Su Ligita susitikome jos darbo studijoje Kaune. Nepaklysti pastato koridoriuose leido ant durų matoma rašytinė užuomina – „Garsas kaip upė“.
Įėjus pro duris pasitiko tyli, raminanti muzika, o akį patraukė ne tik išdidžiai stovintis gongas, bet ir būrys skirtingų ant žemės išdėliotų instrumentų.
L.Judickaitė-Pašvenskienė papasakojo, kad daugiau kaip 10 metų dirba dėstytoja. Karjera prasidėjo Vytauto Didžiojo universitete, kur dėstė anglų kalbą. Šiuo metu ji dėsto anglų kalbą ir vertimą, o kartais ir savitą sritį, iš kurios rašė disertaciją, – subtitravimą.
Pašnekovė neslepia, kad darbą universitete mylėjo. Ji norėjo lipti karjeros laiptais, apsiginti daktaro disertaciją, tačiau pasiekusi užsibrėžtus profesinius tikslus ėmė kelti klausimą: „O kas dabar?“
Ligita atviravo, kad nuo pirmos klasės nebuvo sustojusi mokytis. Nuovargis, pasiekti tikslai, darbe įžvelgti minusai atskleidė, kad profesijos šaltinis – išsemtas.
Nusprendusi atsitraukti ir pailsėti, ji metams sumažino darbo krūvį ir pradėjo domėtis įvairiomis praktikomis – meditacija, savęs pažinimu. Kartą atsitiktinai nuėjo į Kaune vykusią gongų sesiją. Kaip pati sako, tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Atvirkščiai, išėjo skaudančia galva, tačiau kažkas traukė – apsilankė pakartotinai.
Su garsu pašnekovė artimiau susipažino Lietuvoje, tačiau supratusi, kad nori kapstytis giliau, pradėjo ieškoti mokymų užsienyje. Geras kalbos žinojimas leido laisvai, be diskomforto rinktis studijas Anglijoje. Ten ji ir baigė mokymus.
Nors Ligita vis dar yra dėstytoja, šiandien ji skaičiuoja trečius metus, kai dirba garso terapijos specialiste.
L.Judickaitė-Pašvenskienė interviu 15min papasakojo daugiau apie savo veiklą ir gydomąją jos galią.
– Ar pastebite tai, jog žmonės nedrįsta išbandyti garso terapijos, yra susikaustę?
– Mano perėjimas iš standartinio darbo į garso terapiją parodė, kad yra keli pasauliai arba keli matymai šitų dalykų. Buvau gavusi juokais, atsimenu, komentarą iš kolegų: „Mes nežinome, kaip tu iš tokios normalios pasidarei tokia nenormali“ (šyptelėjo). Tai gerai iliustruoja požiūrį, kaip žmogus iš kitos srities, kito pasaulio suvokimo mato garso terapiją, kad tai yra abrakadabra, mistika. Tad baimės arba nežinojimo, dvejojimo dar yra.
Kaip tu iš tokios normalios pasidarei tokia nenormali.
Dėl to man svarbu, matau prasmę organizuoti nemokamus seminarus ir kalbėti, kas tai yra, kaip veikia garsas, demistifikuoti jį, parodyti kaip paprastą, elementarią terapiją arba praktiką, kuri puikiai veikia ir gali būti geras įrankis.
Ne kartą esu išgirdusi komentarų, kai pasiūlau žmogui su problemine situacija pabandyti garso terapiją, nes man atrodo, kad garsas jam padėtų. Sako: „Ne, mano, pavyzdžiui, religiniai įsitikinimai neleidžia to daryti.“ Nors tai nesusiję su jokia religija. Tai yra neutrali praktika. Vadinasi, žmonės ne iki galo supranta, kas vyksta sesijose.
Galiausiai pasiūla, kuri šiuo metu yra, uždeda mistikos šydą. Kartais pavadinimai – sumistifikuoti: ritualiniai gongai, guru ritualinės kelionės. Žmogus išsigąsta, nes nesupranta, kas tai yra. Reikia atskirti, kur yra rinkodaros triukas ir kas iš tikrųjų ta praktika yra.
– Praskleiskite jūsų paminėtą mistikos šydą ir papasakokite, kas yra garso terapija?
– Turime atskirti du dalykus. Kai pamatome instrumentus, kurie mums yra nematyti, egzotiški, turime atskirti jų kilmę ir suprasti terapijos, kaip praktikos, gimimą arba esmę.
