„Esu be galo laiminga. Jei ne donoro inkstas, šiandien gyvenčiau kitaip, nebūčiau nei studijavusi, nei dirbusi“, – su dėkingumu kalba Vaiva.
Pasak pranešimo žiniasklaidai, jai tebuvo 8-eri, kai sužinojo, kad jos inkstų veikla pradeda prastėti. Prisimena: peršalusi ilgai sirgo, laikėsi nedidelė temperatūra. Jos mama ėmė ieškoti priežasties, nors gydytojai ramino: vaikams taip būna, savaime praeis.
Mama, nesitikėdama nieko bloga, medikų prašė padaryti išsamesnius tyrimus. Atlikus inksto biopsiją Vaivai nustatytas lėtinis inkstų nepakankamumas. Gydytojai nusprendė padaryti ir genetinį tyrimą.
„Kad išsiaiškintų, kas atsitiko, mano ir mano tėvų duomenis išsiuntė į Ameriką. Ten buvo nustatyta, kad inkstų nepakankamumą lėmė mano turimas Pax2 genas. Paaiškėjo, kad nei tėtis, nei mama man jo neperdavė“, – prisimena Vaiva. Taip prasidėjo 10 metų trukęs kelias transplantacijos link.
Vaivai augant inkstų būklė prastėjo. Vis dėlto ji prisimena, kad jautėsi gerai ir baimė dėl ateities nekamavo. Vienintelis nepatogumas buvo tai, kad kas tris mėnesius reikėjo važinėti į Kauno klinikas darytis kraujo tyrimus.
8 mėnesiai dializių
Kai Vaiva buvo 18-os, paaiškėjo, kad jos inkstai greitai bus nebepajėgūs dirbti, kraują teks valyti dirbtinai. Ligoninėje jai suformavo fistulę. Dializės metu iš fistulės paimtas kraujas pumpuojamas per dializatorių, o po to vėl grąžinamas į kraujotaką.
Suformuoti tinkamą fistulę per pirmąją operaciją nepavyko, prireikė antros. Praėjus dviem savaitėms po 19-ojo gimtadienio prasidėjo dializės. Vaiva tuo metu mokėsi 12-oje klasėje.
„Iš pradžių labai bijojau, bet sesutės buvo labai profesionalios, greit su jomis pradėjau bendrauti kaip su draugėmis. Į procedūras turėjau važiuoti tris kartus per savaitę, dializės procedūra trukdavo 4 valandas. Baigdavosi pamokos ir važiuodavau į kliniką“, – pasakoja kaunietė.
Dializavimo laikotarpį ji prisimena su ašaromis. Iš ligoninės grįždavo pavargusi apie 21 val. Vakarais buvo sunku mokytis, bet juk laukė abitūros egzaminai. Vaiva labai norėjo įstoti į VDU Skandinavijos šalių kalbos ir kultūros studijas – svajojo studijuoti švedų kalbą.
Dializės truko 8 mėnesius. Iš pradžių viskas buvo neblogai, bet šeštą mėnesį prasidėjo komplikacijos – dėl dializės metu sukeliamo aukšto spaudimo suprastėjo merginos regėjimas.
„Atsimenu, buvo lietuvių kalbos pamoka, ruošiausi egzaminui, ir pajutau, jog pradėjau prasčiau matyti. Klinikose nustatė, kad atsisluoksniavo akių tinklainė. Gydytojai sako, kad tokia komplikacija pasitaiko labai retai“, – pasakoja Vaiva.
Jos atmintyje ypač įstrigo lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas: „Dializė visada prasideda sutartu laiku. Puikiai atsimenu: sėdžiu salėje, kurioje vyksta egzaminas, žiūriu į laikrodį ir galvoju, kad tuoj reikės skubėti į klinikas, bet turiu dar šiek tiek laiko peržiūrėti tekstą.“
Vaiva sako, kad žmonės, kuriuos dializuodavo kartu su ja, tapo jos antrąja šeima, o labiausiai jai padėjo patys artimiausi žmonės: „Mane labai palaikė mano šeima ir draugas Irmantas, dabartinis mano sužadėtinis. Gyvenau ir laukiau transplantacijos. Žinojau, kad turiu sulaukti. Nebuvo taip, kad ištisai galvočiau, kaip man blogai ir kaip su ta bėda gyventi, tiesiog ėjau į priekį. Pozityviai nuteikė mano gydytoja, nefrologė Sondra Kybartienė-Mačiulaitė – kartojo, kad viskas bus gerai, juk esu labai jauna.“
Lemtingas trečias kartas
Tinkamas donoro inkstas atsirado praėjus trims mėnesiams nuo dializių pradžios, bet tuo metu Vaiva sirguliavo, operuoti nebuvo galima. Apie antrąjį tinkamą inkstą jai pranešė prieš paskutinį abitūros egzaminą – deja, ir tąkart operacijos teko atsisakyti. Ilgai netrukus, besibaigiant liepai, atsirado trečiasis inkstas. Vaiva sako, kad operacijos labai bijojusi.
