Lemtinga nelaimės diena ir užsitęsusi koma
Tai, kas įvyko 2017 m. spalio 3 d., pati Gintė atsimena kaip pro miglą.
„Turėjau du nuosavus žirgus, žirgyne vesdavau treniruotes vaikams. Tąkart vaikas vėlavo, todėl nusprendžiau pati atsisėsti ant žirgo ir pažingsniuoti. Žirgas suklupo, aš nukritau ir jis kanopa dar primynė man galvą. Bent jau taip sakė žmogus, kuris tuo metu buvo įvykio vietoje. Aš pati nieko neatsimenu, nes iš karto praradau sąmonę“, – pasakojo pašnekovė.
Diagnozė nieko gera nežadėjo – skilusi kaukolė, difuzinis aksoninis galvos smegenų sutrenkimas (jo metu sutrinka visų galvos smegenų veikla), nutraukta didžioji dalis aksonų (tai neuronų ataugos, kuriomis perduodami elektriniai signalai kitiems neuronams ar raumeninėms ir liaukinėms ląstelėms), smegenų edema (smegenų ląstelių ir kraujagyslių tinimas, keliantis didelę grėsmę gyvybei).
Apie dvi savaites Gintė išgulėjo komoje. Pirmosiomis dienomis Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojai kovojo dėl jos gyvybės ir po truputį jos artimuosius ruošė galimai netekčiai.
Vėliau merginos gyvybiniai rodikliai stabilizavosi. Tuomet jau buvo laukiama, kada ji pamerks akis, tačiau niekas nesitikėjo, kad ji bus tokia, kaip buvusi. Gintė iš tiesų atsibudo, tačiau pradėjo taip blaškytis, stengdamasi ištraukti iš savo kūno visus kateterius ir vamzdelius, kad gydytojams teko jai vėl sukelti dirbtinę komą, kad nuramintų.
„Jeigu nuoširdžiai, beveik nieko neprisimenu iš pirmųjų savaičių po komos. Tik iš pasakojimų žinau, kad nebuvau labai adekvati. Pirmiausia labai greitai valgiau – tiesiog kimšau maistą. Ir nelabai galvodavau, ką šneku, nelabai susivokdavau, kas vyksta aplinkoje.
Mano pačios impulsai buvo visiškai prislopinti. Pirmą savaitę apskritai nereaguodavau į dirgiklius – su mano kūnu galėjo daryti, ką norėjo, nejaučiau jokio skausmo. Vėliau, kaip parašyta mano ligos istorijoje, pradėjau vykdyti paprastus paliepimus, pavyzdžiui, pajudinti pirštą“, – prisiminė 23 metų jauna moteris.
Matydami mano ligos istoriją, medikai negalėjo patikėti, kad tai aš, kad sugebėjau šitaip atsistatyti. Galiu drąsiai pasakyti – mūsų gydytojai yra stebukladariai.
Kokios mintys padėjo prisikelti
Po to sekė pusantro mėnesio reabilitacija Santaros klinikose. Šį laikotarpį Gintė prisimena jau geriau.
„Pirmas dienas dar nevaikščiojau. Ir jėgų nebuvo, ir buvo labai sutrikusi koordinacija. Po kelių dienų, prilaikoma personalo, jau paeidavau su vaikštyne. Dar po savaitės su kitų pagalba po truputį pradėjau vaikščioti pati.
Nors jaučiausi gana drąsiai, nebijojau eiti, koordinacija buvo tokia prasta, kad jeigu manęs nebūtų prižiūrėję, tikrai būčiau kur nors trenkusis ir užsimušusi.
Kaip tuo metu jaučiausi psichologiškai? Esu toks žmogus, kuris visose situacijose stengiasi išlikti pozityvus, todėl pagalvojau: galėčiau save graužti, kad sėdau ant žirgo be šalmo, kuris mane šiek tiek būtų apsaugojęs, ir visą likusį gyvenimą gyventi savęs gailėdama. Bet esu dar labai jauna, ir jeigu visą laiką galvosiu, kaip blogai su savimi pasielgiau, vien tik gailėsiu savęs, tuo nieko nepakeisiu, bet visas likęs mano gyvenimas bus apkartintas negerų minčių.
Todėl pradėjau ieškoti gerųjų šios situacijos pusių. Pirmiausia
pradėjau džiaugtis, kad apskritai esu gyva – tuo metu negalėjau vaikščioti, nežinojau, ar apskritai galėsiu, bet aš gyva. Ir pernelyg negalvojau apie tai, kas bus, nekūriau blogiausių scenarijų. Išmokau gyventi šia diena ir džiaugtis mažomis pergalėmis“, – tikino pašnekovė.
