Gamtininko tvirtinimu, norint atskirti, ar paimtas grybas nėra nuodingas, reikėtų ieškoti kitų požymių nei balti taškeliai ant kepurėlės.
– Turbūt ne veltui šnekamės apie grybus – pastaruoju metu buvo ir nelaimių.
Per metus Lietuvoje žmonės grybais apsinuodija nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų kartų. Tai įspūdingai dideli skaičiai.
– Pastaruoju metu netgi teko girdėti apie mirtinus apsinuodijimus. Statistika rodo, kad per metus Lietuvoje žmonės grybais apsinuodija nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų kartų. Tai įspūdingai dideli skaičiai.
– Kodėl taip yra? Negi mes vis dar grybų nepažįstame?
– XXI a. už lango, o žmonės miršta nuo grybų. Galima kaltinti švietimą, galima kaltinti pačius grybautojus. Turbūt gerai, kad didžioji dalis tų apsinuodijimų yra persivalgymas, pasenusių grybų valgymas. Mažiausiai būna nuodingų grybų, dėl kurių reikia rimtos medikų pagalbos. Pažinti nuodinguosius grybus labai svarbu.
Vienas žymiausių mikologų (mikologija – mokslas apie grybus) Vincentas Urbonas rašė, kad paties nuodingiausio Lietuvos grybo – žalsvosios musmirės – nuotrauka arba paveikslas turi kabėti kiekviename vaikų darželyje. Vaikai turėtų pažinti šį grybą nuo mažumės. Teko matyti lankantis viename darželyje pakabintą nuodingų grybų plaktą. Vis dėlto apsinuodijimų vis dar pasitaiko. Labai nuodingų grybų Lietuvoje yra kelios rūšys, o sąlygiškai nuodingų arba silpniau nuodingų – apie 100 rūšių.
– Sodyboje netoli ąžuolo radau porą grybų, kuriuos nufotografavau. Išsiaiškinome, kad iš tikrųjų tai musmirės. Viena iš jų yra labai panaši į žalsvąją musmirę, tačiau nelabai gerai matančiam turbūt galima apsirikti tokioje situacijoje?
– Apsirinkama nesunkiai. Beje, žalsvoji musmirė skani, todėl reikėtų atkreipti dėmesį į du požymius. Vienas požymis – sijonėlis arba jo likučiai. Kitas požymis, kuris ne visada gerai matomas, – išnara. Tai yra ta dalis, kuri būna prie pat žemės, iš kurios grybas išlenda. Musmirės žalsva (kartais su gelsvu atspalviu) spalva panaši į ūmėdės, todėl šias musmires galima supainioti su ūmėdėmis. Kartais – su pievagrybiais.
– Bet juk ant kepuraitės taškučiai būna?
– Taškeliai kartais nusiplauna, todėl jie būna ne visada. Žalsvoji arba blyškioji musmirė turi pereinamųjų formų. Vienas iš požymių, kad tai musmirė, – ją radote po ąžuolu. Jos labai mėgsta draugystę su ąžuolais ir kitais lapuočiais, todėl musmirės daug dažnesnės lapuočių miškuose, nors kartais jų pasitaiko ir pušynuose, tačiau daug rečiau.
Žmonės kartais galvoja, kad pats nuodingiausias grybas yra paprastoji musmirė – raudona su taškeliais, kuri visiems žinoma. Ja stipriai apsinuodijama, bet retai mirštama. Žinoma, tai nereiškia, kad ją reikėtų bandyti valgyti. Paprastoji musmirė tikrai sukels organizmo apsinuodijimą, bet nuo jos retai mirštama.
– LRT RADIJO klausytojas pasakoja, kad savo sodyboje po liepomis rado grybų, kurie panašūs į baravykus, lepšius. Esą grybų kepurėlės rusvos, o kotai – stori. Jis domisi, kokie tai galėtų būti grybai?
– Iš to, kas buvo pasakyta, tiksliai atsakyti sunku. Nuodingų grybų, panašių į baravykus, nėra. Yra tik aitrusis baravykas, kurį visi žino. Šis grybas pasižymi kartumu, bet nėra nuodingas. Jis tik gali sugadinti patiekalą. Po medžiais kartais auga paąžuoliai, kurių stiebas rausvas.
