Prognozuojama, kad senstant visuomenei, gimdos kūno vėžio atvejų ateityje daugės. Ankstyvosioms gimdos kūno vėžio stadijoms gydyti Nacionaliniame vėžio institute pirmenybė teikiama laparoskopinėms operacijoms. Tokios operacijos pacientei leidžia greičiau atsigauti po operacijos, lengviau grįžti į kasdienį gyvenimą bei išvengti sisteminio sritinių limfmazgių šalinimo, kuris yra siejamas su prastesne tolesnio gyvenimo kokybe.
Vilnietė Aurelija prisimena laikotarpį, kai nuolat juto didelį stresą. Tuo metu moteriai ėmė prasidėti menopauzė, atsirado gausesnių pakraujavimų. Tačiau tuomet Aurelija neįtarė nieko blogo.
Prognozuojama, kad senstant visuomenei, gimdos kūno vėžio atvejų ateityje daugės.
„Turėjau didelių bėdų šeimoje, mano tėtis labai ilgai sirgo. Dėl didelės įtampos man jau buvo prasidėję menopauzės požymiai, tai patvirtino ir kraujo tyrimas. Gydytoja perspėjo, kad mėnesinės gali tapti nereguliarios, gali atsirasti gausesnių pakraujavimų. Taip ir buvo, atsirasdavo smarkesnių pakraujavimų, bet į tai nekreipiau dėmesio“, – prisimena Aurelija.
Pas gydytoją ginekologą moteris lankydavo kasmet, profilaktiškai. Per vieną apsilankymą moteriai aptiktas polipas. Netrukus paaiškėjo, kad p. Aurelija serga I stadijos gimdos kūno vėžiu.
„Vėžys man buvo diagnozuotas labai netikėtai. Kasmet lankydavausi pas ginekologę pasitikrinti. Per apžiūrą ginekologė aptiko nedidelį polipą ir pasakė, kad ateityje jį reikėtų pašalinti. Operaciją man atliko privačioje klinikoje, pašalintas polipas buvo ištirtas. Tada paaiškėjo, kad tai – piktybinis navikas“, – apie ligos pradžią pasakoja Aurelija.
Moteris buvo pasiųsta konsultuotis pas onkologus. Atlikus detalų ištyrimą ir nenustačius ligos išplitimo už gimdos ribų, pacientei Nacionaliniame vėžio institute atlikta laparoskopinė operacija. Ankstyvos stadijos navikui gydyti neprireikė kitų sudėtinių vėžio gydymo būdų – nei chemoterapijos, nei spindulinės terapijos, taip pat pritaikius šiuolaikinę operacinę metodiką pacientė išvengė išplėstinio limfmazgių šalinimo.
Vilnietė džiaugiasi po operacijos galėjusi greitai grįžti į kasdienybę. „Praėjus trims dienoms po operacijos jau pradėjau dirbti iš namų. Į darbą ėjau po trijų savaičių“, – kalba moteris.
Kas sukelia?
Kas sukelia gimdos kūno vėžį, kaip jis gydomas ir kokių simptomų moterims ignoruoti nevalia, pasakoja NVI gydytoja akušerė ginekologė Margarita Montrimaitė.
– Kas per liga yra gimdos kūno vėžys? Kokio amžiaus moterys ja dažniausiai serga?
– Gimdos kūno vėžys – tai piktybiniai navikai, kurie vystosi virš gimdos kaklelio esančioje gimdos dalyje, vadinamoje gimdos kūnu. Vėžys gali atsirasti gimdos gleivinėje (endometriume) arba raumeniniame sluoksnyje (miometriume). Daugiau nei 90 proc. gimdos kūno vėžio atvejų sudaro endometriumo vėžys. Vidutinis moterų, kurioms nustatomas šis vėžys, amžius yra 60 metų. Jaunesnėms nei 45 metai moterims ši liga diagnozuojama retai.
– Ar tiesa, kad nuo šio vėžio yra nemaža tikimybė pasveikti?
– 85 proc. gimdos kūno vėžio atvejų sudaro žemo piktybiškumo navikai. Jie pasižymi lėta ligos eiga, juos galima nesunkiai anksti diagnozuoti, nes simptomus moterys dažnai pajunta jau ligos pradžioje. Kai liga nėra išplitusi už gimdos ribų, penkerių metų išgyvenamumas siekia 90 proc. Tačiau pasitaiko ir agresyvių vėžio formų - tokių kaip serozinė karcinoma, gimdos sarkomos, kurioms būdingos ankstyvos metastazės.
– Kaip šis onkologinis susirgimas paplitęs pasaulyje?
– Du trečdaliai visų diagnozuotų atvejų nustatomi aukšto ekonominio išsivystymo šalyse Europoje, Šiaurės Amerikoje. Pastaruosius dešimt metų endometriumo vėžio dažnis augo ir, manoma, kad senstant visuomenei jis augs ir toliau. Lietuvoje gimdos kūno vėžys užima trečią vietą tarp visų moterų onkologinių susirgimų. Mūsų šalyje kasmet nustatoma daugiau nei 600 naujų atvejų, iš jų apie 70 proc. I–II stadijos. Lietuvoje ir Lenkijoje stebimas didžiausias sergamumas gimdos kūno vėžiu Europoje.
