Grįžusi iš apdovanojimo ceremonijos Vilniaus rotušėje, gydytoja nusprendė, kad niekas nesikeičia – ji ir toliau dirbs, kaip dirbusi savo darbą. Tačiau kolegų dėmesys, gėlių puokščių gausa, sveikinimo žodžiai leido suprasti, kad jos darbas ir pastangos, pažymėti pačiu aukščiausiu apdovanojimu, yra pelnytas įvertinimas, rašoma Respublikinės Šiaulių ligoninės pranešime spaudai.
Į mediciną – nuo vaikystės
Šiauliuose gimusi ir užaugusi G.Acutė visada save laikė Pietinio rajono žmogumi. Ten gyvenantys tėvai Stasė ir Vytautas Kazys Acai dviem dukterims neieškojo prestižinių ugdymo įstaigų – jos lankė šalia namų esantį lopšelį-darželį, o vėliau ir mokyklą.
Pirmas dvi klases anuometinėje Šiaulių 14-oje vidurinėje mokykloje baigusiai Gitanai einant į trečią klasę, teko keisti mokyklą, nes čia pirmoje klasėse neatsirado vietos jos jaunesniajai sesutei. Abi seses priėmė netoliese esanti „Saulėtekio“ vidurinė mokykla.
Mokslas Gitanai sekėsi, mokyklą ji baigė atestatu su aukso medaliu. Aukščiausi atestato rezultatai dažnam abiturientui nutiesia kelią į mediciną. Gitanos pasirinkimą lėmė kita priežastis.
„Kad būsiu gydytoja, žinojau jau darželyje“, – dalinasi gydytoja prisiminimais, susijusiais su lėlių gydymu, neatsiejamu nuo detalių klausimų „pacientui“ apie savijautą, tablečių girdymo, vaistų leidimo.
Mokyklos rašinėliuose „Kuo būsi užaugęs?“, būdavo aprašoma vienintelė svajonė – būti gydytoja ir niekuo kitu. Ir ne keista – abu Gitanos tėveliai gydytojai, baigę Kauno medicinos institutą, dirbę Šiauliuose. Mama Stasė Acienė – pediatrė, pirmiausia dirbo apylinkės vaikų ligų gydytoja. Vėliau, vadovaujant pediatrei Liudai Gražinai Bekerienei, dirbo Vaikų ligų skyriaus gydytoja pediatre Šiaulių ligoninėje.
Vėliau ji pasirinko vaikų plaučių ligas ir ftiziatriją ir dar daugelį metų dirbo Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninės, kuriai anuomet vadovavo ftiziatrė Vita Globytė, Vaikų skyriaus vedėja.
Išskirtiniai santykiai ir su tėčiu, šviesios atminties onkoginekologu V.K.Acumi. Tuomet, kai Gitana gimė, tėtis dirbo akušeriu-ginekologu Senuosiuose gimdymo namuose.
„Mane gimstančią „gaudė“ tėčio draugas Povilas Inčiūra, o tėtis laukė už durų“, – dalinasi gydytoja jo papasakotais prisiminimais.
Vėliau V.K.Acus, savo darbą pradėjęs kaip akušeris-ginekologas Senuosiuose gimdymo namuose, pasirinko siauresnę sritį – ginekologiją, dar vėliau – onkoginekologiją ir daugybę metų dirbo buvusio Šiaulių onkologijos dispanserio gydytoju onkoginekologu.
Neįsivaizduoja kitos specialybės
Neslepia G.Acutė, kad tėvų darbas darė įtaką ir dukterų gyvenimui, nes neišvengiamai teko suktis ligoninės ritmu. Tačiau kai reikėjo rinktis būsimą profesiją, jaunėlė sesutė pasirinko visai kitą kelią. O ji, Gitana, pasuko į mediciną. Gitanos nuostabai, ši žinia nepradžiugino tėvų.
„Jie, gydytojai, suprantantys darbo sunkumą ir svarbą, kvietė šeimos tarybą ir klausė manęs, ar tikrai noriu būti gydytoja“, – su nuoskauda prisimena Gitana tėvų reakciją, kuri jai buvo tarsi orumo įžeidimas.
Klausė manęs, ar tikrai noriu būti gydytoja.
Duktė buvo pasiryžusi eiti jų keliu ir nesitikėjusi, kad abu tėvai su dideliu rūpesčiu akyse stengsis atkalbėti bei pakeisti sprendimą pasirinkti šią sunkią profesiją.
Tačiau jos sprendimas buvo galutinis ir iki šiol Gitana neįsivaizduoja savęs kitoje specialybėje, nei gydytoja.