Baravykų yra gana daug, tačiau vienintelis iš jų nuodingas – šėtonbaravykis, kurio Lietuvoje per paskutinius kelis dešimtmečius nerasta. Jis taip pat nemirtinai nuodingas, todėl baravykiniais grybais apsinuodyti praktiškai neįmanoma.
– Bet turbūt geriau neeksperimentuoti?
– Taip. Yra dalis žmonių, kurie vasarą, norėdami paįvairinti maistą, eina ieškoti grybų, yra dalis, kurie mėgsta eksperimentuoti. Tai tikrieji gurmanai, kurie ieško naujų grybų rūšių. Jie dažniausiai ir apsinuodija.
Reikia labai gerai pažinti grybus. Dabar yra išleista gana daug knygų, internete yra informacijos. Yra programėlių. Nors jų yra ir lietuvių kalba, bet daugiausia anglų, vokiečių kalbomis. Tas programėles galima atsisiųsti ir išmaniajame telefone pažinti grybą.
Lietuvoje dar nėra tokių galimybių, bet užsienio šalyse yra netgi vietų, kur grybus galima atsinešti. Tose vietose dirba grybus pažįstantys specialistai.
– Lietuvoje tokia paslauga neteikiama?
– Ne, bet galima juos nešti ekspertams. Rudenį net organizuojama grybų paroda, kai tikrai galima atsinešti grybų ir specialistai jums padės juos pažinti. Kartais tai leidžia išmokti požymius ir neapsinuodyti.
Turbūt teisiausi tie grybautojai, kurie nepažįstamo grybo nebando ragauti.
Pavyzdžiui, teko girdėti apie tokią situaciją, kai žmonės sužinojo, jog yra brangūs grybai, vadinami trumais. Juos kartais ne visai lietuviškai vadina triufeliais. Žmonės rado kažką panašaus žemėje ir nusprendė ragauti. Tai buvo gana nuodingas grybas – nuodingoji ankštenė. Jis panašus į kukurdvelkį. Grybo vidus juodas. Žmonės nusprendė, kad rado šį brangųjį grybą ir paragavo. Nuo jo nemirštama, bet ragauti nereikėtų.
– Kitas LRT RADIJO klausytojas pasakoja, kad rado į baravyką panašių grybų, kurie smirda pūvančia mėsa. Mažesnieji, anot jo, panašūs į kiaušinius. Vyras pastebi, kad per naktį krepšyje palaikytas grybas netgi paaugo. Ar žinote, koks grybas tai galėtų būti?
– Gali būti, kad tai – paprastoji poniabūdė. Ji nuo baravyko skiriasi – turi ilgą kotą ir viršūnėlę, kuri skleidžia ypač nemalonų, pūvančios mėsos, kvapą. Žmonės neretai šiuo grybu bando gydytis. Liaudies medicinoje, kol kas ne mokslinėje medicinoje, paplitusios žinios apie poniabūdę.
Šis grybas tokį kvapą skleidžia todėl, kad jo poras perneša musės, kurias būtent toks kvapas traukia. Kol grybas jaunas, jis žemėje panašus į kiaušinį. Paskui tie kiaušiniai pradeda labai staigiai augti. Šį grybą dažniausiai randame ne ieškodami, kaip kitų grybų, o pagal kvapą. Miške pakvipus dvėseliena, galime dairytis šio grybo.
Deja, mokslas kol kas nepatvirtina vaistinių šio grybo savybių, nors internete galima rasti įvairiausių istorijų, kaip šiuo grybu išgydytos pačios įvairiausios ligos. Žinoma, tokio vaisto, kuris gydytų šimtus ligų, tikrai nėra. Kiek girdėjau, Latvijoje parduodami šio grybo preparatai. Lietuvoje žmonės taip pat bando užpilti poniabūdes degtine ir užpilu gydytis. Visų pirma, tokio gydymosi reikėtų vengti. Medikai grybo savybių nepripažįsta, jos nėra ištirtos.
Reikia paminėti, kad grybai taip pat gali gydyti. Visi žinome juodąjį beržo grybą, moksliškai vadinamą įžulniuoju skyleniu. Mokslininkai turi nemažai duomenų apie šį grybą. Iš jo gaminami vaistiniai preparatai.
Mokslinė medicina pradėjo domėtis baravykais, kazlėkais ir rado antioksidacinių savybių. Manoma, kad kada nors šie grybai padės gydant vėžį. Atrodo, tai įprasti, mums žinomi grybai, bet, deja, visos savybės kol kas tik pradinėje tyrimo stadijoje.
