Košmaras prie Žaliojo tilto
„Prieš Naujuosius man TAI atsitiko prie Žaliojo tilto. Buvau nufilmuotas miesto vaizdo kameros – be to, kad aplink buvo apie 40 žmonių, dar ta kamera... Pamaniau, teks aiškintis su policija, todėl nelaukdamas pats tenai nuvažiavau. Tačiau pasirodė, kad jeigu problema susijusi su sveikatos būkle, policijos nedomina. Viena, ką rekomendavo, – turėti su savimi maišelių, kad po savęs nieko nepalikinėčiau. Tuo viskas ir baigėsi, baudos negavau. Beje, tokie maišeliai, kurie absorbuoja į save išmatų turinį, užsienyje iš tiesų naudojami. Pas mus, gerai paieškojęs, jų radau tik vienoje vietoje“, – pasakojo vilnietis.
Tą rytą jis važiavo į darbą. Nevalingai pasituštinęs, stotyje pasikeitė sauskelnes. Daugiau jų pasiėmęs su savimi neturėjo, o vaistinės dar nedirbo. Jis tikėjosi, kad pavyks sėkmingai atvažiuoti iki darbo, kur taip pat turėjo atsarginių sauskelnių. Tačiau nepavyko.
„Tai buvo siaubinga situacija. Man pradėjo bėgti, o aplink žmonės. Spėjau užbėgti už kiosko – ir ten žmonės stovėjo. Tačiau aš kitos išeities neturėjau – nusimoviau kelnes ir pasituštinau, tiesiog ant trinkelių. Tada pamačiau, kad dviejų metrų atstumu – kamera. Tai buvo dvigubas šokas. Kita vertus, tai ne pirmas toks atvejis, tik anksčiau gal mažiau žmonių aplink būdavo, dar spėdavau paaiškinti savo bėdą ir paprašyti nusisukti.
Žmonės vis dėlto yra supratingi. Retai pasitaikydavo patyčių, bandymų filmuoti, tačiau pačiam sau – tai didžiulis savigarbos praradimas. Daug žmonių dėl tokių bėdų tiesiog užsidaro tarp keturių sienų, nes jiems gėda. Aš nusprendžiau atvirai apie tai kalbėti, kadangi visada buvau aktyvus, linkęs bendrauti su žmonėmis, spręsti įvairias jų problemas“, – atviravo vyras.
Nori apsiprausti – štai tau viešojo tualeto kriauklė
Jo dėka šiuo metu neįgalieji gali paprasčiau naudotis neįgaliųjų tualetu Geležinkelio stotyje: jeigu tualetas uždarytas, bent jau yra skambutis, kuriuo iškviečiamas raktus turintis žmogus.
„Ten buvo taip. Praeini pro duris, susimoki pinigus, o neįgaliųjų tualetas uždarytas. Raktai pas valytoją, kur ji – nežinia. Priėję apsaugininkai nesupranta: „Ką čia dar sugalvojai – stovi ant savo kojų, bet reikalingas neįgaliųjų tualetas!“ Bandžiau aiškinti, kad turiu specialių poreikių ir negalėsiu susitvarkyti bendrame tualete. Pabandykite prie kriauklės bendroje erdvėje apsiprausti. O jei žmogui reikia kateterizuotis, kad pašalintų šlapimą? Jo rankos būtinai turi būti švarios, antraip įneš į šlapimo takus infekciją. Todėl klozetas ir kriauklė turi būti šalia.
Tik tuomet, kai parodžiau neįgaliojo pažymėjimą, jie mane pasiuntė ieškoti valytojos. Argi tai mano prievolė? Taigi man teko kreiptis į informaciją, tada jie ieškojo valytojos, tada prašiau jos, kad man atidarytų tualetą, o ji irgi pareikalavo parodyti neįgaliojo pažymėjimą.
Praeini pro duris, susimoki pinigus, o neįgaliųjų tualetas uždarytas. Raktai pas valytoją, kur ji – nežinia. Priėję apsaugininkai nesupranta: „Ką čia dar sugalvojai – stovi ant savo kojų, bet reikalingas neįgaliųjų tualetas!“
Analogiška situacija prieš kelerius metus buvo Antakalnio poliklinikoje. Ten nurodyta, kad raktas nuo neįgaliųjų tualeto pas slaugytoją, bet ji dirba iki šešioliktos valandos. Vėliau tenka ieškoti valytojos.
Sveikas žmogus gali pakentėti, bet inkontinencijos atveju į tualetą būtina pakliūti nedelsiant, nėra kada įrodinėti, kad tikrai reikia šio tualeto, o po to ieškoti, kas jį atidarys.