„Kai pranešė, kad atsirado inkstas, susigraudinau. Buvo be galo baisu, galvojau, ar pasiseks operacija, ar ilgai teks gydytis. Mano gydytoja ramino, sakė, kad operacija negali nepasisekti – nors mano kraujo grupė viena iš retesnių, bet genai tinkami, viskas bus gerai“, – prisimena Vaiva.
Dar iki operacijos ji susipažino su moterimi, kuriai transplantuotas kitas to paties donoro inkstas. Abi buvo paguldytos į tą pačią palatą. Dar ilgai po operacijos bendravo, nors buvo skirtingo amžiaus – tokios patirtys suartina visam gyvenimui.
Verta įveikti baimę
Vaivą operavo vieną gražią liepos pavakarę. Kitą rytą į palatą atėjusi mama jau atsigavusiai dukrai pranešė džiugią naujieną – ji priimta į universitetą, į pageidaujamą studijų programą.
Donoro inkstas ne iš karto pradėjo funkcionuoti, teko palaukti, kaip Vaiva sako, kol jis „užsives“. Vėliau gydytojai paaiškino, kad jai transplantuotas pirmojo Lietuvoje neplakančios širdies donoro inkstas.
Normaliai dirbti jis pradėjo antrąją savaitę po operacijos. Po 3,5 ligoninėje praleistų savaičių ji jau buvo namie, o dar po dviejų savaičių prasidėjo studijos VDU.
Paklausta, ką reiškia gyventi su transplantuotu inkstu, Vaiva atsako ne iš karto: „Tai yra be galo didelė dovana. Esu be galo dėkinga šeimai, kuri apsisprendė dėl organų donorystės, taip pat savo gydytojams ir savo šeimai.“
Vaiva neslepia – kartais nerimauja, kad inkstas nustos veikti, kiekvieną kartą su baime važiuoja darytis kraujo tyrimų. Ji sako suprantanti ir baimę tų, kurie mėnesiais ir net metais kenčia sudėtingas dializės procedūras, bet bijo registruotis į inkstų persodinimo operacijos laukiančiųjų sąrašą.
„Suprantu, kodėl žmonės bijo. Prieš registruojantis tenka praeiti nelengvą kelią, atlikti daug tyrimų, bet kai jau esi užsiregistravęs, pradedi gyventi su viltimi, kad visa tai baigsis, atsiras donoras ir viskas bus gerai. „Žiauriai“ verta įveikti tą baimę ir gyventi toliau“, – tvirtina Vaiva.
Ragina kalbėtis apie donorystę
Jauna moteris sako niekada nepraleidžianti progos kalbėti apie organų donorystę, pasakoja savo istoriją ir visus skatina apie tai kalbėtis su artimaisiais.
Tiesa, dažnai sutikti žmonės nustemba sužinoję, jog Vaiva gyvena su donoro inkstu. „Man sako, kad esu nepanaši į ligonę. Daugelis yra įsitikinę, kad žmogus su persodintu organu turi atrodyti kaip sunkus ligonis“, – šypsosi Vaiva.
Vaistai, kuriuos reikėjo gerti saujomis, liko praeityje, dabar per dieną ji teturi išgerti tris tabletes.
Dabar ji džiaugiasi laisvu gyvenimu. Vaistai, kuriuos reikėjo gerti saujomis, liko praeityje, dabar per dieną ji teturi išgerti tris tabletes. Vaivai nereikia laikytis jokių dietų ar kuo nors save riboti: „Galiu valgyti, ką noriu. Be to, esu gidė, visą dieną turiu daug vaikščioti, kalbėti, o jaučiuosi puikiai.“
Dabar Vaiva sako turinti kelias dideles svajones – sėkmingai pabaigti magistro studijas, įstoti į doktorantūrą ir sukurti šeimą.
Linkime, kad visos didelės ir mažos Vaivos svajonės išsipildytų. Pati didžiausia svajonė jau išsipildė – nepažįstamas donoras dovanojo jai neįkainojamą gyvenimo dovaną.
Primename, kad pareikšti sutikimą po mirties transplantacijai paaukoti organus ir audinius gali kiekvienas pilnametystės sulaukęs asmuo. Tai padaryti galima užpildžius sutikimą donoro kortelei gauti internetu https://ntb.lt, visose gydymo įstaigose bei „Eurovaistinės“ vaistinėse.
Daugiau informacijos apie organų transplantaciją galima rasti Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) prie Sveikatos ministerijos interneto svetainėje ntb.lrv.lt/lt.