Instrumentus garso terapeutai pasiskolino iš įvairių kultūrų. Didelė jų dalis turi savo kultūrines šaknis, kurios yra ne mūsų. Bet pati praktika, jos metodika dabar jau yra susisteminta. Prirašyta daug knygų, sukurtos mokymų programos, įvairūs metodai, atlikti rimti moksliniai tyrimai. Visa tai, kuo dabar galime naudotis, yra vakariečių produktas. Garso terapijos pradininkas – Pitagoras. Geografiškai kalbame apie Europą. Todėl baimintis, kad čia kažkas ne mūsų – nereikėtų. Tai yra labai arti mūsų.
Garso terapija yra tokia pati terapija kaip ir bet kurios standartinės, tradicinės, mums žinomos terapijos – psichoterapija, dailės, muzikos terapija. Tai yra sąlygų sudarymas žmogaus savaiminiam gijimui. Kartais žmogaus gijimui sąlygas gali sudaryti tinkamas psichoterapeutas, kuris kalbasi, analizuoja, aiškina. Lygiai taip pat garsas gali sudaryti tinkamas sąlygas mūsų savaiminiam gijimui. Tai nėra gydymas ir netgi žodis „terapija“ nėra visiškai tinkamas. Angliškas terminas sound healing (liet. garso gijimas) man yra arčiau tiesos. Tai yra tinkamų sąlygų sudarymas tam, kad įsijungtų mūsų vidinis gydytojas, kurį mes visi turime.
Reikia atskirti, kur yra rinkodaros triukas ir kas iš tikrųjų ta praktika yra.
Todėl baimintis, sieti su religijomis nereikėtų. Kartais pajuokauju, kad turiu šamanišką būgną, kuris tiesiog taip vadinasi, bet nei lietų prišaukiu juo grodama, nei derlių pagerinu, o iš esmės žmogaus širdies ritmą galiu reguliuoti (nusišypsojo).
– Sakote, garsas sudaro tinkamas sąlygas savaiminiam gijimui. O kokias problemas gali spręsti garsas?
– Garso terapija į žmogų žiūri holistiniu požiūriu, bent keliais sluoksniais arba iš kelių perspektyvų. Esame fizinis kūnas – garsas jį gali veikti ir veikia. Vadinasi, garsas gali dirbti su mūsų fiziniais skausmais ir tuo, ką jaučiame, juos lengvinti, keisti.
Kitas sluoksnis yra mūsų emocijos, kurios irgi daro įtaką mūsų fiziniam kūnui. Garsas gali veikti emocijas ir, kiek esu pastebėjusi per kelerius darbo metus, ypač tinka emociniam disbalansui – depresyvioms būsenoms, nerimui, panikos priepuoliams. Vadinasi, emocinis disbalansas, fiziniai skausmai puikiausiai gali pasiduoti garso terapijai.
Toliau yra mentalinis sluoksnis – visa tai, kas vyksta mūsų mintyse, galvose. Dažnai nenuraminame savo minčių arba jos mums neduoda išsimiegoti, sukelia kitas blogas būsenas, įvairias baimes, kurios paskui formuoja mūsų įsitikinimus. Garsas veikia mūsų mentalinį kūną, geba mus perkrauti kaip kompiuterius.
– Jūs vedate tiek individualias, tiek grupines sesijas. Kuo jos skiriasi?
– Grupinė sesija yra bendresnė. Dažniausiai jos tikslas yra atpalaiduoti, kad visiems tai būtų atpalaiduojanti, maloni patirtis. Žmonės dažniausiai ateina nieko negalvoti, per daug nedaryti, atsigulti, pasiklausyti, atsipalaiduoti, pasimėgauti tuo, kaip garsas juos veikia.
Asmeninės sesijos tikslas – įsigilinti į žmogaus situaciją ir pritaikyti būtent jai, jo siekiamam tikslui instrumentus, jų derinius. Parodyti keliuką, kuriuo jam būtų geriau eiti, duoti praktikas, tinkančias jo situacijai atlikti savarankiškai. Tai jau yra transformacinė kelionė, kurioje aš esu vedlys, bet joje visą kelią turi nueiti pats žmogus. Jo įsitraukimas labai svarbus.
Asmeninė sesija nebūtinai yra tik pasimėgavimas. Kartais per sesiją ir po jos prašau įvairių dalykų, ką žmogus, mano nuomone, turėtų daryti, kas tiktų jo situacijoje būklei pagerinti. Ji yra daug aktyvesnė – ne tik atsipalaidavimas, pagulėjimas, bet pirmiausia aktyvus darbas su savimi. Ir tai yra tęstinis dalykas. Viena sesija – tik epizodinis įsikišimas į tą situaciją, bet dažniausiai prireikia ilgesnio proceso.
