Nedaugelio namuose Lietuvoje rastum autentišką 6 tūkst. metų amžiaus instrumentą – gongą. Ir dar gerą pusšimtį įvairių pasaulio kultūrų instrumentų, kurie čia gerbiami, vertinami ir naudojami su meile. Tokie – Alicijos ir Ričardo Eiliakų namai, pilni nežemiškų garsų, toks ir jų gyvenimas, kurį moteris nedvejodama apibūdina iki ir po gongų atradimo
„Kartais sakau, kad tarsi komoje buvau daug metų – tai buvo geri metai, negaliu pasakyti, kad kažkas ten blogo buvo, daug veikiau gyvenime, daug darbų teko dirbti. Bet visada buvo stiprus jausmas, kad tai ne aš, tai kažkokia mano dalis, kuri daro tai, ką reikia, o ne tai, ką nori“, – neslepia Alicija.
Pokyčiai prasidėjo prieš septynerius metus, kai pora – psichoterapeutė ir verslininkas – į Lietuvą pakvietė žinomą Europoje gongo meistrą Tomą Čartoryskį vesti garso terapijos seminarą. Be galo sava, pamena įspūdį Alicija, tuo metu pati vedusi bei organizavusi begalę terapijų: dailės, šokio, judesio ir kitas.
„Alicija naudoja gongo garsą kaip terapeutė, o aš tik groju gongais, tai yra, aš padedu jai. Logika yra proto dalykas, žmogaus smegenys pavargsta, jos turi ilsėtis, ir tai yra vienas iš būdų, kaip galima atsipalaiduoti“, – sako Ričardas.
Visi atsakymai ateina tuomet, kai nebelieka įtampos
Pastarieji metai sutuoktiniams pilni intensyvių vidinių permainų. Keitėmės visi kartu, ne tik mes, bet ir mūsų vaikai, tvirtina Eiliakai, susipažinę dar mokyklos laikais ir kartu esantys 28 metus.
„Tai, kad mes dabar daug darome drauge, kažkaip mus ir sucementavo. Kiekviena pora, kuri gyvena kartu, tikriausiai išgyvena daug krizių. Mūsų bendrame kelyje buvo visko labai daug. Tikriausiai ir aš, ir Ričardas ne kartą galvojome: o kas, jeigu būtų kitaip, jeigu mūsų gyvenime atsirastų kitas žmogus.
Reikia tiesiog atsisėsti ir paniūniuoti kažkokią dainelę – nebūtinai linksmą, galite paniūniuoti savo liūdesį, skausmą, bet po to būtinai reikia persijungti ir padainuoti kažką lengvesnio. Nepastebėsite, kaip liūdesys praeis, būtinai transformacija įvyks
Buvo laikas, kai mes labai atitolome, kai kiekvienas iš mūsų pradėjome eiti savo keliu, nepaisant to, kad buvo šeima ir vienas kitą palaikėme. Tačiau garsas atnešė į mūsų gyvenimą visiškai kitą kokybę, galbūt per garsus žodis bus, bet atnešė daug dvasinio lygmens, kuriuo mes pradėjome eiti kartu, kuris įdomus mums abiem“, – atskleidžia Alicija.
Pasitikėjimas gyvenimu, žinojimas, kad įvyks taip, kas turi įvykti, o išgyvename tiek, kiek galime pakelti – dar vieną stiprų suvokimą įvardija Alicija, tikindama – visi atsakymai ateina tuomet, kai nebelieka įtampos.
„Labai svarbu išmokti nevertinti patyrimo – jokio. Turiu omenyje netgi tą pozityvą, kad kažkas yra labai nuostabu. Kai kažkas yra nuostabu, reiškia, kažkas yra baisu ir siaubinga, tiesa? Jei nevertini gyvenimo, o tiesiog jį kontempliuoti, tiesiog jį gyventi, tiesiog jį jausti – tada atsiranda labai daug paprastumo, tokios srauto, kuriame tiesiog esi. Tuomet yra daug ramybės“, – teigia Alicija.
