„Mes turime atrasti savo gyvenime įtampos šaltinius, juos pajusti ir pažinti, nes iš tiesų jokie pratimai nesugrąžina regėjimo – nei žiūrėjimas į tolį, nei pertraukėlės nuo kompiuterio, nei dar kas nors. Jie gali tik šiek tiek pristabdyti jo blogėjimą. Jeigu sutriko regėjimas, reikia kažką keisti iš pagrindų, o stebuklingos piliulės nėra. Akių darbą galime palyginti su kūno raumenynu. Kai žmogus eina į priekį, veikia vieni raumenys – smegenys ėjimui į priekį perduoda impulsus visada tiems patiems raumenims. Kai mes pradedame eiti atbulomis, įjungiami kiti raumenys, o tie, kurie buvo naudojami einant į priekį, atpalaiduojami.
Tas pats ir su regėjimu. Kad atpalaiduotume nuolat įsitempusius raumenis, turime kažką savo žiūrėjimo būde iš esmės pakeisti. O pokyčiai vyksta pamažu. Man, pavyzdžiui, užtruko pusę metų išmokti ramiai eiti per šviesoforu reguliuojamą perėją. Kai užsidegdavo raudona šviesa, visada pradėdavau eiti greičiau arba bėgti. Kad kiekvieną kartą nustočiau šioje situacijoje krūpčioti, smegenis reikėjo pripratinti prie suvokimo, kad mašinoms taip pat dar dega raudona. Vien žinojimo neužteko“, – dalijosi pašnekovė.
Kodėl verta nusiimti akinius
S.Kriaučiūnienė pirmiausia pataria akinius nešioti tik neišvengiamos būtinybės atvejais. Nesvarbu, koks jūsų regėjimas.
„Žinau, kad prieštarauju gydytojams, kurie teigia, kad akinius nešioti reikia nuolat, kitaip akys patirs įtampą. Tačiau kūnas yra tobula savireguliacinė sistema. Jeigu mes įsipjauname ar lūžta kaulas, nieko negalime padaryti, kad audiniai arba kaulai suaugtų. Galime jiems tik padėti, bet jie suauga patys. Ir kai sutrinka regėjimas, jeigu sudarome akims normalias sąlygas atsipalaiduoti, jis gali sugrįžti. Akiniai – visada intervencija, dėl kurios regėjimo sistema užsiima ne savireguliacija, o taikosi prie akinių.
Stovyklose aš visų dalyvių prašau nusiimti akinius. Žmonės atvažiuoja, tarkime, su minus penkiais, ir tikina, kad be akinių nieko nematys. Ši nuostata, kad nieko nematau be akinių, taip pat yra žalinga. Jeigu nešiojame akinius, mes negalime pajusti savo kūno, negalime pajusti, kaip veikia mūsų regėjimas. Todėl stovyklose netgi tie, kurie nieko nemato ir naudojasi balta lazdele, nusiima akinius, kad pradėtų jausti savo kūną ir regėjimo sistemą.
Adaptacija labai priklauso nuo žmogaus asmenybės, kiek jis nori viską kontroliuoti, kiek jis turi pretenzijų pasauliui. Bet ketvirtą dieną jau visi su minus šešiais ar aštuoniais žaidžia tinklinį, tenisą, krepšinį, futbolą, ir nepasakytumėte, kad jie turi regėjimo sutrikimų. Pradedame nuo to, ką matome, ir po truputį savo regėjimo lauką gausiname. Net jeigu regėjimas ryškėja po truputį, atsiranda saugumo jausmas aplinkoje.
Turėjau draugę su minus dvidešimt šešiais. Ji net gatvės negalėdavo pereiti be akinių, tačiau aš patariau įveikti baimę, prie perėjų pasitelkiant kitus žmones. Per pusę metų sumažinome jos lęšių dioptrijas iki minus dvylikos ir ji saugiai su jais jautėsi. Mums tik atrodo, kad nieko nematome. Kai sąmoningai pradedame dirbti su regėjimu, matymo laukas po truputį gausėja“, – patarė specialistė.
Turėkite dvejus akinius
S.Kriaučiūnienė neskatina visiškai nenešioti akinių, tačiau siūlo ir patiems žmonėms prisiimti atsakomybę už savo regėjimą ir ieškoti būdų, kaip sau padėti, kad trumparegystė neprogresuotų ir nesukeltų šalutinių reiškinių.