– O kokius instrumentus naudojate?
– Masyviausias, didžiausią įspūdį paliekantis – gongas. Ypač, kai jis yra didelis, bet gali būti ir mažesnis, rankinis, ant stovelio. Įvairūs dubenys – metaliniai ir stikliniai. Metaliniai – Tibeto arba Himalajų. Baltieji, neskaidrūs yra krištolo dainuojantys arba skambantys dubenys. Toliau įvairūs varpeliai, būgnai, monolina, kuri panaši į lietuviškas kankles, kamertonai, atėję iš muzikos. Įvairūs barškučiai, varpeliai, smulkesni instrumentai.
Manau, esmė yra žinoti, ką su tuo instrumentu daryti. Kelerių metų praktika rodo, kad su vienu dubenėliu galiu puikiausiai atlikti visą terapinę sesiją.
– Papasakokite, kaip garsas veikia žmones? Kokių reakcijų sulaukiate per sesijas?
– Garsas mus gali paveikti įvairiai. Kadangi garsas mūsų smegenų dažnį dažniausiai lėtina, grimztame į meditacines snaudulio miego būsenas. Dažnai žmonės per sesijas užsnaudžia arba trumpam, arba miega labai ilgai. Rekordas buvo, kad po sesijos klientė išmiegojo dar 40 minučių (nusijuokė).
Kitas dalykas gali būti tarpas tarp miegojimo ir būdravimo. Lengva meditacinė būsena – žmogus viską girdi, jaučia, bet kartu, tarkime, mato vaizdinius. Mano ilgametė draugė kartais papasakoja tokių dalykų, ką matė, kad, sakau, žinokite, aš irgi noriu, jog man kas tokią sesiją pravestų (nusijuokė). Ir kalnus, ir jūras, ir vandenynus.
Kitos būsenos nebūna tokios malonios, nes garsas gali aktyvuoti skausmą mūsų kūne. Dažna būsena, kai jaučiame, kad mūsų kūnas labai sunkus, ypač rankos ir kojos. Atrodo, nepakelčiau, jeigu reikėtų. Toks švininis kūnas. Po sesijos, atrodo, irgi sunku atsikelti, nes jaučiuosi kaip guminis, apsunkęs.
Garsas mus gali paveikti įvairiai.
Gali būti spaudimo jausmas krūtinėje, galvoje, lyg fiziškai spaudimas būtų sukilęs. Galvos skausmas. Kadangi garsas puikiai dirba su emocijomis, tai visos emocinės būsenos ir jų kaitaliojimasis per sesiją. Gali žmogus jausti baimę, nuoskaudą, vidinį skausmą. Dažnai žmonės per sesiją apsiverkia. Kiekvienas skirtingai iš savęs šaliname šiukšleles.
– Galima sakyti, kad skirtingi potyriai yra susiję su asmens psichologija, ką jis tuo metu jaučia?
– Taip. Kokių esame emocijų prikaupę, vienas daugiau baimės, kitas – pykčio, tai dažnai ir pasireiškia per sesiją. Kaip apskritai tą dieną jaučiamės, koks mūsų sesijos tikslas. Tai labai individualu, bet visą laiką sakau, kad visi poveikiai jums yra reikalingi, tinkami ir geri, netgi tas, kuris atrodo visiškai nemalonus.
– Minėjote klientę, kuri pasibaigus sesijai miegojo dar 40 minučių. Ar yra pasitaikę daugiau įdomių, kurioziškų situacijų?
– Vyrai bijo šitų sesijų, nes jiems sunku, jeigu reikia, tarkime, parodyti emociją (šyptelėjo). O dažnai sesija ir yra tam skirta. Jeigu eina emocija, jai reikia pasišalinti ir ji šalinasi per ašaras – reikia tai daryti, paleisti čia ir dabar. Kai grįšime namo, nebus pagalbos iš šono. Nebus garso, kuris leidžia lengviau išgyventi.
Kai vyksta sesija, vyrams baisu verkti. Jie bando užsidengti, užsikloti, pasislėpti. Kartais matau, kad muistosi, neramu, ašaros teka, o tų ašarų nenori rodyti. Turi rėmus, visuomenės greičiausiai sukurtus, koks turėtų būti vyras. Kai jis nebeatitinka rėmų, jam pačiam pasidaro baisu.
