Psichosomatinis požiūris į ligą
G.Jarašiūnė remiasi „Naujosios vokiečių medicinos“ sistema, kurios pradininkas – medikas, teologas ir fizikas Ryke Geerdas Hameris. Pasak jo, ligos pradžia dažniausiai slypi mūsų reakcijose į tam tikras gyvenimiškas situacijas. Tiesa, ne kiekviena situacija sukelia ligą, tam reikia trijų komponentų.
Pirmasis – vidinis konfliktas, kurį mums sukelia įvykis, turi būti mums labai dramatiškas. Dramatiškumas, pasak lektorės, – labai subjektyvus dalykas. Vienam dangus griūva dėl smulkmenos, kitam nėra pasaulio pabaiga net ir kovidas.
Antras komponentas – netikėtumas. Kad ir kaip iš anksto mes suktume tam tikrus scenarijus, ruoštumėmės jiems, jeigu negalime priimti situacijos, kai ji atsitinka, vadinasi, ji mums vis tiek netikėta.
Trečias komponentas – izoliuotumas. Tai negalėjimas išreikšti savo jausmų, būsena, kai nesijauti suprastas. Paprasčiausias pavyzdys – kai mes dalinamės savo jausmais, baimėmis ar skausmu, o klausantysis mums sako – nieko čia tokio, nėra ko išgyventi. Kitas pavyzdys, kai vaikas pargriūva, pradeda verkti, o tėvai rėžia, kad nėra čia ko bliauti, berniukai neverkia. Tuomet mes savo reakcijas tarsi izoliuojame, neleidžiame sau jų reikšti ir tokiu būdu „pakimbame“ situacijoje, „užrakiname“ emocijas viduje.
„Jeigu yra visi šie trys komponentai, mes pakliūvame į aktyvią konflikto stadiją, kuri pasireiškia įkyriomis mintimis, atšalusiomis galūnėmis, šaltu prakaitavimu, prastu miegu, dažnais prabudimais naktį, pakilusiu kraujospūdžiu, padažnėjusiu pulsu, dingusiu apetitu, nes organizmas stengiasi išspręsti konfliktą. Pavyzdžiui, susipykote su drauge, grįžote namo, vakarieniaujate su vyru, bet jūs ne namie ir ne vakarienėje, o vis galvojate apie buvusį pokalbį, sukate kitokius jo baigties variantus, vis vedate su drauge vidinį dialogą, kitaip tariant, esate užstrigę situacijoje, kuri jau pasibaigusi.
Pagalvokite, kiek savo galvoje sukate situacijų, kurios įvyko prieš metus, dvejus, penkerius ar dešimt. Kai situaciją pavyksta išspręsti, prasideda sveikimo stadija: psichika nurimsta, sušyla galūnės, grįžta apetitas, normalizuojasi visi kūno parametrai, ir mus užklumpa be galo didelis nuovargis, dėl kurio net gali norėtis numigti dienos metu, ryte sunku atsikelti iš lovos.
Taigi R.G.Hameris, kalbėdamas apie sveikimą, prašė nepamiršti dvasingumo, kurį suprato kaip gebėjimą į situaciją pažiūrėti kitu kampu, pamatyti didesnį paveikslą, kodėl įvyko vienas ar kitas įvykis, kokia jo prasmė ir kur jis mus atvedė. Taip pat jis siūlė užjausti ir kitus žmones, kurie įpainioti į tą situaciją, t. y. praktikuoti atleidimą ir atjautą, nes, pasak jo, tai patys pagrindiniai jausmai, reikalingi sveikimo procesui“, – teigė lektorė.
Kaip skydliaukė susijusi su gyvenimo tempu
G.Jarašiūnė pasidalijo asmenine sveikatos istorija, susijusia su skydliaukės veikla. Psichosomatikos teorijos požiūriu skydliaukė simbolizuoja „kąsnio“ konfliktą. Dešinioji skydliaukės pusė atsakinga už „kąsnį“, kurio mes labai norime, tačiau tam, kad jį pačiuptume, turime greitinti savo gyvenimo tempą.
„Kąsnis“ gali būti bet kas – darbas, paaukštinimas, geidžiamas vyras, geidžiamas daiktas ir pan. Kairioji pusė siejama su „kąsniu“, kuris, liaudiškai tariant, įstrigęs gerklėje. Mes norime jo atsikratyti, bet neįstengiame, todėl taip pat stengiamės būti aktyvesni, pagreitėti. Tai gali būti terminas, iki kurio turime atlikti darbą, nebemėgstamas darbas ar darbdavys, nebedžiuginantys santykiai ir pan.