Gruodžio pabaigoje, praėjus 2,5 mėnesio po traumos, mergina iš ligoninės išėjo savo kojomis. Nors ir netvirtu žingsniu, nors jos dar laukė ilga reabilitacija, tačiau ji jau galėjo savimi pasirūpinti pati ir netgi vairuoti automobilį.
„Matydami mano ligos istoriją, medikai negalėjo patikėti, kad tai aš, kad sugebėjau šitaip atsistatyti. Galiu drąsiai pasakyti – mūsų gydytojai yra stebukladariai. Jeigu ne jie, nežinia, kur būčiau. Greičiausiai prie sėkmės prisidėjo ir tai, kad labai greitai man buvo suteikta pagalba. Žirgynas, kuriame jodinėju, yra už Vilniaus. Į jį ne kartą yra kviesta greitoji pagalba nukritusiems žmonėms. Paprastai ji atvykdavo maždaug po 20 minučių. Tuo metu, kai aš nukritau, reanimobilis buvo visai netoliese ir atvyko per penkias minutes.
Po reabilitacijos gydytojai man patarė pailsėti, tačiau aš nusprendžiau iš karto tęsti mokslus. Todėl, praėjus keliems mėnesiams po išrašymo iš reabilitacijos, grįžau į mokslus ir sėkmingai pabaigiau bakalauro studijas, finansų specialybę ISM vadybos ir ekonomikos universitete. Šiuo metu jau dvejus metus sėkmingai dirbu finansų srityje, tarptautinėje įmonėje, sportuoju ir vėl jodinėjus. Esu be galo dėkinga savo trenerei, Lietuvos dailiojo jojimo čempionei Sandrai Sysojevai už galimybę ir toliau būti su žirgais.
Neliko jokių šalutinių poveikių, išskyrus silpnesnę koordinaciją. Tiesiog yra dalykų, kuriuos man padaryti sunkiau, pavyzdžiui, pastovėti ant vienos kojos aš galiu, bet šiam veiksmui man reikia susikaupti. Todėl pagrindinė mano žinutė į panašią situaciją patekusiems žmonėms – gyvenkite šia diena ir tikėkite, kad iš visko įmanoma išsikapstyti. Kuo daugiau sunkumų gyvenime, tuo stipresni mes tampame“, – dėstė Gintė.
Pakeitė vertybes ir požiūrį į gyvenimą
Mergina atviravo, kad šis tragiškas jos gyvenimo įvykis labai pakeitė ir ją pačią, ir jos požiūrį į gyvenimą.
„Anksčiau gyvenau pernelyg nesusimąstydama apie ateitį, tiesiog mėgavausi gyvenimu. Po nelaimės labai aiškiai susidėliojau savo gyvenimo tikslus, ką aš noriu jame nuveikti.
Be to, anksčiau darydavau viską, ko manęs paprašo, nors man tai būdavo visiškai nereikalinga. Dabar pradėjau atsirinkti, kas man yra svarbu, ar man tai suteiks daugiau vertės gyvenime.
Ir išmokau gyventi šia diena. Anksčiau daug ką atidėliodavau, o dabar, jeigu ko nors noriu, stengiuosi, jei tik įmanoma, tai realizuoti iš karto, neatidedu ateičiai, nes aš nežinau, kas toje ateityje manęs laukia. Gal ši diena yra paskutinė? Žinau, kad taip gali būti, nes kartą ji man vos netapo paskutine.
Anksčiau daug ką atidėliodavau, o dabar, jeigu ko nors noriu, stengiuosi, jei tik įmanoma, tai realizuoti iš karto.
Nelaimė taip pat labai padėjo atsirinkti tikrus draugus. Kol gulėjau ligoninėje, prašydavau draugų, kad jie atvažiuotų manęs aplankyti ir pabūti su manimi. Tie draugai, kurie iki tol man atrodė artimiausi, dingo iš mano gyvenimo, o tie, iš kurių tikėjausi mažiausiai pagalbos, parodė daugiausiai dėmesio ir palaikymo. Ne veltui sakoma, kad gerą draugą nelaimėje pažinsi“, – svarstė pašnekovė.
Šis jos gyvenimo įvykis suteikė merginai dar daugiau motyvacijos užsiimti savanorystės veikla. Nors dar iki traumos ji savanoriavo gyvūnų prieglaudoje, o nuo 2012 m. VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyva“, dabar šioje veikloje mato dar didesnę prasmę:
„Buvo laikas, kai viena nieko negalėdavau padaryti, man visur reikėdavo pagalbos. Ir tai man dar daugiau suteikė motyvacijos dalinti pagalbą. Jei tik galime, turime padėti tiems, kurie patys savimi negali pasirūpinti. Juk nežinome, kada ir mums gali prireikti kitų pagalbos.“