– Su kokiomis problemomis pas jus dažniausiai ateina žmonės?
– Pagrindinės problemos, turbūt 99 procentai, yra emocinės, mentalinės. Ne fiziniame kūne, o kituose sluoksniuose. Žmonės, kurie jaučia nerimą, negali miegoti, jų miegas negilus, kurių neapleidžia varginančios mintys.
Netgi tada, kai žmogus ateina su fizine problema, pradedi žiūrėti giliau ir pamatai, kad fizinio pojūčio šaknys vis tiek yra emocijose. Kažkada patirta emocinė trauma, kažkas iš vaikystės daug tų dalykų atsineša. Tarkime, vaikystėje nutikusi nereikšminga smulkmena atkeliauja į suaugusio žmogaus gyvenimą ir po 30 metų pasireiškia kaip nerimo sutrikimas.
Kai mokiausi, buvo faktas, dabar jį, aišku, reikėtų patikrinti, kad apie 80 procentų visų mūsų ligų arba negalavimų yra dėl užslopintų emocijų ir nuolatinio streso. Tie procentai turbūt kinta, bet didžioji dalis problemų, kurios greičiausiai pasireiškia fiziškai, visgi nėra fiziniame kūne, o yra užslopintose emocijose, nuolatinėje streso būsenoje.
Apie 80 procentų visų mūsų ligų arba negalavimų yra dėl užslopintų emocijų ir nuolatinio streso.
– O kaip manote, su kokiomis problemomis susiduria šiuolaikinis žmogus? Ar garsas šiandien įgauna didesnę svarbą?
– Pagrindiniai negalavimai arba būsenos, kurias matau, yra mūsų emocijos ir proto veikla. Tai šiuolaikinio žmogaus giliausios duobės, į kurias galime patekti ir su kuriomis puikiausiai dirba garso terapija. Panikos priepuoliai, nuolatinis nerimas, stresas, visko vienu metu darymas, kas mums sukelia stresinę būseną, stresines situacijas. Mūsų organizmas nebegali nuo to išsivaduoti. Miego sutrikimai dažnas dalykas.
Šiuolaikinio žmogaus problema yra ta, kad nebegalime atsipalaiduoti. Mūsų smegenys užstrigę aukštajame dažnyje. Jos jau nebeturi spręsti problemų, priimti sprendimų, bet varikliukas vis dar sukasi, dirba ir nebenugrimztame į gilų miegą. Prarandame gilaus miego naudas – mūsų organizmas nebegeba atsistatyti, ląstelės regeneruotis, atsinaujinti, greičiau senstame, esame pavargę, dažniau sergame. Garsas gali sudaryti sąlygas giliai atsipalaidavimo gydomajai būsenai, todėl taip, šiuolaikiniam žmogui tai yra labai svarbi terapija.
– Gal turite patarimų, kaip žmogus gali atsipalaiduoti su aplinkos garsais? Kokių garsų ieškoti, o kokių vengti?
– Tuos garsus visada turime nemokamai (nusišypsojo). Tai yra gamtos garsai. Kai turime šiltąjį metų laiką, visi natūralūs gamtos garsai yra mūsų gydytojas – paukščiai, medžių šlamėjimas, upelio čiurlenimas, bangų mūša. Vasarą semkite, gerkite visą tai iš aplinkos, kiek įmanoma būkite miške, gamtoje, prie ežero, upės. Tai natūrali garso terapija, kuri lygiai taip pat veikia mūsų smegenų dažnį, plius gražus vaizdas. Žiemą, šaltuoju periodu, kai ne taip malonu išeiti į mišką arba paukščiai ne tiek čiulba, raginu susirasti įrašus ir klausytis gamtos garsų.
Visi natūralūs gamtos garsai yra mūsų gydytojas.
O garsus, kurių reikia vengti, jaučiame patys. Jeigu kažkas visą dieną už lango gręš betoną, vyks kelio darbai, mus iš karto erzins. Tai ir yra neharmoningi, mums nepadedantys garsai. Bet visa tai, kas yra natūralu, iš gamtos – visiems tinka. Reikia tuo džiaugtis, kuo daugiau naudotis, eiti nuo miesto triukšmo, keliauti į gamtą, ten, kur yra ramybė.
Kai turime galimybę – vaikščioti miške ir sąmoningai klausytis. Klausti savęs, ką dabar girdžiu – vieną paukštį, kitą paukštį, dar kažkas šlama, traška. Toks klausymasis duoda ypatingą naudą.
