Parašęs įžangą pasijaučiau kaip Allenas Iversonas. Prieš kokius penkiolika metų tas vyrukas buvo NBA superžvaigždė, tačiau nuolat praleisdavo treniruotes. Dėl įvairiausių priežasčių. Žurnalistai jį tiesiog draskydavo klausimais apie pravaikštas.
Tai įkvepia, nes jeigu milijonus iš krepšinio uždirbantis bičas gali neiti į savo darbą, tai aš tikrai galiu praleisti keletą treniruočių.
Jeigu šitą tekstą skaito mūsų bėgimo treneris, tai, Karoli, šitą video skiriu būtent tau ir pažadu pasirodyti kitą savaitę:
O dabar surimtėkime. Papasakosiu viską nuo pradžių.
Viskas nuo pradžių
Praėjusio ketvirtadienio vakarą gausiai galvojau apie bėgimą ir vykdžiau trenerio Karolio patarimus: maigiau blauzdas, dariau kontrastinį masažą savo gyjančiam Achilui, stengiausi pailsinti kojas. Net svarsčiau eiti į bėgimo treniruotes tiek penktadienio vakarą, tiek šeštadienio rytą.
Tačiau viskas susiklostė kitaip, nes tą patį vakarą turėjau lėkti į gimdymo namus.
Tik dabar suprantu, koks buvau įsitempęs.
Sėdėdamas taksi automobilyje raminau save pagal taktiką, kurią sukūriau kažkada skriedamas į priešakines fronto linijas Ukrainoje – mintyse nuolat kartojau, kad žinau ką reikia daryti, viskas bus gerai, viskas pasiseks ir nieko nenuvilsiu.
Buvo akivaizdu, kad taksistas nė nenutuokė apie mano raminimąsi. Jis ramiai pasakojo, kad gimdymo stebėjimas buvo pats baisiausias jam nutikęs dalykas. Vairuotojas savo asmeniniais potyriais pagrindė populiarią teoriją, kad esą vyro psichika negali atlaikyti žiūrėjimo į vaiko gimimą.
Gimdymo namuose atmosfera taip pat buvo puiki.
Apsimiegojusi sanitarė davė mėlynus maišelius ant batų, kokius pastarąjį kartą nešiojau brolių Vizbarų laboratorijoje. Ji pasakė, kad gimdyklos yra antrame aukšte ir liepė neprinešti bakterijų. Pažadėjau neprinešti.
Gimdymo namų antrojo aukšto koridorius skendėjo prieblandoje, nerimastingai cvaksėjo laikrodis. Kartais prasiverdavo gimdyklų durys, išlįsdavo medikės ir kažkur dingdavo.
Staiga, koridoriaus gilumoje pasigirdo siaubingi klyksmai. Jie vis kartojosi ir kartojosi. Vėliau sužinojau, kad ta moteris gimdė ketvirtąjį kartą, bet rėkė taip klaikiai tarsi gimdymas ją būtų užklupęs net nenutuokiant apie nėštumą.
Akušerė paaiškino, kad reakcijos į sąrėmių skausmą priklauso nuo temperamento, o skausmas – nuo to, kaip moteris susitvarko su tuo galvoje.
Gali būti, bet įtampos tai nesumažino.
Į gimdyklą įbarškėjo kažkokia moteris su puodais ir lėkštėmis. Ji atnešė lėkštę sriubos, kompoto ir tikrą ligoninės guliašą su tarkuotais burokėliais, kurių raudonis plaukiojo bulvių košės padaže. Padėjo garuojančius valgius ant kažkokio gimdyklos aparato ir išėjo.
Proceso įkarštyje į mūsų gimdyklą įėjo valytoja. Ji lyg niekur nieko iškraustė šiukšlines, patikrino muilo bei dezinfekcinio skysčio indelius ir išėjo.
Tai atrodė keistokai, bet vėliau jau nebeatrodė, nes į gimdyklą įbarškėjo kažkokia moteris su puodais ir lėkštėmis. Ji atnešė lėkštę sriubos, puodelį kompoto ir tikrą ligoninės guliašą su tarkuotais burokėliais, kurių raudonis plaukiojo bulvių košės padaže. Padėjo garuojančius valgius ant kažkokio gimdyklos aparato ir išėjo.