Beje, raktus nuo neįgaliųjų tualeto turėjo ir gydytojai, kurie kartą manęs neįleido aiškindami, kad jiems irgi reikia atskiro tualeto. Kai kreipiausi dėl to į poliklinikos administraciją ir Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM), tualetą atrakino, bet tuomet jis visai nebeužsirakino. Ta pati situacija buvo ir Santaros klinikose“, – pasakojo vyras.
Gyvenimas su sauskelnėmis – ne toks saugus, kaip manoma
Pašnekovo pastebėjimais, mieste viešųjų tualetų tik mažėja, o norint patekti į tualetą kavinėje, pirmiausia reikia ką nors užsakyti, tik tada įgyjama teisė pasinaudoti tualetu, nors pakliūti ten reikia nedelsiant. Tokiose situacijoje žmogus, negalėdamas apsaugoti savo intymumo, jaučia beviltiškai.
„Užsienyje kaip tik bandoma didinti tualetų prieinamumą, kuriamos išmaniosios programėlės, žmonės, turintys inkontinenciją, su specialia kortele įleidžiami be eilės. Pridaryti į kelnes tarp žmonių yra blogiausia, kas gali nutikti. Jeigu nors truputį galėtum pakentėti, būtų galima pasiieškoti geresnės vietos, bet kai ne nuo tavęs tai priklauso, nieko negali pakeisti. Tiek medikai, tiek vaistininkai įsivaizduoja, kad apsaugos priemonių inkontinencijos atveju yra, kad žmonės su sauskelnėmis gali jaustis saugūs. Tačiau, pirma, jų nekompensuoja tiek, kiek reikia, o jei ir perkiesi už savo pinigus, ne visada jų rasi. Pagaliau ne visiems jos įkandamos, nes brangios.
Be to, sauskelnės būna kelių dydžių ir ne visada pavyksta pritaikyti sau tinkantį. Tuomet jaustis saugus negali, nes pro jas prabėga. Pavyzdžiui, man dėl sveikatos būklės išaugo pilvas, ir jeigu anksčiau tikdavo vidutinio dydžio sauskelnės, dabar jos per mažos, o didesnio dydžio – per didelės. Pagaliau mano atveju yra išmatų nelaikymas, o visos Lietuvoje prieinamos sauskelnės skirtos tik šlapimo nelaikymui. Kai dėl šios problemos kreipiausi į SAM, specialistai buvo nustebę, kai sužinojo, kad nėra tokių priemonių“, – aiškino vilnietis.
Užsakyti priemonę išmatoms pašalinti iš užsienio nepavyko
Jis bandė įsigyti reikiamas tam tikrą priemonę, kurios pagalba žarnynas išvalomas ir žmogus kurį laiką jaučiasi saugus, užsienyje, tačiau nesėkmingai. Paaiškėjus, kad ji neparduodama be gydytojo nurodymo, tuomet vyras gavo receptą, tačiau ir tuomet jos įsigyti nepavyko, kadangi su Lietuva gamintojai neturi jokių kontaktų, o ši prekė yra specializuota.
„Danai pasakė, kad jie prekiaus Lietuvoje šiuo produktu tik tada, kai jis bus įtrauktas į kompensuojamų priemonių sąrašą. Tokiu atveju reikia pateikti statistiką, kiek preliminariai žmonių šiuo produktu naudotųsi. Tačiau kaip žmonės gali juo susidomėti, kai neturi galimybės išbandyti? Užburtas ratas. Ir ką tokiu atveju daryti?
Kai kurie medikai man siūlo kurti pacientų organizaciją, bet kas gi sutiks viešai prisipažinti, kad turi tokią problemą? Todėl asmeniškai su savo problema kreipiausi į SAM Farmacijos departamentą. Gavau iš jų raštą, kad mano prašymas persiųstas nagrinėti Slaugytojų asociacijai. Nuo spalio nėra jokio atsakymo.
Kai kurie medikai man siūlo kurti pacientų organizaciją, bet kas gi sutiks viešai prisipažinti, kad turi tokią problemą?
Aš pats ilgai nepripažinau savo bėdos ir neįgalumo. Vis tikėjausi išsigydyti, išbandžiau įvairiausius būdus, net elektrostimuliacijos aparatus iš Amerikos, kainavusius apie 10 tūkst. litų, siunčiausi, bet niekas nepadėjo.
Dabar žinau, kad ir toliau turėsiu gyventi su šia problema, ir Lietuvoje man jau niekas negali padėti. Anksčiau kreipiausi į reabilitologus, tačiau jie prisipažino neturintys nei patirties, nei tinkamų patalpų. Šiuo atveju reikia dirbti su išange. Puikiai suprantu, kad ir darbuotojams nemalonu, nes bet kada gali atsitikti nemalonumas, ir man, jei tai nutiks. Ir ką man daryti?“ – klausė pašnekovas.
