– Moterys ar vyrai dažniau būna nevaisingi?
– Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja tai vadinti ne nevaisingumu, o sumažėjusiu vaisingumu, nes tai mažiau diskriminuoja pacientą. O kalbant apie tai, moterys ar vyrai, irgi siūloma šios vietos taip nestigmatizuoti, nes tai nėra tik moters ar vyro problema, tai yra šeimos nevaisingumas, šeima turi problemą.
Procentaliai galima sakyti, kad apie 20 proc. sudaro vyrų nevaisingumas, apie 40 proc. – moterų nevaisingumas, dalis nevaisingumo atvejų yra dėl abiejų partnerių, o apie 15 proc. būna neaiškios kilmės nevaisingumas, kai nerandama nevaisingumo priežasties.
– Kokios priežastys gali lemti tiek moters, tiek vyro nevaisingumą?
– Kalbant apie moteris – gali būti genetiškai nulemti dalykai, vadinamasis policistinių kiaušidžių sindromas, kai moteriai per metus per dvylika ciklų gali įvykti tik viena ar dvi ovuliacijos. Kai ovuliacija vyksta taip retai, pastojimo šansas yra labai nedidelis.
Kitą dalį moterų veikia kiaušintakių veiksnys. Dažniausiai tai būna dėl uždegiminių dalykų, pavyzdžiui, jei yra turėjusios mažojo dubens uždegiminę ligą, jeigu yra buvę operuoti keli negimdiniai nėštumai, tada kiaušintakis užlimpa ir tai yra mechaninė kliūtis, dėl ko moteris negali pastoti. Paprastai tokios moterys lengvai pastoja taikant pagalbinį apvaisinimą, nes jos neturi jokios sveikatos problemos.
Kalbant apie vyrų nevaisingumą, iš jų reikalaujame vieno dalyko – padaryti spermogramos tyrimą. Jeigu spermos tyrimas yra normalus, paliekame juos ramybėje. Jeigu nenormalus, imamės tyrinėti.
Spermos blogumas susijęs su keliais dalykais. Viena priežasčių – lytinių organų uždegimai, jei jų yra buvę anksčiau, gali užlipti sėklinis latakas, dėl to spermatozoidai nepatenka į spermą. Tai irgi mechaninė kliūtis. Tada spermatozoidus galima paimti tiesiai iš sėklidės, kur jų gausu, ir rezultatas būna geras.
Gali būti ir genetinių, įgimtų veiksnių, vaikystėje persirgtų ligų – pavyzdžiui, kiaulytė. Jei dėl šių ligų būna pakenkta pačiai spermatogenezei, spermos gamybai, tada spermatozoidų randame sėklidėje, bet jie būna blogesnės kokybės, jų būna nedaug, tad pastojimo šansas taikant pagalbinį apvaisinimą yra mažesnis.
Kartais būna situacijų, kai iš sėklidės negauname nieko, tai reiškia, kad nevyksta spermatozoidų gamyba ir tada jau turime problemą. Galime siūlyti donoro spermatozoidus, bet čia jau šeima turi apsispręsti.
Žvelgiant į ateitį, mokslas sparčiai žengia į priekį, jau yra atliktų eksperimentų su kamieninėmis ląstelėmis – ir su gyvūnais, ir žmonėms jau tai taikoma, kai, pavyzdžiui, iš vyro odos galima paimti ląstelę, kuri neturi nieko bendra su lytine ląstele, ją perprogramuoti į spermatozoidą ir panaudoti jį pagalbiniam apvaisinimui. Manau, greit turėsime rezultatų ir vyrams padėsime įveikti bet kokios kilmės nevaisingumą.
– Ar vaisingumui turi įtakos išoriniai veiksniai, tokie kaip žalingi įpročiai, antsvoris?
– Sveika gyvensena, rūkymas – jis ne tik mažina pastojimo šansą, bet ir artina menopauzę, alkoholio, net kavos vartojimas, antsvoris – viskas turi įtakos vaisingumui, bet tai nėra lemiantys veiksniai.
Manau, greit turėsime rezultatų ir vyrams padėsime įveikti bet kokios kilmės nevaisingumą.