1988 metais G.Acutė įstojo į Kauno medicinos institutą, vėliau, Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę, perorganizuotą į Lietuvos sveikatos apsaugos mokslų universitetą. Studijuojant trečiame kurse kilo klausimas, kaip tapti gera gydytoja.
„Galvojau, jei jau esi gydytojas, turi būti geras ir padėti žmogui nuo-iki. Savo tėvus mačiau kaip atsakingus, gerus gydytojus, tad jų ir klausiau. Mama labai paprastai paaiškino – gerai mokysiesi, būsi gera gydytoja“, – prisimena G.Acutė.
Gitana stengėsi, universiteto diplome buvo tik vienas ketvertas (penkiabalėje sistemoje). Šis buvo ne už klinikinę discipliną, tad tikrai nesutrukdė darbo sėkmei.
Nelengvas buvo ir savo specialybės pasirinkimo etapas. Gitanai labai norėjosi būti pediatre, bet ir vėl teko patirti tėvų prieštaravimus. Mama sakė, kad ne, ši specialybė labai sunki. Tada nusprendė rinktis akušeriją-ginekologiją, bet tėtis atsakė tą patį.
Tuomet teko pasirinkti vidurio kelią – terapiją. Vėl netruko ateiti laikas galvosūkiui – kokią specializaciją rinktis. Galvoje skenavosi ir kardiologija, ir neurologija, ir vis apsistodavo mintis ties gastroenterologija. Tiesa, tais laikais gastroenterologija nebuvo tokia, kaip yra šiandien, buvo lyg ir lengvesnė darbui specialybė. Bet Gitana ją rinkosi jausdama, kad šioje specialybėje galės geriausiai realizuoti save.
Galvojo apie Šiaulius
Būsimųjų gydytojų studijos susideda iš kelių etapų. G.Acutei pirmiausia teko baigti 6 metus trukusias bendrosios medicinos studijas. Tada – vienerių metų bendroji internatūra, kurią keitė dvejų metų terapinė rezidentūra. Po terapinės rezidentūros – dar dveji metai specialybinės rezidentūros, kuriai G.Acutė ir pasirinko gastroenterologiją.
„Taip mes judėjome į priekį, nes labai svarbu neapsirikti“, – pasakoja gydytoja.
Būnant terapinėje rezidentūroje, būsimieji medikai eina per visus padalinius: kardiologiją, neurologiją, nefrologiją, gastroenterologiją – visus vidaus ligų profilius.
„Tada ir supratau, kad mano sprendimas – gastroenterologija – ir yra tai, kas man labiausiai leis save realizuoti“, – prisimena gydytoja laikus, kai vėl teko spręsti, kur tęsti medicinos mokslus. Jos pasirinkimas buvo Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, rezidentūros bazė – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos.
Labai daug įtakos šiame etape turėjo rezidentūros vadovas profesorius Algimantas Irnius. Tai jis pirmiausia ir paklausė, kur Gitana atliko terapinę rezidentūrą.
„Tai gerai – dabar Santaros klinikose turėsi ir terapijos, ir gastroenterologijos rezidentūrą, nes matysi visus pacientus. Jei nebūsi geras terapeutas, niekada nebūsi geru gastroenterologu. Tai specialybei būtina labai rimta terapijos bazė“, – paaiškino profesorius.
Jei nebūsi geras terapeutas, niekada nebūsi geru gastroenterologu.
G.Acutė išgirdo profesoriaus žodžius ir Santaros klinikose rieškučiomis sėmėsi visą informaciją visose grandyse.
1999-ieji – baigiamieji rezidentūros metai – sutapo su didžiule gastroenterologų konferencija Šiauliuose. Profesorius A.Irnius dalyvavo kaip kviestinis lektorius. Buvo suvažiavę medikai iš visos Lietuvos, svečiai iš Latvijos. Šioje konferencijoje dalyvavusi anuometinė Šiaulių ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinai Vaiva Makštutienė bendravo su A.Irniumi ir jis pasakė – būtų mano valia, Gitana neišvažiuotų iš Santaros klinikų.
„Daktarė Vaiva, suprasdama šio teiginio svarumą, nebedelsė, iš karto manęs paklausė, ką galvoju. Aš iš karto atsakiau, kad mąstau apie Šiaulius ir nežinau, ką profesorius yra sugalvojęs,“ – pasirinkimo kryžkelės prisiminimais dalinasi G.Acutė.