– Kas sukelia gimdos kūno vėžį? Kokie yra rizikos veiksniai? Ar polinkį ligai galima paveldėti?
– Didesnę dalį endometriumo vėžio sukelia ilgalaikė padidėjusi estrogenų (moteriškų lytinių hormonų) produkcija organizme. Vienas iš rizikos veiksnių yra antsvoris – riebaliniame audinyje vyksta papildoma estrogenų gamyba, kuri tęsiasi net ir po menopauzės. Didesnė rizika susirgti endometriumo vėžiu yra moterims, turinčioms mėnesinių ciklo sutrikimų, kai yra nereguliarios retos mėnesinės, pavyzdžiui, esant policistinių kiaušidžių sindromui.
Taip pat dažniau serga negimdžiusios moterys, ligos atsiradimui įtaką gali daryti ankstyva lytinio brendimo pradžia ir vėlyva menopauzė, tamoksifeno vartojimas bei kiti faktoriai. Apie 5 proc. endometriumo vėžio nulemia genetiniai veiksniai, dažniausias iš jų – Lynch sindromas, retesni – Li-Fraumeni, Cowden sindromai. BRCA genų mutacijos, daugiausiai siejamos su krūtų ir kiaušidžių vėžio išsivystymu, taip pat gali turėti įtakos ir endometriumo vėžio atsiradimui. Sumažinti endometriumo vėžio išsivystymo riziką gali nėštumai, sudėtinių kontraceptinių tablečių vartojimas, hormoninė intrauterininė spiralė.
– Ar ši liga turi simptomų ankstyvose stadijose? Kokie simptomai apie ligą byloja vėlyvose stadijose?
– Pirmas ir pagrindinis ligos simptomas yra nenormalus kraujavimas ar išskyros su kraujo priemaiša iš genitalijų. Gimdos kūno vėžiu serga vyresnio amžiaus moterys, todėl atsiradus kraujavimui iš lytinių takų po menopauzės – būtina neatidėliotinai apsilankyti pas gydytoją ginekologą. Moterims, kurios turi menstruacijas, gimdos kūno vėžį reikia įtarti, kai yra naujai atsiradę ir progresuojantys gausūs menstruaciniai kraujavimai ar kraujavimas tarp mėnesinių.
Tokie simptomai, kaip pilvo skausmas, šlapinimosi, tuštinimosi sutrikimai atsiranda vėlai, jau esant pažengusiai ligos stadijai. Vėžio metastazės gali pasireikšti įvairiais simptomais, priklausomai nuo metastazavimo vietos.
Nors nenormalus kraujavimas iš gimdos yra ankstyvas ir pagrindinis ligos simptomas, esant perimenopauzei, sunku atskirti ar tai yra disfunkcinis kraujavimas ar piktybiniai pakitimai. Mūsų pacientės atveju, jeigu ji nebūtų reguliariai lankiusis pas ginekologą, tikėtina, kad liga būtų nustatyta žymiai vėliau, jau pažengusios stadijos – tuomet vietoje minimaliai invazyvios operacijos, tikėtina, kad būtų reikėję sudėtingesnio kompleksinio gydymo, o prognozė būtų blogesnė.
Nenormalus kraujavimas iš gimdos yra ankstyvas ir pagrindinis ligos simptomas
Taip pat svarbu paminėti, kad nedidelei daliai pacienčių nenormalaus kraujavimo gali ir nebūti, todėl tai tik patvirtina būtinybę reguliariai tikrintis.
– Kaip gydomas gimdos kūno vėžys?
– Atsižvelgiant į naviko histologinį tipą, ligos išplitimą, pacientės amžių, bendrą būklę, gretutines ligas, kiekvienai pacientei parenkamas individualizuotas gydymas. Esant ankstyvosioms gimdos kūno vėžio stadijoms, pirmenybė teikiama minimaliai invazyviai chirurgijai, kai laparoskopiškai (per nedidelius pjūvelius pilvo sienoje, naudojant optinę sistemą ir plonus manipuliatorius pilvo ertmėje) pašalinama gimda, kiaušidės, kiaušintakiai ir sarginiai limfmazgiai.
Laparoskopinės operacijos turi daug privalumų: pacientė greičiau atsigauna po operacijos ir grįžta į įprastinį gyvenimą, mažiau chirurginio gydymo komplikacijų ir pooperacinio skausmo, mažiau dienų reikia gulėti ligoninėje, geresnis kosmetinis rezultatas. Atviros operacijos pacientėms atliekamos tik tada, kai nėra galimybių taikyti minimaliai invazyvų būdą: esant dideliems navikams, didelio laipsnio nutukimui, kai yra gretutinė patologija neleidžianti atlikti operacijų su dideliu intraperitoniniu slėgiu.