Yra apskaičiuotos tam tikros tikimybės. Sakykime, jei moteris yra stipriai nutukusi, šansas pastoti taikant pagalbinį apvaisinimą mažėja perpus. Pavyzdžiui, Amerikoje jaunoms antsvorio turinčioms moterims vaisingumo centrai gydymą atideda, pirmiausia siūlo numesti svorio.
Jungtinės Karalystės vaisingumo asociacija, jeigu moters kūno masės indeksas (KMI) yra didesnis kaip 30 ir moteris gali laukti, t. y. jai dar nėra 40-ies, kol ji nenumeta svorio tiek, kad KMI būtų mažesnis nei 30, tol nieko nedaro ir jų sveikatos sistema to nekompensuoja.
– Ar vaisingumui turi įtakos kontraceptinių tablečių vartojimas?
– Daugelis moterų mano, kad kontraceptinių tablečių vartojimas mažina jų šansus ateityje pastoti. Iš tiesų, sakyčiau, yra priešingai. Moterims, kurios vartoja kontraceptines tabletes, šansas susirgti mažojo dubens uždegimine liga yra labai mažas, artimas nuliui. Toms, kurios nevartoja, toks šansas yra gerokai didesnis. Jei moteris perserga mažojo dubens uždegimine liga, labai didelė tikimybė, kad jos kiaušintakiai užlips ir tada ji bus nevaisinga dėl kiaušintakių veiksnio.
Moterims, kurios vartoja kontraceptines tabletes, yra slopinama ovuliacija, o kai juos nutraukia, įvyksta rebound fenomenas – slopinimas baigiasi, įvyksta ovuliacija ir daug moterų pastoja net per pirmą ciklą.
– Kokie yra nevaisingumo gydymo būdai?
– Jei moteriai nevyksta ovuliacija arba yra neaiškios kilmės nevaisingumas, kuris yra nedidelės trukmės – sakykime, metų, pora yra jauna ir turi neblogų šansų pastoti, pradedame nuo paprasčiausio gydymo metodo – vaistais sukeliame ovuliaciją. Darome tai, net jei ji ir vyksta, kad tikrai žinotume, jog šį mėnesį ji tikrai bus. Tada rekomenduojame porai, kada turėti lytinius santykius, ir pora bando pastoti pati.
Jeigu nepasiseka arba yra kokių nors kitokių indikacijų, porai galime skirti vadinamąją intrauterinę inseminaciją, arba apvaisinimą moters kūne. Taip pat yra sukeliama ovuliacija, tik tiek, kad ne pati pora turi lytinius santykius, o sperma yra specialiai paruošiama ir suleidžiama tiesiai į gimdą per ovuliaciją, kad būtų padidinti pastojimo šansai.
Daugelis moterų mano, kad kontraceptinių tablečių vartojimas mažina jų šansus ateityje pastoti. Iš tiesų, sakyčiau, yra priešingai.
Jeigu ir tai nepadeda, taikomi sudėtingesni gydymo metodai – pagalbinis apvaisinimas, arba apvaisinimas mėgintuvėlyje, kurio irgi galima išskirti dvi formas.
IVF – in vitro fertilizacija – paprasta procedūra, kai paruošiamos lytinės ląstelės ir sudedamos į inkubatorių, ir apvaisinimas vyksta savaime.
Arba taikoma sudėtingesnė procedūra – jei spermatozoidų yra per mažai, jų toks kiekis nesugebėtų pats apvaisinti kiaušialąstės, tada po vieną spermatozoidą yra įdedama į kiaušialąstę. Tai yra ICSI, arba intracitoplazminė spermatozoido injekcija.
– Jei gydymo būdas nepasiteisino, ar ta pati procedūra kartojama antrą kartą? Kiek laiko turi praeiti, kad jas būtų galima pakartoti?
– Taip, kartojama. Ovuliacijos sukėlimo procedūrą galima daryti kiekvieną mėnesį, kiekvieną moters ciklą, tai nėra sudėtingas būdas. Jei nepavyksta, kitą ciklą vėl galima kartoti.
Tačiau, jei ovuliacija vyksta ir pora per 3–6 mėnesius nepastoja, aišku, priklausomai nuo amžiaus, čia veikia labai daug įvairių veiksnių, bet tokiais atvejais manome, kad ilgiau stimuliuoti neverta ir kad šis metodas porai yra neefektyvus, reikėtų eiti prie sudėtingesnio.
– O kiaušidžių atjauninimo procedūra – ar ji išties tokia veiksminga, kaip apie ją kalbama?