„Nusiimti akinius siūlau pirmiausia saugiose situacijose, pavyzdžiui, valgant ir pan. Dar viena bėda, kad prie kompiuterio žmonės dažniausiai dirba su tais pačiais akiniais, per kuriuos žiūri į tolį. Tačiau akiniai, išrašyti matyti vienetui iš 6 metrų atstumo, yra per stiprūs žiūrėti iš 50 cm. Akys dėl to patiria labai didelę įtampą. Šiai veiklai reikia silpnesnių akinių, pavyzdžiui, jeigu žmogaus regėjimas yra minus šeši, prie kompiuterio jis galėtų naudoti akinius su lęšiais, kurie yra minus keturių“, – teigė pašnekovė.
Leiskite akims pabūti tamsoje
Akims labai sveika pabūti aklinoje tamsoje. S.Kriaučiūnienė siūlo kiekvieną vakarą, atsigulus į lovą, užmerktas akis uždengti delnais ir palaikyti, geriausia tol, kol užmigsite. Tokiu būdu pailsi optinis nervas ir nebesiunčia smegenims jokios informacijos, todėl nurimsta ir visa mūsų nervų sistema. O tai savo ruožtu padeda užmigti. Jeigu akys tik užmerktos, bet neuždengtos, optinis nervas vis tiek gauna informaciją – apie paros metą, šviesumo lygį, atspindžius ir pan.
Kiekvieną vakarą, atsigulę į lovą, užmerktas akis uždenkite delnais ir palaikykite, kol užmigsite.
Šį pratimą galima atlikti ir sėdint prie kompiuterio – keliolikai sekundžių ar minutei uždenkite akis delnais ir jas pailsinkite. Kai delnus atitrauksite, šviesa atrodys daug intensyvesnė. Šis kontrastas sveikas akims, nors iš pradžių ir kelia diskomforto jausmą. Diskomfortą galima pašalinti kelis kartus pasukiojant galvą į vieną ir kitą pusę bei leidžiant šviesai atpalaiduoti veido raumenis (skruostikaulius, žandikaulį, kaktą).
„Esant bet kokiam regėjimo sutrikimui labai efektyvu taikytis prie gamtos ritmo ir iš karto nedegti elektros atsikėlus ryte ir vakare temstant. Gyvendami mieste, mes nepabūname tamsoje, dėl to mūsų vyzdžiai atrofuojasi: jie neišsiplečia ir nesusitraukia taip, kaip galėtų. Pabuvę tamsoje 40 min. ir išėję į šviesą pastebėsite, kad viskas labai ryšku, nes vyzdžiai, kurie tamsoje gerai išsiplėtė, dabar nuo šviesos sugebėjo labiau susitraukti.
Pavyzdžiui, atsikėlę ryte nedekite šviesos, eikite į tualetą, valykitės dantis, prauskitės duše tamsoje. Svarbu negraibyti daiktų, o juos po truputį įžiūrėti. Taip, tai užtruks šiek tiek ilgiau, bet bus labai naudinga akims. Jeigu labai nepatogu, galite susikurti bent jau prieblandą“, – patarė pašnekovė.
Taigi buvimas tamsoje treniruoja vyzdžius. Tačiau įprotį žiūrėti į televizoriaus, kompiuterio ar telefono ekraną tamsoje reikia pamiršti visiems laikams, nes jis ypač kenkia akims – blokuojama periferinė rega ir labai apkraunama centrinė rega.
„Pastebiu, kad karantino laikotarpiu žmonių regėjimas ypač pablogėjo. Atsirado 7–8 metų vaikų jau su stipriais trumparegystę koreguojančiais akiniais. Anksčiau tokių atvejų nebūdavo. Kai į mane kreipiasi tokio vaiko tėvai, mano pirmas klausimas būna, kiek laiko vaikas praleidžia žiūrėdamas į telefono ekraną. Paprastai visada pataikau. O juk su amžiumi regėjimas dar prastėja. Turiu pažįstamų, kurie nešioja akinius su minus 108 dioptrijų lęšiais. Tokios dioptrijos nereiškia tik trumparegystės, tai reiškia visą puokštę ligų, susijusių su trumparegyste, kurios gresia aklumu“, – teigė S.Kriaučiūnienė.