1999-ųjų kovas ir buvo tas mėnuo, kai G.Acutė įsidarbino Šiaulių ligoninėje. Čia ji atvažiuodavo dirbti budėjimais kaip terapinio profilio gydytoja į visus terapinio profilio skyrius. Nuo rugpjūčio 1-osios įsidarbino ligoninėje pagal profesiją kaip gydytoja gastroenterologė Gastroenterologijos-endokrinologijos skyriuje, kuriam vadovavo patyręs gastroenterologas Valdimaras Svalbonas.
Baimė – tapti provincijos gydytoja
Išvažiuojant iš Santaros klinikų ir atsisveikindama su profesoriumi A.Irniumi Gitana prasitarė: „Dabar bijau, kad netapčiau provincijos gydytoja.“
Profesorius jauną gydytoją nuramino sakydamas, kad, jeigu tokia nenorėsi būti, niekada ir nebūsi. Darbo pradžia sutapo su dideliu pakilimu ne tik šalyje, išsikovojusioje nepriklausomybę, bet ir medicinoje. Su nepriklausomybe prasidėjo labai didelės galimybės vykti į stažuotes, seminarus, kongresus šalyje ir užsienyje.
Tai jaunai specialistei leido laikyti ranką ant šiuolaikinės gastroenterologijos pulso, kaupti ir nuolat atnaujinti žinias, taikyti naujoves kasdieninėje savo praktikoje. Stimulas neužsistovėti vietoje tapo pagrindu, neleidžiančiu tapti provincijos gydytoja.
Jauna gydytoja gastroenterologė, pradėjusi darbą Šiaulių ligoninėje, jautėsi ypač saugiai, nes bendrauti ir tartis, iškilus neaiškumams, galėjo su daugeliu vyresniųjų kolegų. Ypač dideliu autoritetu tapo Vidaus ligų skyriuje dirbusi šviesios atminties gydytoja terapeutė Rita Ruškytė, kurios visada galėjai paklausti, kaip nepasiklysti terapijos labirintuose.
„Labai jaučiau šiltą, žmogišką profesinį santykį su visais Šiaulių gydytojais, tai leido augti ir tobulėti“, – sako G.Acutė.
Nepamirštami ir 2016 metai, kai skyriaus vedėjas išėjo į užtarnautą poilsį, todėl skyrius liko be vadovo. Direktoriaus pavaduotoja medicinai V.Makštutienė vieno pokalbio metu atsargiai paklausė jau patirties sukaupusios gydytojos G.Acutės, ar kandidatuotų, jei vyktų konkursas į skyriaus vedėjo postą.
Skyrius tuomet buvo kritinėje situacijoje: gydytojų mažai, slaugos personalas išsibarstęs.
„Jūs siūlote subyrėjusį skyrių, žmonių nėra“, – atsakiusi tuomet gydytoja, nes puikiai žinojo, kaip sunku dirbti, kai stinga ne tik gydytojų, bet ir slaugos personalo.
Jūs siūlote subyrėjusį skyrių, žmonių nėra.
„Gautum vietą, kur galėtum kurtis taip, kaip tau atrodytų geriausiai“, – paguodė ligoninės vadovė. G.Acutė pasiryžo.
Laimėjusi skyriaus vedėjo konkursą, darbą pradėjo nuo personalo paieškos, nes šiame darbe posakis „Vienas lauke – nesi karys“ labai tinka. Nuo komandinio darbo priklauso ir atsakomybė prieš žmogų, darbo kokybė bei rezultatai.
Nuo 2016 metų spalio mėnesio, kai pradėjo vykdyti skyriaus vedėjo pareigas, praėjo šešeri metai. Vedėja G.Acutė turi kuo pasidžiaugti: kūrėsi kolektyvas, pildėsi jaunais, perspektyviais žmonėmis. Nepamirštama, kaip iš motinystės atostogų grįžo kelios slaugytojos, sužinojusios, kas laimėjo konkursą. Jos sakė, kad nori dalyvauti skyriaus veiklos formavime ir tai suteikė entuziazmo imtis darbų, stengtis.
Nestinga ir naujovių, ir streso
Dabar į skyrių dažnai ateina neseniai diplomą įgijęs specialistas. G.Acutė iš patirties žino, kad rinkdamiesi būsimąją darbovietę, rezidentai klausė savo mokytojų, kaip tie Šiauliai Dažnas išgirdo atsakymą, kad bus gerai. Toks atsakymas – puikus pasitikėjimo garantas ir įvertinimas.