„Išskiriami keli žmonių tipai, kurie dažniau turi skydliaukės problemų. Pirmiausia tai perfekcionistai, kurie viską turi pabaigti iki galo. Taip pat žmonės, kurie mėgsta lenktyniauti arba priversti tai daryti dėl savo profesijos (sportininkai, pardavimo agentai ir pan.). Vieniši tėvai, kurie negali sau leisti sugriūti, susirgti, turi visada būti geros formos, nes privalo išlaikyti ir užauginti savo vaikus. Galiausiai žmonės, kurie dirba keliuose darbuose, – jau įrodyta, kad multitaskinti nesveika“, – pasakojo lektorė.
Kaip ši informacija susijusi su jos pačios patirtimi? G.Jarašiūnei prieš 14 metų buvo diagnozuoti mazgeliai skydliaukėje, tačiau iki 2015 m. jie nekito.
Iki 2015 m. mano gyvenimas buvo labai normalus, galima sakyti, kaip drungnas vanduo.
„Iki 2015 m. mano gyvenimas buvo labai normalus, galima sakyti, kaip drungnas vanduo. Auginau vaikus, vyras rūpinosi šeima, aš pati leidau laiką tik sau ir namams. Bet tuomet mano gyvenime atsitiko endobiogenika. Aš pasileidau plaukus ir išėjau laukais. Ši nauja sritis mane taip įtraukė, kad dirbau 7 dienas per savaitę ir nejaučiau, kad dirbu, nelaikiau tai darbu.
Mano mazgeliai, iki tol buvę ramūs, pradėjo augti. 2019-ieji buvo ypač intensyvūs, vienu metu atidarinėjau dvi gydymo įstaigas, ir man tuo metu atrodė, kad viską galiu padaryti pati. Iš ryto važiuoju į statybas, aptariu darbus su statybininkais, po to sėdu į mašiną ir telefonu registruoju pacientus gydytojams“, – pasakojo konferencijos dalyvė.
Kad laikas keisti savo požiūrį į save ir savo gyvenimą, moteris suvokė tik tuomet, kai prieš dvejus metus kakle užčiuopė didžiulį guzą. Ji iki šiol prisimena, kaip echoskopijos metu išgyveno didžiausią savo gyvenime baimę – kad tai vėžys. Pasirodė, kad skydliaukės mazgas taip užaugęs, kad užėmė dvi trečiąsias skydliaukės ir jau buvo akivaizdžiai matomas.
„Kadangi skydliaukės veikla susijusi su greičiu, supratau, kad privalau sulėtėti. Pradėjau nuo savo perfekcionizmo, nes ir man, ir aplinkiniams sunku su manimi, kuri niekada nebūna patenkinta iki galo. Nepamiršiu situacijos, kai paskambino kolegė ir pasakė, kad kažko nepadarė. Iš mano balso iš karto pasigirdo pasyvi agresija – aš niekada nerėkiu, tačiau pradedu kalbėti tyliau. Pabaigusi pokalbį staiga suvokiau: manęs gali nebebūti, o jie visi liks ir viskas bus gerai taip, kaip yra. Ar aš noriu mokėti tokią kainą už tą 20 proc. geriau ir kitiems gadinti gyvenimą?
Tą dieną padariau sprendimą, kad turiu rasti būdą, kad nustočiau reikalauti daugiau ir pasitenkinčiau mažiau. Mano vidinio darbo su savimi rezultatas – šiuo metu skydliaukės mazgų augimas sustabdytas. Tiesa, jie dar nesumažėjo, tačiau tikiu, kad toliau save keisdama atrasiu būdą, kaip gyvenime dar labiau sulėtėti, ir mazgai pradės mažėti“, – atviravo lektorė.
Kontrolė, bejėgystė ir skydliaukė
G.Jarašiūnei diagnozuotas ir hašimotas – autoimuninė skydliaukės liga, kurios metu dėl antikūnų susidarymo gali nykti skydliaukės ląstelės. Tačiau moteris iki šiol sugeba išvengti ligos simptomų.
„Iš „Naujosios vokiečių medicinos“, analizuojančios psichosomatines ligų priežastis, perspektyvos tai užstrigimas bejėgystės konflikto aktyvioje fazėje. Tai gali būti seniai įvykusi situacija, kurią mums nuolat primena ir vėl suaktyvina tam tikri išoriniai dirgikliai, sukeliantys pasąmonėje asociacijas su buvusia situacija. Tai gali būti kvapas, vaizdas, skonis, garsas ir pan. Kūnas į tokį nuolatinį dirginimą galiausiai ima reaguoti liga.
PSY2.0 metodo pagalba aš atsekiau, kad galima mano hašimoto priežastis – įvykiai penktoje klasėje.
PSY2.0 metodo pagalba aš atsekiau, kad galima mano hašimoto priežastis – įvykiai penktoje klasėje. Taip jau nutiko, kad augau su nuostata, kad pasaulis nėra saugus, todėl visur turėdavau lyderiauti, kad niekas kitas negalėtų manęs įskaudinti.
