Kaip dažnai pasitaiko persileidimų? Kaip galima jų išvengti? Ir kada galime planuoti naują nėštumą?
Gydytojas ginekologas Tomas Lūža sako, kad dalis moterų net nežino, kad joms įvyko persileidimas.
„Tyrimų duomenimis, ketvirtadalis nėštumų baigiasi persileidimu, nesivystančiu nėštumu ir pan. Tačiau mes galime kalbėti tik apie patvirtintus atvejus. Yra dalis nėštumų, kai menstruacijos vėluoja, tačiau moteris nežino, kad yra nėščia.
Prasidėjęs kraujavimas tokiu atveju yra palaikomas mėnesinėmis, ir nors jis gali būti gausesnis, tačiau moteris gali net neįtarti, kad jai įvyko persileidimas“, – pastebi gydytojas ginekologas T.Lūža.
– Papasakokite, kokie persileidimo požymiai?
– Persileidimo požymiai – kraujavimas, pilvo skausmai. Kuo persileidimas įvyksta anksčiau, tuo didesnė tikimybė, kad organizmas pats susitvarkys ir išsivalys. O kuo didesnis nėštumas – tuo didesni skausmai, didesnis kraujavimas ir grėsmė moters gyvybei. Esant stipriam pilvo skausmui ir gausiam kraujavimui atliekama operacija – gimdos turinio atsiurbimas.
Tačiau jeigu nėštumas dar labai mažas, pavyzdžiui, 4–5 savaitės, ir viskas prasideda bei vyksta natūraliai, tuomet geriau išvengti operacijos. Tokio persileidimo metu kraujavimas būna panašus kaip per mėnesines ar kiek gausesnis, su kraujo krešuliais.
Esant didesniam nėštumui, pavyzdžiui, daugiau nei 11–12 savaičių, pilvo skausmas ir kraujavimas būna daug gausesnis, tuomet didėja rizika ir moters sveikatai, ji gali nukraujuoti, viskas vyksta daug grėsmingiau, dažnai reikalingas gydytojų įsikišimas ir pagalba.
– Jeigu moteris patyrė persileidimą, ar tiesa, kad nėštumo planavimą reikia atidėti?
– Iš tikrųjų Lietuvoje dar gajus toks požiūris, kad pusę metų ar metus negalima pastoti, tačiau kiek teko domėtis pasauline literatūra, nėra duomenų, kad reikėtų ilgų pertraukų. Mano rekomendacija būtų palaukti, kol gimda visiškai išsivalys, sulaukti pirmųjų mėnesinių po persileidimo ir jeigu pora atsigavusi psichologiškai, galima bandyti vėl pastoti.
Labai svarbi psichologinė poros būklė, kadangi jeigu įvyksta keli persileidimai iš eilės, tai moteris gali bijoti ar nebenorėti pastoti, kad vėl netektų išgyventi nusivylimo.
Jeigu įvyksta keli persileidimai iš eilės, tuomet rekomenduojama atlikti papildomus tyrimus, pasikonsultuoti su endokrinologu, genetiku, hematologu ir kitais specialistais, kad būtų įvertinta, ar nėra ligų, lemiančių dažnus persileidimus, kurias reikėtų gydyti.
Jeigu persileidimas įvyko pirmą kartą, tai traktuojama kaip atsitiktinumas, todėl nereikėtų stresuoti ir labai išgyventi, kartais gamta žino geriau, kaip viskas turi būti, tačiau jeigu tai kartojasi, reikia ieškoti priežasčių.
– Kodėl moteris patiria persileidimą? Ar tiesa, kad tai specialistai traktuoja kaip natūralią gamtos atranką?
– Taip, tai galima traktuoti kaip natūralią gamtos atranką. Didžioji dalis persileidimų įvyksta dėl su gyvybe nesuderinamų chromosominių defektų, todėl organizmas tai „pajaučia“, sureaguoja ir įvyksta persileidimas.
Retesnės persileidimų priežastys yra įvairios infekcijos, lytiškai plintančios ligos, gimdos patologija ir kitos ginekologines ligos, kraujo krešėjimo sutrikimai, genetiškai paveldimos ligos, galinčios nulemti persileidimą.
– Ar po persileidimo gali sutrikti mėnesinių ciklas, jos pakisti?
– Pirmas ciklas gali būti kitoks, menstruacijos gali prasidėti vėliau, būti gausesnės, nes organizmas „pabaigia“ valytis ir pan. Dėl streso ir psichologinių priežasčių mėnesinių ciklas gali išsireguliuoti, tačiau turėtų sugrįžti į pradines vėžes, žinoma, jeigu nėra kokių nors kitų sveikatos problemų.
– Ar yra būdų, kaip galėtume išvengti persileidimo?
– Galima sakyti, kad persileidimo profilaktikos nėra, tačiau yra dalykų, į kuriuos reiktų atkreipti dėmesį: svarbu planuojant nėštumą atsisakyti žalingų įpročių, sveikai gyventi, sportuoti, planuoti pastoti jaunesniame amžiuje, išsigydyti ligas ar bent jau jas stabilizuoti, jeigu vartojame vaistus, rinktis tokius, kurie nekenktų nėštumui, būtinai gerti folio rūgštį, kuri sumažina centrinės nervų sistemos apsigimimų bei nervinio vamzdelio defektų riziką.
Folio rūgštį reikėtų pradėti vartoti bent tris mėnesius iki nėštumo ir iki 12 nėštumo savaitės. Nėštumo planavimas, ligų stabilizavimas, sveikas gyvenimo būdas – tai pagrindinės priemonės, galinčios bent kiek sumažinti persileidimo riziką.
Visgi daugumos persileidimų negalime nei išvengti, nei sustabdyti. Dažnai moterys guodžiasi, kad jeigu persileidimas įvyksta iki 12 savaičių, daktarai nieko nedaro, nesaugo, palieka gamtos atrankai. Iš tikrųjų nedaro ne dėl to, kad paliktų gamtos atrankai ar kad pakenktų, tačiau medicina yra bejėgė ir dažnu atveju neįmanoma nieko pakeisti, kad ir kaip norėtume, kad ir kaip būtų liūdna.
Aišku, retais atvejais, kai priežastys aiškios, skiriamas gydymas ir bandoma padėti. Ar pavyks, visada nusprendžia gamta.
– Dažnai nėštumo metu moterys patiria įvairaus pobūdžio kraujavimų, daugelis sako, kad netgi sirgo mėnesinėmis. Ar taip gali būti? O gal tai persileidimo požymis?
– Mėnesinių nėštumo metu negali būti. Kraujavimas nėštumo metu yra negeras ženklas, reiškiantis grėsmę nėštumui, gresiantį persileidimą. Tačiau kartais nėštumui tvirtinantis į gimdą gali vykti implantacinis pakraujavimas.
Taigi, pakraujavimų nėštumo metu gali būti įvairių ir dėl pačių įvairiausių priežasčių (infekcija, polipas, kraujo krešumo sutrikimai ir pan.). Visgi pakraujavimai nebus tokie reguliarūs, ar tokie patys, kaip mėnesinių kraujavimas. Bet kuriuo atveju, kraujuojant reikia kreiptis į gydytojus ir pasitikrinti.
