Pirmasis šokas
„Nėštumas buvo suplanuotas, vaikučio tikėjomės sulaukti pavasario pabaigoje. Nuo pat pradžių nėštumo metu viskas ėjosi pakankamai sklandžiai. Tačiau iki gimdymo likus 4 mėnesiams vieną naktį mano savijauta pablogėjo, vis kartkartėmis pajusdavau didėjantį gimdos tonusą, pasirodė rausvos išskyros. Turėdama reikiamų vaistų, sulaukiau ryto ir, situacijai negerėjant, pasiskambinau savo gydytojai, kuri liepė nieko nelaukti ir važiuoti į ligoninę. Su artimųjų pagalba pasiekėme Vilniaus Antakalnio ligoninę ir po medikų apžiūros buvau nukreipta tiesiai į .... gimdyklą!
Žinoma, medikai dar bandė sustabdyti vis dažnėjančius sąrėmius, suleido vaistų vaiko plaučių subrandinimui. Bet pavakary, apie 17-ą valandą suprato, kad gimdymas visgi prasidėjo. Taigi jų dėka mūsų mažylis, nors ir labai mažas, atskubėjo į šį pasaulį. Gimus sūneliui supratome: jeigu viskas bus gerai – ši diena bus Jo gimimo diena. Medikams ir mums rūpėjo, kodėl tai nutiko taip netikėtai ir taip anksti. Nėštumo metu ir tuoj po gimdymo atlikti kraujo tyrimai nieko bloga nerodė. Tačiau maždaug po savaitės, kai buvo atlikti placentos tyrimai, paaiškėjo tikroji ankstyvo gimdymo priežastis – placentos infekcija“, – prisiminė moteris.
Pirmosios dienos kūdikio tėvams buvo ypatingai sunkios, juolab kad iš gydytojų paguodžiančios informacijos neišgirdo: „Vaikelis labai nebrandus ne tik dėl išgyvenimo, bet ir tolesnio gyvenimo“.
„Tuomet šiek tiek ramino tik tai, kad aš jį galėjau pamatyti, o iš gydytojų kas rytą girdėdavau tuos pačius žodžius: „Būklė sunki, bet stabili“. Informacija apie tai, kad dėl žemo hemoglobino vis reikia ir reikia perpilti kraują, kad plaučiukuose yra karkalų, kad širdutėje yra ūžesiukas ir dar kitos bėdelės, labai spaudė mūsų, Aivaro tėvelių, širdis. Kasdien, einant iš sūnelio palatos į savąją, skruostais vis riedėdavo ašaros.
Stipriau ir tvirčiau pasijutau kai 11-ą mūsų gyvenimo parą, vaikučiui esant labai neramiam, gydytoja leido jį paliesti. Pačiupęs mano pirštą savo gležnais piršteliais Aivaras jį vis stipriai suspausdavo, tarsi norėdamas daug daug pasakyti. O kai jį dar ir paglosčiau, jis nurimo. Sunku buvo ne tik man, bet ir mano artimiesiems. Visi labai nerimavome, nes nieko nežinojome apie tai, kas mūsų laukia“, – toliau pasakojo Rima.
Po 3 mėnesių – šviesa tunelio gale
Atsirado truputį daugiau ramybės, kai šiek tiek sustiprėjęs Aivaras 17-ą jo gyvenimo parą iš reanimacijos buvo perkeltas į Santaros klinikas. Čia mamai su sūnumi teko „gyventi“ tris mėnesius, iš jų 5 savaites Aivaras praleido intensyvios terapijos skyriuje, o likusį laiką – neišnešiotų naujagimių skyriuje.
„Žinoma, ir čia buvo visko: dienelė linksmesnė, dienelė liūdnesnė. Teko išgyventi ir širdutės operaciją atsivėrusio latako uždarymui, ir dvi akyčių operacijas dėl retinopatijos. Tačiau sugrįžus namo buvo gera: čia visada šalia ir tėtis, ir sesė, o ir seneliai aplankydavo. Smagiausia buvo tai, kad Aivaras su visais noriai bendraudavo. Mes ne tik į lauką vis dažniau išeidavome, bet ir į kaimą pas kitus senelius (tėčio tėvus) nuvažiuodavome. Taip gana greitai, be didelių bėdų, ligų, smagiame šeimos ir pažįstamų bei draugų rate, reguliariai apsilankydami pas gydytojus, praleidome pirmuosius savo gyvenimo metus.
Aivaras kabinosi į gyvenimą: išmoko sėdėti, stovėti, vaikščioti ir kalbėti.
Antrieji sūnaus metai praėjo lyg ir greičiau, nes vis labiau ir stipriau mūsų Aivaras kabinosi į gyvenimą: išmoko sėdėti, stovėti, vaikščioti ir kalbėti. Baigiant antruosius, metus sūnaus raida pasivijo savo amžiaus vaikus. Nuo trejų su puse metų jis pradėjo lankyti darželį. Nė nepastebėjome, kaip jau ir ketveri, ir penkeri, ir šešeri metai suėjo. Nuo septynerių, kaip ir visi, Aivaras iškeliavo į mokyklą“, – dėstė pašnekovė.
Koks Aivaras šiuo metu? Kaip teigia jo mama, kantrus, judrus, daug bendraujantis, jautrus, artistiškas. Mėgsta piešti, šokti. Skaito knygas, domisi gamta, o ypač gyvūnais.
Moteris, tikina, kad sunkiausiomis akimirkomis, kai buvo neramu dėl Aivaro raidos, kitų dalykų, ją palaikė padrąsinantys medikų žodžiai, patarimai, o taip pat artimųjų pagalba. Todėl ji nuoširdžiai dėkoja ir vieniems, ir kitiems. Stiprybės, kantrybės, vilties ir tikėjimo ji linki ir kitiems ankstukų tėvams – šviesa tunelio gale visada yra.