Tuo metu pakeičiau mokyklą ir atėjau į jau susiformavusią klasę, turinčią savo lyderius ir gyvenimo taisykles. Tačiau aš nusprendžiau įvesti savo tvarką. Aišku, sulaukiau didžiulio pasipriešinimo ir labai didelių patyčių. Nors išorėje atrodžiau tvirta, viduje jaučiausi draskoma į šipulius. Maldavau mamos, kad pakeistų mokyklą, bet mama, žinodama mano būdą, pasakė: „Su tavo charakteriu problemų bus visur, prisivirei košės, tai ir srėbk.“
Taigi bejėgystė – tai buvimas absoliučioje diskomforto zonoje, absoliutus kontrolės praradimas, kai esi visiškai priklausomas nuo aplinkos ir pats neturi jokios galios. Ir šiuo metu aš dirbu su šia savo nuostata apie pasaulio nesaugumą, keisdama ją į pozityvią: pasaulis yra saugus ir mane supantys žmonės yra geri“, – dalijosi lektorė.
Kodėl būna sunku numesti svorio
Dar viena tema, su kuria ji dirba, – svoris. Pagal R.G.Hamerio sistemą, svoris yra susijęs su saviverte. Savęs nuvertinimas – vienas iš labiausiai daugialypių konfliktų. Jis gali būti susijęs su saugumo poreikiu, kai trūksta emocinės galios ir tuomet siekiama sustiprėti fiziškai, su valdžios, įtakos poreikiu ir netgi su seksualumu, kai dėl tam tikrų priežasčių žmogus nenori būti patrauklus.
„Taip pat jis gali būti susijęs su įsitikinimais. Mano atveju būtent jie ir turėjo didžiausią įtaką. Man šiuo metu 42-eji. Vasarą vairuodama aš žvilgtelėjau į veidrodėlį ir staiga tą akimirką supratau, kad esu... graži. Man tai buvo gyvenimo atradimas. Kadangi mama gyvena Amerikoje, kitoje laiko juostoje, laukiau valandos, kada galėsiu jai paskambinti ir pasakyti: „Mama, tu žinai? Aš esu graži!“
Kokia istorija čia slypi? Augau be tėčio, o močiutė iš geros širdies, norėdama apsaugoti, kad joks vyras manęs nenuskriaustų, aiškino, kad moteris turi būti protinga. O aš visada norėjau būti graži ir vis klausdavau: „Močiute, ar aš graži?“ Atsakymai manęs netenkindavo: „Tu mergaitė kaip mergaitė; kiekvienai pelėdai jos vaikas gražus.“ Ir tik sulaukusi 42-ejų kiekviena savo kūno ląstele atradau tai, apie ką taip svajojau visą vaikystę“, – atviravo G.Jarašiūnė.
Moteris daug metų nebuvo patenkinta savimi, savo kūnu. Ir jei iš pradžių kūnas lengvai pasiduodavo spaudimui, su metais numesti svorio darėsi vis sunkiau. Nesvarbu, ką ji darydavo – ribodavo maistą, sportuodavo, svoris nekrito. Tačiau kai ji pritaikė gyvenimo istorijos analizės metodą, t. y. susirašė visus gyvenimo etapus ir įvykius, kai jos svoris keitėsi, suprato, kad kūnas tokiu būdu tiesiog atsisakė paklusti jos prievartai, nes ji jo nemylėjo.
Močiutė, norėdama apsaugoti, kad joks vyras manęs nenuskriaustų, aiškino, kad moteris turi būti protinga.
„Kai aš atradau, kad esu sau graži, pamažu pradėjo vykti stebuklai, nors tuomet jau buvau pasidavusi – na, gerai, būsiu stambi. Natūraliai pradėjo keistis mano santykis su maistu, dingo emocinio valgymo priepuoliai. Atsirado meilė sportui – penkerius metus save prievartavau, o dabar pradėjau sportuoti ne todėl, kad reikia, o iš meilės kūnui ir dėl geros savijautos. Mano vyras neseniai pasakė, kad po 20 santuokos metų vėl įsimylėjo savo žmoną. Suprantu, kad jis mane įsimylėjo todėl, kad aš pati save įsimylėjau, pamačiau save gražią, pamaitinau save tuo, ko man labai trūko.
Dabar aš žinau, kad kelias į sveikatą – sprendimai, kurie grįsti meile, o ne baime. Jeigu aš kažko atsisakau – tai darau ne todėl, kad bijau susirgti, o todėl, kad taip stipriai save myliu, jog renkuosi gyventi sveikiau. Tai turi būti ne sugalvota, o išjausta širdimi.
Ir dar labai svarbi dėkingumo praktika. Dažniausiai iš sudėtingų ligų pasveiksta tie žmonės, kurie sugeba gyvenime būti čia ir dabar, net ir sirgdami nesiliauja gyventi, jie jaučiasi dėkingi už kiekvieną dieną, už kiekvieną mažą smulkmeną, už bet ką, ką patiriu čia ir dabar“, – savo patirtimi dalijosi lektorė.