Tik po operacijos ištyrus naviką ir limfmazgių būklę nustatoma galutinė ligos stadija bei įvertinama ligos atkryčio rizika, kuri yra pagrindinis veiksnys parenkant tolimesnę taktiką. Esant didelei ligos atkryčio rizikai skiriamas adjuvantinis (pagalbinis) gydymas – spindulinė terapija ar/ir chemoterapija. Esant pažengusiai ligos stadijai gali būti taikomas radikalus operacinis gydymas – atliekama didelės apimties operacija, kurios tikslas pašalinti naviką ir visas metastazes. Jeigu dėl ligos išplitimo to padaryti neįmanoma, taikomas sisteminis priešvėžinis medikamentinis gydymas ir/arba spindulinis gydymas.
– Kodėl net esant ankstyvoms ligos stadijoms tiriami limfmazgiai?
– Operuojant gimdos kūno vėžį būtina įvertinti sritinių limfmazgių būklę – yra ten metastazių ar ne. Tai yra labai svarbu vertinant prognozę ir parenkant papildomą gydymą bei spindulinio gydymo zonas. Anksčiau, siekiant įvertinti limfmazgių būklę, sistemiškai buvo šalinami dubens ir paraaortiniai limfmazgiai – atliekama sisteminė limfonodektomija ir pašalinama 20–30 limfmazgių. Tokia chirurginė technika yra siejama su didele komplikacijų rizika – dažnesniu ilgalaikiu kojų tinimu, limfocelių formavimusi, dažnesniu šalia limfmazgių esančių kraujagyslių ir nervų pažeidimu.
Šiandien turime galimybę išvengti traumuojančių operacijų pacientėms, kurioms po radiologinio ištyrimo nustatyta liga, neišplintanti už gimdos ribų. Visame pasaulyje pažangiuose vėžio centruose yra taikoma alternatyvi sisteminei limfonodektomijai metodika – sarginio limfmazgio identifikavimas ir pašalinimas. NVI tokios operacijos atliekamos nuo 2018 m. Sarginis limfmazgis – pirmas limfmazgis į kurį patenka limfa iš gimdos. Sarginio limfmazgio nustatymui naudojama artimųjų infraraudonųjų spindulių fluorescentinė vaizdinimo sistema, kuri leidžia operacijos metu matyti iš gimdos išeinančias limfagysles bei jų kelyje pirmą sutiktą limfmazgį – tik šis vienas limfmazgis yra pašalinamas patologiniam ištyrimui.
Šiandien turime galimybę išvengti traumuojančių operacijų.
Atlikti klinikiniai tyrimai parodė, kad jeigu šiame limfmazgyje naviko ląstelių neaptinkama, iki 98 proc. atvejų naviko plitimo nebus ir kituose sritiniuose limfmazgiuose. Tokios operacijos reikalauja preciziškos chirurginės technikos ir operuojančio gydytojo patirties.
Kitas sarginio limfmazgio metodikos privalumas yra galimybė atlikti pagilintą histologinį ištyrimą, kuris leidžia nustatyti 15 proc. daugiau metastazių nei atliekant įprastinį didelio kiekio limfmazgių tyrimą.
– Ar yra dar naujovių galinčių pagerinti gydymo rezultatus?
– Nuo 2022 metų NVI pirmieji Lietuvoje į kasdieninę praktiką įdiegė naują, Vėžio genomo atlaso molekuliniais tyrimais pagrįstą klasifikacijos sistemą, kuri leidžia geriau įvertinti gimdos kūno vėžio progresavimo riziką bei parinkti adjuvantinio gydymo metodus, kuriuos taikant galima tikėtis geriausio rezultato. Yra žinomi 4 molekuliniai gimdos gleivinės vėžio tipai, kurie nustatomi remiantis tam tikrų genų mutacijų buvimu navike. Priklausomai nuo molekulinio tipo, parenkamas moksliniais tyrimais įrodytas gydymo metodas pasižymintis didžiausiu veiksmingumu.
– Kas yra šiuolaikinis gimdos kūno vėžio gydymas? Nuo ko priklauso gydymo sėkmė?
– Sėkmingas vėžio gydymas susideda iš daugelio faktorių. NVI visos gimdos kūno vėžiu sergančios pacientės yra aptariamos daugiadalykės onkologų komandos susirinkimuose mažiausiai du kartus – po diagnozės nustatymo yra peržiūrimi radiologiniai vaizdai, parenkamas tinkamiausias pirminio gydymo metodas. Po operacijos įvertinama ligos atkryčio rizika bei numatoma tolimesnė taktika. Visuose susirinkimuose dalyvauja ginekologas onkologas, radioterapeutas, chemoterapeutas, patologas, radiologas, esant reikalui kviečiami ir kitų specialybių gydytojai.
Geriems rezultatams pasiekti ne mažiau svarbus yra ilgalaikis pacienčių stebėjimas bei savalaikė ligos atkryčio diagnostika. NVI yra sudaromas individualus stebėjimo planas kiekvienai pacientei numatant vizitų pas gydytoją ginekologą onkologą, radiologinių ir kitų reikalingų tyrimų laiką. Nustačius ligos atkrytį pacientės atvejis yra vėl aptariamas daugiadalykės onkologų komandos susirinkime.