Atsarginiai drabužiai – visada su savimi
Pagaliau net pasituštinus į sauskelnes, būtina kuo greičiau jas pasikeisti, kadangi oda taip sujautrėjusi, kad po penkių minučių ji sudirginama, atsiranda pragulų pavojus. Žinoma, jis visada su savimi turi atsarginių sauskelnių ir drabužių persirengti, jei pratekėtų. Tačiau visa tai reikia kažkur pasikeisti, prieš tai – apsiplauti, kad nebūtų kvapo.
„Man asmeniškai baisu važiuoti į keliones, nes visko gali atsitikti. Žmonės į svetimą problemą gal ir žiūri pro pirštus, bet pačiam neįgaliajam – tai tikras košmaras, sukeliantis daugybę psichologinių problemų. Tačiau kai ateinu pas psichologus pasitarti dėl savo problemos, jie sako: jūsų atvejis per sunkus, mes nežinome, ką jums patarti.
Man nenustatė nei neurozės, nei depresijos, kadangi stengiuosi su savo problemomis susidoroti pats. Tačiau nežinau, kaip ilgai man tai pavyks. Gyvenimas ir be tokių problemų sunkus, tad tikrai nesuprantu, kodėl visi viską daro, kad būtų dar sunkiau?“ – svarstė pašnekovas.
Neįgaliųjų atstovė: Lietuvoje tualetų kultūros nėra
Pasak Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorės Gintos Žemaitytės, pirmoji problema ta, kad Lietuvoje mes nedrįstame kalbėti apie bet kokių tualetų reikalus.
Deja, kalbėti viešai apie tokius dalykus vis dar nepatogu. Vis dar atrodo, kad valgyti, dėti maistą į save yra normalu, estetiška, o atsikratyti atliekų – jau ne.
„Mes neturime tualetų kultūros, neturime supratimo, kas būtinai turi būti tualete, jau nekalbant apie žmones su negalia. Neseniai teko keliauti per tris Europos oro uostus – Romos, Palermo ir Paryžiaus, ten tualetai tokie, kad iš pirmo žvilgsnio net nesuprastum, kad ten tualetas. Nepalyginsi su Vilniaus oro uostu. Lietuvoje mes visi juokaujame, kad tualetą gali surasti pagal kvapą. Ir iš tiesų, prieš porą metų teko lankytis Kauno oro uoste. Jau prie tualeto durų jaučiasi, kokia čia vieta, o visai šalia – maitinimo taškas. Kaip mes atrodome pasauliui?
Užeikite į bet kurią polikliniką – nebūtinai ten rasite tualetinio popieriaus ar muilo. Kalbu apskritai apie tualetus. O kalbant apie žmones su negalia, kuriems reikalingas papildomas prieinamumas prie klozeto, problema dar labiau išryškėja. Jie tikrai labai dažnai būna užrakinti, labai dažnai nežinia, pas ką raktas. Įstaigos motyvuoja tuo, kad žmonės šiuos tualetus labai apteršia, padaro „bardaką“. Žodis „atsikalbinėjimas“ turbūt per švelnus šioje situacijoje“, – pasakojo pašnekovė.
Kuriozinės patirtys, kurių norėtųsi išvengti
G.Žemaitytė turėjo kuriozinę patirtį net viename prabangiame Vilniaus viešbutyje.
„Prieš keletą metų viename organizavome tarptautinį neįgaliųjų renginį. Nuvykome iš anksto apžiūrėti patalpų ir paklausėme, ar yra neįgaliųjų tualetas. Žinoma, kad yra. Mums net į galvą nešovė mintis jo apžiūrėti. Ateina renginio diena, suvažiuoja žmonės vežimėliuose iš įvairių šalių, reikia tualeto, o jame sudėti vėjeliai, didelės skysto muilo talpos, tualetinis popierius. Žodžiu, sandėliukas ten. Labai dažnai neįgaliųjų tualetai paversti arba sandėliukais, arba nepakabinamas ženkliukas, kad tai neįgaliųjų tualetas, – labai dažnai tai tekę matyti muziejuose. Tokiu tualetu kaip didesne erdve naudojasi darbuotojai.
Keldami klausimą dėl neįgaliųjų tualetų, mes keliame klausimą dėl visų tualetų, nes kuo toliau, tuo labiau kalbama apie tai, kad tualete turi būti universalus dizainas, kuris prieinamas kiekvienam – ir eiliniams žmonėms, ir senjorams, ir mamoms su vaikais, ir neįgaliesiems.