Suglumęs akimis palydėjau tą moteriškę. Jai dingus už durų pamačiau, kad net sąrėmių kamuojama mano žmona iš nuostabos pakėlė antakius.
Po kelių akimirkų į gimdyklą užsuko gydytojas. Jis labai susikrimto ant savo aparatų pamatęs garuojantį guliašą, piktai liepė viską išnešti ir sukiojo galvą užsidengęs akis.
Supratau, kad tai buvo išskirtinis įvykis ne tik man, tėvystės maratone debiutuosiančiam jaunuoliui, bet ir gimdymų veteranui.
Galiausiai, šitas keistas nuotykis baigėsi didžiausiu stebuklu kokį esu matęs. Skamba labai banaliai ir net nenuoširdžiai, bet rimtai. Savo akimis regėjau Maidano revoliuciją, karą, mirtį, narkotikų pūdomus jaunuolius ir patyriau visokių kitokių stiprių emocijų, tačiau mano berniuko gimimas viską ištrynė ir pakeitė savimi.
Kai tas padarėlis savo mikroskopiniais pirštais įsikibo į mano smilių, turėjau išsproginti akis, kad neapsižliumčiau. Bet atsilaikiau.
Ir išvis, noriu tas emocijas pasilaikyti sau.
O tai kas vyko po to?
Žvėriškai plyšo galva, kai viskas baigėsi. Buvau ilgiau nei parą nemiegojęs ir gerokai suplukęs nuo 11 val. trukusių bandymų ir niekam netrukdyti, ir visiems padėti. Jaučiausi kaip Lesė, kurią kažkas prišėrė amfetaminu, kad ši greičiau išgelbėtų pasaulį.
Per šitą mistišką ir magišką procesą labai aiškiai supratau, kad žmona man yra didesnė didvyrė nei Kobe Bryantas. Žinau, kad sunku tuo patikėti, bet neperdedu.
Taip, tas vyrukas turi penkis NBA čempionų žiedus, jis visuomet buvo nepaprastas kovotojas, žudikas lemiamomis akimirkomis ir vienintelis paauglystės dievaitis, bet mano žmona ištvėrė visus tuos pragariškus skausmus sukandusi dantis ir nė karto neriktelėjusi.
Žiūrėdamas į ją galvojau, kad mano vargai per pirmąsias treniruotes buvo keliantys šypseną. Kvaila net lyginti. Ne todėl, kad vaiko gimimas jau ir šiaip yra svarbiau nei bėgimas – tiesiog, gimdymo nematę vyrai net neįsivaizduoja ką gali išverti jų moterys ir kokie mes iš tikrųjų silpni.
Giedre, tu tikrai man esi daugiau nei Kobe!
Tądien gimdymo namai buvo perpildyti, todėl negalėjome įsikurti atskiroje palatoje. Penktadienio nakčiai turėjau grįžti namo.
Buvau toks laimingas, kad turbūt tiek endorfino galima gauti tik bėgant per degantį kanapių lauką.
Sugrįžęs į namus iškart persirengiau ir išlėkiau pabėgioti, visiškai negalvodamas apie rezultatus, techniką, traumas ar naudą organizmui. Tiesiog, labai norėjau bėgti. Ir bėgau.
Sunkiai sukontroliuodamas kojas nusileidau nuo stataus Barbakano kalno, bėgau per Vilniaus senamiestį, pro šv. Onos bažnyčia į Bernardinų sodą, tada lėkiau į Užupį, kita Vilnelės puse.
Po 40 minučių totalios euforijos atsipeikėjau ir nusprendžiau užbėgti į Barbakano kalną per tą pusę, kuria važiuoja automobiliai. Patikėkite, tai nebuvo lengva, nes iki mano namų veda koks kilometras bėgimo į statumą.
Tačiau bėgdamas įsivaizdavau, kad tai mano auka už berniuką ir žmoną. Kilnu.
Kai parbėgau namo, jėgų buvo likę tik dušui.
Galiausiai, kritau į lovą ir nubudau tik tada, kai mano gyvenimas jau buvo smarkiai pasikeitęs.