Dabar atėjo toks metas, kai dauguma gydytojų – jaunimas, kai vedėjos patarimo prireikia dažnam. Bet G.Acutė tuo nesimėgauja, nes puikiai mato, kad žmonės, kurie dabar ateina į skyrių, yra iš akademinio sluoksnio, parengti rezidentūroje. Mokosi ne tik iš vedėjos, bet ir ji iš jaunimo.
„Darbas ligoninėje – tęstinis procesas. Niekada negali pasakyti, kad dabar žinai viską ir gali mokyti kitus“, – teigia G.Acutė, prisimindama didžiules šiuolaikinės medicinos galimybes ir potencialą padėti žmogui.
Didžiulė pažanga – minimaliai intervencinės procedūros, kai nebereikia žmogui gydyti atverti pilvo, gali įeiti į organizmą per natūralias angas ir atlikti ne tik diagnostines, bet ir gydomąsias procedūras. Gastroenterologija – labai tobulėjanti sritis, ją pasirinkęs medikas negali sustoti tobulėti. Todėl su tais žmonėmis, kurie ateina į skyrių, mokytis tenka kartu.
Dvejus metus skyriaus veiklą koregavo COVID-19 pandemija. Šiuo sunkiu laikmečiu, kai skyriuje buvo gydomi sergantieji COVID-19, gydytoja G.Acutė stovėjo priekinėse barikadų pozicijose. Tad ir nuopelnai, už kuriuos suteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas ir Nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklas, susiję su pasiaukojimu bei drąsa, kurių prireikė medikams, gelbstintiems žmonių gyvybes prisidedant prie COVID-19 pandemijos suvaldymo.
Prasidėjus karui Ukrainoje ir karo pabėgėliams atvykus į Šiaulių regioną, gydytoja G.Acutė buvo viena iš pirmųjų ligoninės skyrių vedėjų, pakvietusių įsidarbinti į skyrių Ukrainos karo pabėgėlę, kuri labai sėkmingai įsiliejo į darbuotojų kolektyvą.
Netikėtumo efektas – apdovanojimas
Akivaizdu, kad darbas gydytojos G.Acutės gyvenimui suteikia pačias ryškiausias spalvas. Džiugina bendravimas su kolegomis, priimtas teisingas, nelengvose diskusijose išieškotas sprendimas, rezultatas po atliktos procedūros, sėkmingai pasibaigęs gydymo etapas.
„Kiekvienam gydytojui džiaugsmas, kad pacientas, į skyrių atvežtas sunkios būklės, neįgaliojo vežimėlyje ar gulimuose ratuose, gal nesąmoningas ar kenčiantis skausmą ir nieko nematantis aplinkui, išeina iš skyriaus geros nuotaikos ir dar padėkoja.
Tai ir yra ta energetinė kapsulė, kuri užveda darbui, nes jauti, kad esi padaręs žmogui viską, ką galėjai geriausio“, – neslepia G.Acutė.
Kiekvienam gydytojui džiaugsmas, kad pacientas, į skyrių atvežtas sunkios būklės, dar padėkoja.
Tiesa, kartais užklumpa ir liūdesys, kurį lemia pacientai, netvardantys pykčio, neslepiantys pagiežos, nes mano, kad gydytojas kažko nepadarė.
„Pacientas nemato juodo darbo, kurį darome iki ateidami į palatą arba išėję. Graudžiausia, kai personalas sulaukia priekaištų, kad nieko neveikia, tik kavą geria. Bet ir kavos pertraukėlė poilsio kambaryje turi savo vertę, nes tada ramiai susėdę kalbame apie pacientus, aptariame sudėtingesnius atvejus, tyrimų rezultatus. Mintys apie pacientus visada yra svarbiausia, – patikina G.Acutė.
– Aš dar savyje iki galo nesuprantu, kokį apdovanojimą pelniau. Atrodytų, dirbau savo darbą, niekuo neišsiskyriau, todėl tas nominavimas yra ir netikėtumo efektas. Manau, kad panašiai jaučiasi sportininkas, kai laimi Olimpinių žaidynių medalį. Rezultato siekė, bet nesitikėjo ir niekada negalvojo apie aukščiausią įvertinimą. Aš dirbu ne tam, jog būčiau kažkam nominuota ar apdovanota.“
Pati gydytoja žada dirbti toliau, nes niekas nesikeičia. Tik dar plūsteli be galo malonus jausmas pamačius mamos džiaugsmą, nes jos reakcija į apdovanojimą buvo akivaizdus įrodymas, kad tai yra svarbu, jos vaikas yra savo specialybės įvertinimo viršūnėje.