Deja, kalbėti viešai apie tokius dalykus vis dar nepatogu. Vis dar atrodo, kad valgyti, dėti maistą į save yra normalu, estetiška, o atsikratyti atliekų – jau ne. Trūksta ir valdžios, savivaldybių dėmesio, ir objektų savininkų geros valios. Vis dar pamirštama, kad yra žmonių, turinčių kitokių poreikių“, – dėstė pašnekovė.
Mažuose miesteliuose viešųjų tualetų nėra visai
Beje, Lietuvoje yra mažesnių miestų, kuriuose apskritai nėra viešo tualeto. G.Žemaitytė papasakojo savo patirtį Jurbarke.
„Buvome gal trys žmonės vežimėliuose. Pervažiavome per miestą – niekur nėra tualeto ženklo. Prekybos centre tualeto taip pat nebuvo. Tuomet prisiminiau, kad yra neįgaliųjų tualetas muziejuje. Susiradome muziejaus numerį, pasiskambinome, ar veikia, mūsų pradėjo klausti, ar reikės gido ir pan., o mes sakome – ne, mums tik tualeto. Vykdami į kitus miestus mes iš tiesų visada pirmiausiai susižinome, kur yra tualetas. Jei neįvažiuosime į kavinę, maisto galime nusipirkti prekybos centre, tačiau gamtinių reikalų gatvėje juk neatliksime.
Tiesa, kai neįgalieji darė akciją, keliaudami vežimėliais nuo Aušros vartų iki Bernardinų sodo (buv. Sereikiškių parko), labiausiai turistų lankomoje sostinės vietoje, ir tikrino, ar sudėtinga pakliūti į tualetą, tiek kavinės, tiek viešbučiai reagavo pozityviai. Turbūt būtų kitaip, jeigu jie būtų pasirodę be vežimėlių, kaip mūsų herojus. Tačiau kai gatvėje patruliuojančių pareigūnų jie pasiteiravo, kur rasti viešą tualetą, pritaikytą neįgaliesiems, jie nustebo, kodėl jų klausiame? O ko dar klausti – praeivio turisto?
Labai reikėtų įstaigų, kurios gali „nuleisti“ tam tikras rekomendacijas ar reikalavimus, aktyvumo. Tačiau net Sveikatos apsaugos ministerijoje prieš porą metų neįgaliųjų tualetas buvo be porankių, kurie neįgaliam žmogui būtini. Nežinau, kaip dabar yra. Taigi tos įstaigos, kurios turėtų formuoti visuomenės ir verslo nuomonę, pačios turėtų laikytis šių rekomendacijų.
O formuoti tualetų kultūrą iš tiesų svarbu. Juk be tualetų niekur neišsiversime, todėl norėtųsi, kad žmonės mokytųsi po savęs palikti juos tvarkingus, kad nebebūtų preteksto jų užrakinti. Juk namuose mes taip nesielgiame?“ – svarstė pašnekovė.
-
Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje: socialiniu eksperimentu bus siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į turinčius negalią
-
Socialinis eksperimentas tęsiasi: į neįgaliojo vežimėlį atsisėdęs sveikas jaunuolis pabandė įsidarbinti
-
Neįgaliojo vežimėliu į televizijos bokštą: išvyka baigėsi vos prasidėjusi (vaizdo įrašas)
15min herojus dėl neįgaliesiems pritaikytų tualetų kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neįgaliųjų reikalų departamentą, iš kurio gavo atsakymą, kad pastarasis išsiuntė atitinkamą kreipimąsi Susisiekimo ministerijai, Sveikatos apsaugos ministerijai, Švietimo ir mokslo ministerijai, Savivaldybių asociacijai bei Lietuvos prekybos įmonių asociacijai ir tikisi pozityvių pokyčių šioje srityje.
Rašte pabrėžiama, kad asmens teisė į orumą įtvirtinta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje, todėl, siekiant apsaugoti prigimtinį neįgaliųjų orumą ir užtikrinti lygias teises, šios institucijos raginamos imtis priemonių, kad viešosios paskirties įstaigų patalpose neįgaliesiems pritaikyti tualetai būtų saugomi tokiais pat būdais, kaip ir visi kiti tualetai.
Taip pat nurodyta, kad juose negali būti saugomi pašaliniai daiktai, be to, turi būti laikomasi nuostatos, kad neįgaliesiems pritaikyti tualetai būtų skirti ne tik neįgaliesiems, bet ir kitiems asmenims. Tokia nuostata padeda neišskirti neįgaliųjų iš visuomenės. Projektuojant, statant ar remontuojant tualetus rekomenduota naudoti universalų dizainą, kad aplinka be specialaus pritaikymo tiktų įvairioms visuomenės grupėms.
Tačiau panašu, kad situacija greitai nepasikeis – neįgalieji vis dar susiduria su tomis pačiomis problemomis.