– Tai yra naujesnis gydymo metodas, tačiau jis kol kas dar nėra pagrįstas mokslu. Keleto pasaulio klinikų mokslininkų grupės bando kiaušidžių atjauninimą. Išskirčiau dvi jo formas.
PRP – kai specialiai paruošta tos pačios moters kraujo plazma yra suleidžiama į kiaušidę su tikslu, kad joje išsiskirtų tam tikri biologiniai veiksniai ir padėtų kiaušidę atjauninti. Kitas metodas – kai kamieninės ląstelės, išskirtos iš kaulų čiulpų arba riebalinio audinio, yra suleidžiamos į kiaušides su mintimi, kad padės atkurti kiaušidės audinį, atnaujinti ovuliaciją. Tačiau rezultatai kol kas yra labai menki, kontroversiški, skirtingos grupės gauna skirtingus rezultatus, sakyčiau, kad šis gydymas kol kas yra eksperimentinis.
– Kalbant apie nevaisingumo gydymo būdus – kokie galimi jų neigiami padariniai?
– Moterys dažnai mano, kad, jei bus stimuliuojamos kiaušidės, jai greičiau ateis menopauzė, išseks kiaušidžių rezervas. Šis mitas niekuo nepagrįstas, nes kiekvieną ciklą yra folikulų, kurie turi galimybę augti. Jeigu mes kiaušidės nestimuliuojame, iš jų visų užauga vienas, kiti numiršta. Jeigu stimuliuojame, galima juos visus užauginti, bet daugiau, nei tą mėnesį davė kiaušidė, negalime. Tos folikulų bangos kiekvieną ciklą yra niekaip nereguliuojamos ir pasitelkiant vaistus galima užauginti visus arba vieną. Taigi nuo stimuliacijų kiaušidės rezervas greičiau neišsenka ir mitas, kad dėl to greičiau ateis menopauzė.
Be šios, moterys bijo ir kitų grėsmių: kiaušidžių, krūties vėžio rizikos. Stiprių mokslinių įrodymų, kad nevaisingumo gydymas sukeltų kiaušidžių, gimdos, krūties vėžį, nėra. Tačiau yra kitas pastebėjimas – nevaisingų moterų populiacijoje šių organų vėžio rizika yra didesnė.
– Ar tiesa, kad biologinis moters amžiaus turi įtakos jos vaisingumui ir gali turėti įtakos paties kūdikio vystymuisi, sveikatai?
– Iš tiesų čia didelė dalis tiesos yra. Turiu labai daug nevaisingų pacienčių. Visos jos mano, kad, kol vyksta menstruacijų ciklas, maždaug iki 51 metų, pastojimo šansas yra toks pat, kaip ir būnant 25-erių. Toli gražu. Iš tikrųjų tas biologinis laikrodis tiksi ir ne tik mažėja folikulų, kiaušialąsčių, kiaušidėje, bet dar svarbiau tai, kad su amžiumi moters kiaušidės sensta. Tai reiškia, kad tų folikulų, kuriuos subrandina kiaušidė, skaičius skiriasi.
Biologinis laikrodis tiksi ir ne tik mažėja folikulų kiaušidėje, bet dar svarbiau tai, kad su amžiumi moters kiaušidės sensta.
Imkime 25 metų moterį. Sakykime, užauginome 10 folikulų, gavome 10 kiaušialąsčių. Iš jų 7 bus genetiškai normalios, 3 – genetiškai blogos. Jeigu imsime moterį, kuriai užauginome tas 10 kiaušialąsčių ir jai yra 45 metai, iš tų 10-ies 3 bus genetiškai normalios ir 7 bus genetiškai blogos. Su amžiumi blogėja kiaušialąsčių kokybė. Dėl to mažėja šansų moteriai pastoti pačiai ir mažėja sveiko vaiko šansas.
Bet, jeigu įsodinome į gimdą ir embrionas yra genetiškai pakenktas, tada jis dažniausiai nustoja vystytis. Dėl to tokiame amžiuje turime labai daug nesivystančių nėštumų. Taigi biologinis laikrodis iš tiesų tiksi ir aš labai raginu pacientes, kad neatidėliotų savo vaisingumo, nes vėlesniame amžiuje mažėja šansų, kad padės ir pagalbinis apvaisinimas.