nes svarbiausia – tinkami, tinkantys būtent jums. Pagal pėdą, pagal jos linkius, pagal tai, kaip ta pėda liečia žemę, kaip ji prasisuka ore bėgant, pagal tai, kokių paslėptų ydų ji turi. O turi kone kiekviena.
Apie tai, kad batai – svarbiausias bėgiko inventorius, kalbėti turbūt net nereikia. Bet norisi akcentuoti tai, kad labai svarbu tinkamai tuos batus pasirinkti. Žinoma, rinktis aklai vadovaujantis kategorijomis „krepšiniui“, „tenisui“, „laisvalaikiui“ ar „bėgimui“ geriau, nei nieko, tačiau čia kaip bandyti užsisakyti drabužius internetu – dydis tinkamas, spalva patinka, o ar tinka modelis? Ai, tiks, sunešiosiu, juk akcija buvo – negali atsisakyt. O juk tas pats rūbas ant kūno gultų visai kitaip, jei būtų siūtas pagal individualius matmenis.
Kalbant apie bėgimui skirtus batus, „individualūs matmenys“ yra pėdos tyrimas. Tiesą sakant, iki pasiryžimo dalyvauti šiame projekte pati apie tai niekad nebuvau susimąsčiusi. Turėjau porą porų batelių, kuriuos rinkausi pagal standartinę formulę – patogumas, kaina, dizainas.
Bet taip jau būna, matyt. Kai pradedi gilintis į kokią sau naują sritį, supranti, kad oi oi kiek čia daug visko nežinai.
Prieš „Galiu net aš“ iššūkį nusprendžiau pasidaryti pėdos tyrimą. Bėgimo entuziastams „Sport Point“ pristatyti nereikia, bet tiems, kurie jaučia, kad dar tik pamažu į tai įsitraukia – tai vieta, kurioje galima rasti viską, ko reikia, norint būti pačiu kiečiausiu bėgiku.
Be to, kad čia nemenkas specialios aprangos pasirinkimas ir gausu visokių išmanių dalykėlių, patys bėgimu gyvenantys specialistai padeda pasirinkti ir jums asmeniškai labiausiai tinkamą avalynę.
Su čia dirbančių Simo Gedučio ir Luko Čiurinsko pagalba akimirksniu buvau nuskenuota. Tas žodis „tyrimas“ skamba gal tiek atgrasiai, bet nieko skausmingo: atsistoji basa ant veidrodinio kubo, paskui – kelias minutes lengvai prabėgi ant takelio.
„Kaip tu elegantiškai bėgi“, – stebėjosi jiedu, o aš viduje šypsojaus, – o kaipgi, tikra gulbė, haha!
Tuo metu Lukas iš visų pusių filmavo pėdas, o vėliau drauge pažiūrėjom labai sulėtintą įrašą. O tada ir pasimatė visos klaidos...
Šiaip jau tai yra labai įdomu. Tiek visko sužinai!
Žinojau, kad esu plokščiapadė, su tuo jau seniai išmokau gyventi, bet, tarkim, kad bėgant mano kojos krypsta į vidinę pusę – buvo staigmena. Faktas nedžiugino, bet vaikinai skubėjo nuraminti: jei krypsta ne į vidų, tai į išorę, bet vis tiek į kažkurią pusę krypsta. Suprask, nieko čia blogo nėra.
Tai – vienas iš veiksnių, pagal kuriuos parenkami tinkami bėgimo bateliai. Priklausomai nuo to, ar koja krypsta į vidų, ar į išorę, tose vietose yra specialūs paminkštinimai, kurie geriau amortizuoja pėdą ir sulaiko jai tenkančią apkrovą.
Plokščiapadžiams skirtų batų vidus neretai paaukštintas, iškeliantis pėdos arką, – taip koja ilgiau nepavargsta.
Šiaip jau tų niuansų labai daug, o skirtumų tarp batelių – dar daugiau. Kiekviena siūlė, kiekvienas linkis ir atitinkamai parinktos medžiagos – visa tai ne šiaip sau. Net pado „raštas“ turi reikšmę pasirodo. Kaip sakė, bėgimo batai dažniausiai būna „sukarpyti“ linijomis, o, tarkim, krepšinio batai – išraižyti eglute. Visa tai dėl geresnio sukibimo, dėl skirtingos pėdos padėties, dėl skirtingos judėjimo trajektorijos – net tokios iš pirmo žvilgsnio smulkmenos padeda geriau apsaugoti pėdą.
Kai man atnešė pasimatuoti kelias poras batelių, supratau, kad likę, kad ir kokie gražūs bebūtų, man nei geros savijautos, nei greičio nepriduos tiek, kiek galėtų – reikia rinktis tai, kas tinka.
Stengiausi stumti šalin moterišką logiką ir atmesti visus vizualius faktorius. Tačiau net jei matavausi užsimerkusi – vieni per daug laisvi šonuose, kiti – per stipriai išlenkti, per aukšti, treti nemaloniai apgaubia čiurną.
Tas matavimasis užtruko gal valandą, bet pasirinkimu likau labai patenkinta. Batai man ir pagal mane – ko daugiau norėti?
Beliko autis ir šokti į trasą. Vidinėje batų dalyje tarsi burtažodis parašyta – „run fast“. Suprask, skriesi, kaip raketa. Perjungti aukščiausią pavarą dar sunku, bet faster negu pirmoje treniruotėje – tai jau tikrai.
Naujus batus išbandžiau pirmame savo šių metų viešame bėgime. Praėjusią savaitę dalyvavau „We Run Vilnius“ bėgime. Dar neįvasarojusi mano fizinė forma bėgant 10 km nebuvo pats lengviausias iššūkis, bet kojos sukosi ratais. Patikrinta – batai patogūs.
Beje, įdomus faktas – bėgikai pasakojo, kad batelius „sudrožia“ nubėgę apie 800–1000 km. Mano senieji tarnauja jau kelerius metus, nors iškinkyti pabėgiot oho kiek kartų buvo, kelis šimtus sulakstę tai jau tikrai. Tai dabar galvoju, gal reik pradėt vest statistiką tų kilometrų?
Tas bėgimas... Mes po treniruočių su kolegomis Dovydu Pancerovu ir Skirmantu Malinausku jau juokiamės, kad imam užsikabliuot ir patys nebejaučiam, kad vis labiau susigyvenam su ta nauja disciplina.
Porą kartų per savaitę treniruotės su Vilniaus bėgimo klubu, dar porą kartų individualiai. Aš šiaip truputį simuliantė – išbėgu kas antrą dieną. O kitom dienom arba einu dar į sporto klubą, paplaukiot arba išvis drybsau tinginiaudama ir sakau, kad, ai, gi bus tų labiau sportui tinkamų dienų, šiandien kaip tik ne ta.
Bet kad tai užkrečia – faktas. Treneris Karolis Urbelionis matydamas, kaip prakaitu aptaškau finišo juostą mūsų įkvepiančiose treniruotėse, padėjęs ranką ant peties klausia: „Gyva?“. Gyva. Gal net gyvesnė iš tikro. Pavargus, bet laiminga.
Kaip gerai yra judėti!
Kitame tekste papasakosiu apie tas treniruotes. O jos kažkokios magiškos yra. Nes norint bėgti, neužtenka vien bėgti ir tai nėra tik lakstymas. Nors subėgiojam tiek, kad kartais pati savimi stebiuosi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Galiu net aš: (ne)meilė bėgimui nuo pirmų nusiridenimų, arba Kaip tapti savęs pačios nugalėtoja