„Man neblogai pavyko perkelti tas žinias į verslą. Stengiuosi nevertinti neigiamai arba teigiamai kažko, ir viskas eina ir išsisprendžia. Sunkūs laikai buvo – krizės laikai – visam verslui. Kol nepradėjau naudoti šitų taisyklių, buvo labai sunku. Kai tik įvedžiau lengvumą ir nevertinimą, labai palengvėjo ir krizė buvo kažkur šalia, ji man netrukdė“, – tvirtina Ričardas.
Sutuoktiniai laikosi dar vieno principo – nedaryti to, ko nenori, ir be gailesčio paleisti tai, kas nereikalinga. Atsisakius sodybos, atsirado garso terapijos studija. Nei Ričardas, nei Alicija anksčiau nebuvo muzikavę – nors apie tai pasvajodavo ir retkarčiais susapnuodavo.
„Mano tėvas, amžiną atilsį, turėjo labai gražų balsą, dainavo. Ir mano mama dainavo. Tačiau aš nedainavau, aš visada labai gėdijausi savo balso. Po to aš prisiminiau, kas tokio atsitiko, kodėl nustojau dainuoti. Prisiminiau per kažkokią meditaciją ar kažkokią balso praktiką. Kažkada, kai buvau mažytė, mano viena teta pasakė: koks nuostabus žemas vyriškas balsas pas tą mergytę – galėtų būti diktore. Bet, matyt, mergytei išgirsti, kad turi vyrišką balsą, buvo baisu. Tad aš visiškai užsidariau“, – pasakoja Alicija.
Kai bloga nuotaika – reikia dainuoti
Balsas, sako Alicija, yra jautrus sielos išraiškos instrumentas, stipriai reaguojantis į emocinę būseną bei nuovargį. Be to, tai pats galingiausias instrumentas, leidžiantis pažinti ir gydyti save.
„Kai labai bloga nuotaika, žmonės dažniausiai užsidaro savyje – koks ten dainavimas. Bet jūs pabandykite. Reikia tiesiog atsisėsti ir paniūniuoti kažkokią dainelę – nebūtinai linksmą, galite paniūniuoti savo liūdesį, skausmą, bet po to būtinai reikia persijungti ir padainuoti kažką lengvesnio. Nepastebėsite, kaip liūdesys praeis, būtinai transformacija įvyks“, – užtikrina Alicija.
Garsas, anot judviejų, visuomet skambėjo tarp žmonių, visuomet buvo kurianti jėga, jau nuo seno naudota bėdoms spręsti, ypač susijusioms su energijos blokais organizme ir nedarniu gyvenimu pirmiausia su pačiu savimi.
„Neurozės, įtampos, stuburo skausmai, nemigos. Viskas, kas su tuo susiję, kaip liaudis sako, yra dėl nervų. Visos meno terapijos leidžia mums laisvai judėti per mūsų emocijų ratą – persijunginėti. Sveikas žmogus yra ne tas, kuris visą laiką džiaugsmingas. Tai – tas, kuris lengvai persijunginėja: jis gali leisti sau verkti, tuoj pat jis gali atsisukti į kitą savo pusę – būti ramus arba džiaugsmingas. Energiniame arba dvasiniame lygmenyje garsas persmelkia visus mūsų subtiliuosius kūnus ir balansuoja mūsų energetinę sistemą“, – aiškina Alicija.
Gongo garsas, tvirtina sutuoktiniai, turi savybę ištraukti ilgai ir kruopščiai slėptas emocijas ir įtampas, tuos jausmus, kurių nenorima jausti, ir suteikia progą pažvelgti į juos tam, kad šie atsipalaiduotų ir išnyktų. Pačiu instrumentu žmonės groja jau 6 tūkst. metų ir nuo seno jo garsas naudotas su tikslu atsinaujinti, išsivalyti ir paleisti trukdančias būti laimingais baimes. Ir visuomet visame pasaulyje, sako Alicija, gongai groja už taiką, už vidinę harmoniją – tiek už kiekvieno vidinę, tiek tautų, tiek visos Žemės.
